1900 m. vasarą vokietis generolas Ferdinandas fon Cepelinas (Ferdinand von Zeppelin) pristatė publikai savo sukonstruotą dirižablį - vairu valdomą ir oro sraigtu varomą aerostatą su audiniu aptrauktu metaliniu karkasu. Pirmasis bandymas buvo nesėkmingas - per 18 min. nuskridęs 32 km, F.Cepelino dirižablis pateko į audrą ir sudužo. Po 5 metų pasirodė patobulintas „oro laivo“ variantas. Europoje ir Amerikoje ėmė sparčiai vystytis dirižablių statyba, o visus panašios konstrukcijos aparatus pradėta vadinti cepelinais. Cepelinai buvo sėkmingai naudojami karyboje, o 1909 m. buvo įsteigta pirmoji pasaulyje keleivinio transporto kompanija „Vokietijos dirižabliai“. Iki 1917-ųjų, kai mirė firmos steigėjas F.Cepelinas, buvo pastatyta per 100 valdomų aerostatų, o du iš jų - „Grafas Cepelinas“ ir „Hindenburgas“ amžiams įėjo į oreivystės istoriją. Pirmasis garsus tuo, kad beveik per 10 metų pervežė per 13 tūkst. keleivių, o antrasis tapo paskutiniuoju aerostatu, reguliariai skraidinusiu keleivius.

„Hindenburgo“ gimimas

Jis buvo pradėtas statyti Vokietijoje 1931 metais. Tai buvo dirižablių epochos pikas. Šie oru sklendžiantys aparatai tuo metu buvo laikomi perspektyviausiu transportu. Ir nors laivai vis dar buvo populiariausia transporto priemonė transatlantiniuose maršrutuose, greitesni dirižabliai galėjo juos išstumti. O lėktuvai apskritai nebuvo konkurentai dirižabliams dėl to, kad jų keliamoji galia buvo daug mažesnė, jie galėdavo nuskristi daug mažesnį atstumą ir buvo techniškai nepatikimi. Tiesa, dirižabliai vienu atžvilgiu taip pat buvo itin pažeidžiami: jie buvo varomi dujomis - vandeniliu, kuris yra labai degus. Todėl bet kokia menka kibirkštis galėjo sukelti gaisrą, kuris per keletą sekundžių orlaivį sunaikina. Todėl „Hindenburgo“ konstruktoriai iš pat pradžių projektavo jį varomą heliu - brangesnėmis, bet gerokai saugesnėmis, dujomis. Iškilo tik vienas sunkumas - helio gamyba buvo išvystyta tik JAV. O Amerikoje helis buvo laikomas strategine karine preke (dirižabliai buvo aktyviai naudojami kariniais tikslais) ir amerikiečiai nedegė noru dalintis juo su likusiu pasauliu. Todėl helio eksportas buvo draudžiamas įstatymu. O Vokietijoje į valdžią atėjus nacistams tapo akivaizdu, kad dabar amerikiečiai embargo tikrai neatšauks. Dirižablio konstrukciją teko keisti, kad jis galėtų naudoti pigesnį ir pavojingesnį vandenilį. Jo statyba truko 5 metus, bet rezultatas pranoko lūkesčius. Tai buvo didžiausias pasaulyje orlaivis. Dirižablio ilgis siekė 245 metrus, jis išvystydavo 135 km/val. greitį, o gondola, skirta keleiviams, galėjo patenkinti išrankiausiųjų lūkesčius. Už keleivių kajučių ir bendrųjų patalpų kūrimą buvo atsakingas garsus vokiečių dizaineris Fricas Broihauzas (Fritz Breuhaus). Dviejuose dirižablio aukštuose buvo įrengti restoranas, poilsio kambariai, darbo kabinetai, pasivaikščiojimo galerija, šokių salė, biblioteka. Buvo net rojalis, taupant svorį pagamintas iš aliuminio. „Hindenburgas“ pagal komforto lygį pranoko bet kurį net vėlesnių laikų lėktuvą. Antrajame aukšte, be ekipažo valgyklos, buvo įrengtas vienintelis rūkomasis. Rūkyti kitose patalpose ir net tiesiog turėti degtukų buvo griežtai draudžiama, keleiviai atiduodavo visus potencialiai pavojingus daiktus - žiebtuvėlius, degtukus, žibintuvėlius, žvakes - jau prieš sėsdami į dirižablį.

Vokietijos pasididžiavimas

Statomas dirižablis dar neturėjo pavadinimo, tik registracijos numerį - LZ129. Bandomąjį skrydį jis atliko 1936 m. kovą. Berlyne po kelių savaičių turėjo prasidėti olimpinės žaidynės, taigi į orą dirižablis pakilo su jų emblema - penkiais olimpiniais žiedais. Tik po antrojo reiso jis pagaliau buvo pavadintas „Hindenburgu“, pagerbiant neseniai mirusį Vokietijos prezidentą, feldmaršalą Paulių fon Hindenburgą (Paul von Hindenburg). Po kelių dienų dirižablis pagaliau pakilo į pirmąjį oficialų reisą. Orlaivio keleiviai buvo populiarių Vokietijos leidinių žurnalistai, kurie turėjo apie technikos stebuklą papasakoti visai šaliai.

1936 m. kovo pabaigoje „Hindenburgas“ atliko pirmąjį komercinį reisą į Rio de Žaneirą. Suprantama, už patogumą ir sutaupytą laiką reikėjo susimokėti, todėl nusipirkti bilietą į dirižablį galėjo sau leisti toli gražu ne kiekvienas net viduriniosios klasės atstovas. Tik nedaugelis tada pasaulyje egzistavusių dirižablių buvo tinkami reguliariems transatlantiniams reisams, o „Hindenburgas“, regis, atvertė naują oreivystės istorijos lapą.

Suprantama, nacistų vadovybė negalėjo praleisti progos pasinaudoti orlaivio populiarumu propagandai. Dirižablis dalyvavo Berlyno olimpiados atidarymo ceremonijoje, taip pat kai kuriose kitose populiariose tarptautinėse varžybose. Tarp dirižablio keleivių būdavo kino žvaigždžių, garsių sportininkų, politikų, turtingų verslininkų, aristokratų ir panašios publikos. Pats „Hindenburgo“ atvykimas virsdavo įvykiu: ten, kur jis nusileisdavo, būriuodavosi žurnalistai, būdavo vedami radijo reportažai, trumpai tariant, dirižablio pasirodymas keldavo ažiotažą.

„O, žmonija!“

1937 m. gegužės 3 dieną dirižablis iš Vokietijos išskrido į JAV. Tai buvo 63-iasis „Hindenburgo“ reisas, tapęs paskutiniu. Juo keliavo 61 keleivis ir 36 įgulos nariai. Orlaivio įgulai vadovavo labai patyręs dirižablių pilotas Maksas Prusas (Max Pruss). Skrydis per vandenyną praėjo be nuotykių ir po trijų nepamirštamos kelionės parų „Hindenburgo“ keleiviai atsidūrė virš Niujorko. Pro atvirus apžvalgos patalpos langus jie sveikino reporterius ir fotografus, sausirinkusius jų sutikti aukščiausio pasaulyje pastato, 102 aukštų dangoraižio „Empire State Building“, viršutinėje aikštelėje. Vakare cepelinas sėkmingai pasiekė Leikhersto karinę bazę, galutinį skrydžio tikslą, ir ėmė leistis. Sumažinus aukštį buvo išmesti švartavimosi lynai. Ir staiga dirižablio užpakalinėje dalyje plykstelėjo ugnis. Ji plito baisingu greičiu, jau po kelių sekundžių dirižablis buvo apimtas liepsnos. Visa tai vyko matant miniai žmonių. Tai buvo pirmasis sezono transatlantinis reisas iš Europos į JAV, todėl atvyko daugybė žurnalistų, be to, buvo filmuojama, garsus žurnalistas Herbertas Morisonas vedė radijo reportažą, iš kurio visas pasaulis tiesiogiai sužinojo apie tragediją. Siaubo apimtų liudytojų akyse „Hindenburgas“ greitai virto fakelu. Po kelių akimirkų viskas buvo baigta - „Hindenburgo“ liekanos nukrito ant žemės. Nevilties kupinas H.Morisono šauksmas „O, žmonija! Negaliu tuo patikėti!“ taip pat įėjo į radijo reportažų istoriją.

Nors dirižablio katastrofa ir tapo viena garsiausių per visą istoriją, aukų buvo ne tiek daug, kaip buvo galima pagalvoti. Išsigelbėjo du trečdaliai žmonių, skridusių orlaiviu, o žuvo 36. Didžioji dalis žuvusiųjų - įgulos nariai, kurie buvo priekinėje dalyje, atlikdami nusileidimui būtinus veiksmus, o ten siautėjo stipriausia liepsna. Iš keleivių žuvo 13, dalis keleivių šiek tiek apdegė, kai kurie nepatyrė jokių traumų. Dar viena auka tapo aerodromo darbuotojas, ant kurio nukrito degančios dirižablio nuolaužos.

Žūties versijos

„Hindenburgo“ tragedija ilgam tapo pagrindine pasaulio laikraščių tema. Buvo skelbiamos viena už kitą neįtikimesnės versijos. Pavyzdžiui, kai kurie laikraščiai rimtai įtarinėjo, kad dirižablį šūviu iš šautuvo numušė fermeris, ne kartą skundęsis dėl skrydžių keliamo triukšmo. Taip pat buvo svarstoma apie žaibą arba vieno variklio sprogimą. Katastrofos priežastis buvo bandoma nustatyti iškart po įvykio: ją tyrė ir amerikiečiai, ir vokiečiai. Jie atmetė sabotažo versiją ir paskelbė oficialią išvadą, kad avarija kilo dėl atsitiktinės kibirkšties, įvykus vandenilio nuotėkiui. Tačiau su tuo nesutiko didžioji dalis likusių gyvų įgulos narių, manydami, kad kaltas sabotažas. Tiesa, jie nemanė, kad teroristas galėjo būti kas nors iš įgulos narių, todėl įtarinėjo vieną iš keleivių, kaip jiems atrodė, besielgusį keistai. FTB net tikrino šį keleivį, tačiau nerado nė vieno įrodymo, kad jis būtų galėjęs prisidėti prie katastrofos.

Praėjus 76 metams po „Hindenburgo“ tragedijos amerikiečiai mokslininkai nustatė tikrąją katastrofos priežastį. Teorija, kuri anksčiau buvo vertinama kaip viena iš versijų, buvo patvirtinta eksperimentais. Grupė mokslininkų iš San Antonijo mokslo tyrimo instituto (Teksaso valstija) padarė išvadą, kad „Hindenburgas“ užsidegė dėl statinės elektros įkrovos, kuri susikaupė ilgą laiką būnant audringoje atmosferoje. Tuo metu dirižablyje dėl kažkokios priežasties, tikriausiai pažeidus balioną su vandeniliu, nutekėjo dujos ir pateko į ventiliacijos šachtas. Norėdami patikrinti savo teoriją, amerikiečiai sukonstravo ir sudegino ne vieną mini dirižablio modelį. Pasak specialistų, kibirkštis susidarė būtent dėl statinės elektros, iš pradžių užsidegė dirižablio galas, o paskui ugnis greitai išplito - tai buvo pademonstruota eksperimentų metu. Atlikdami eksperimentus, mokslininkai norėjo paneigti vieną populiariausių teorijų, kad Vokietijoje statytas superdirižablis buvo sunaikintas sprogus bombai su laikrodžio mechanizmu.

Epochos pabaiga

„Hindenburgo“ žūtis, įvykusi praktiškai tiesioginiame eteryje, sukrėtė visą pasaulį. Vokiečiai sąmoningai kurstė susidomėjimą dirižabliu, todėl „Hindenburgas“ buvo labai gerai žinomas ir jo žūtis sukrėtė ne mažiau kaip „Titaniko“. Ši katastrofa užbaigė dirižablių epochą, su kuriais buvo siejama daugybė vilčių Pasitikėjimas „padangių cigarais“ buvo galutinai sugriautas. Vokietija, buvusi viena iš dirižablių kūrimo lyderių pasaulyje, po tos tragedijos uždraudė keleivinius reisus dirižabliais.

Praėjus pustrečių metų po „Hindenburgo“ žūties prasidėjo Antrasis pasaulinis karas ir tarptautinės kelionės praktiškai nutrūko. Karo metais aviacijos technologijos vystėsi sparčiau negu per ankstesnius 20 metų. Karo pabaigoje lėktuvai pagal visas charakteristikas (išskyrus komfortą) jau lenkė dirižablius. Net saugesni dirižabliai, varomi heliu, jau negalėjo konkuruoti su reaktyviniais lėktuvais. Prabangių sklandančių orlaivių epocha galutinai nuėjo į praeitį.