Dešimt metų po Garliavos šturmo

Vasario mėnesį Deimantei sukako 18-lika, tačiau apie ją visuomenė nieko nežino. Gali būti, kad šiandien prie prezidentūros susirinkę aktyvūs piliečiai paskutinį kartą iškels nepatogų valdžiai klausimą: „Ar dar gyva Deimantė" ir kreidelėmis ant grindinio užrašys žodį „Tiesos". Dešimt metų kiekvieno mėnesio 17 dieną jie čia rinkosi su viltimi, kad sužinos atsakymus į jų keliamus klausimus.

Dešimt metų kelti klausimai

Per šį laiką praėjo 120 17-ųjų dienų. Beveik tiek kartų čia, po prezidentūros langais, į taikią akciją buvo atvykusi skulptorė Joana Noreikaitė. Prieš dešimtmetį pamačiusi, kaip iš tetos rankų plėšiama maža mergaitė, menininkė negalėjo likti abejinga ir visa siela pasinėrė į šią painią istoriją. Dėl to tapo nepatogi sistemai.

„Šiandien, stebėdami karą Ukrainoje, žmonės šiurpsta nuo to, kaip ten elgiamasi su moterimis, vaikais. Prieš dešimt metų Lietuvoje taikos metu valdžios institucijos išprievartavo mergaitę. Nuo to laiko apie ją niekas negirdėjo. Kaip gali būti abejingas tokiems dalykams?

Taip, aš galėčiau ramiai dirbti dirbtuvėje ir užsidirbti. Bet gyvenu skurde, nes man rūpi valstybė ir viešasis teisingumas. Ne dėl kažkokios šlovės ar pareigų, o dėl savo valstybės. Mainais sulaukdavome šmeižto, purvo pylimo ir gąsdinimų. Tikrai menkas malonumas, kai tiek metų tau klijuojamos pačios įvairiausios etiketės", - kalbėdama su „Vakaro žiniomis" sakė Joana NOREIKAITĖ.

Ji pasakoja, kad per šį laiką dėmesio iš prezidentūros po jos langais kiekvieną mėnesį piketuojantys žmonės taip ir nesulaukė: „LGBT atstovai čia visuomet šiltai priimami, o pas mus, išskyrus apsaugą, nebuvo niekas išėjęs.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė nedrįso net į darbą atvažiuoti ir išvažiuoti pro paradinius vartus. Ji važiuodavo iš kitos pusės. Ko bijoti? Niekas iš mūsų niekada nebuvome nusiteikę agresyviai. Bet gal tai yra gėda ir kaltės jausmas?

Mes rašėme laiškus, bet į juos būdavo atsakoma ne apie tai, ko klausiama. Vieną kartą į mūsų ilgą ir išsamų laišką buvo atsakyta kone dviem sakiniais, kurie skambėjo maždaug taip: „Ačiū, kad domitės. Geros dienos." Turbūt, nėra kaip atsakyti."

Pamiršti neketina

Ji neslepia, nors gali būti, kad šį antradienį prie prezidentūros žmonės susirinks paskutinį kartą, tai dar nereiškia, kad laikas numalšino tiesos alkį. „Dažnai mums sakoma, kad norime kažkokių šou, kažko iš tos mergaitės. Tikrai ne. Norime tik tiesos. Galų gale, kodėl nekalbama apie Deimantės pusseserę? Ar ir ji saugoma valstybės, kad apie ją nėra jokios informacijos? Nejau institucijos negali susisiekti su šeima ir pranešti, kad buvo susisiekta ir sužinota, jog mergaitei viskas gerai. Mes nurysime skriaudą, kad tokiu būdu informacija gauta, bet bent žinosime, jog ji gyva. Tačiau nesvarstomi net tokie variantai.

Manau, kad valdžioje ir valstybinėse institucijose esantys žmonės žino, kas yra tikrieji nusikaltėliai ir kaip iš tikro viskas įvyko. Atsimenate, kaip Eligijus Masiulis sakė, kad jeigu jis pradėtų kalbėti, žmonės daug sužinotų. Taip pat ir čia. Tereikia sulaukti, kol kažkas prasitars. Anksčiau ar vėliau tikrai prasitars."

Apie gegužės 17-ąją trumpai savo mintimis pasidalijo ir šiuo metu Olandijoje gyvenanti Neringa Venckienė. „Artėja gegužės 17 diena - Deimantės pagrobimo dešimtmetis. Siekiau ramybės, gyvenimiško tikrumo ir tinkamų sąlygų vaikui, kurį labai mylėjo ir dėl kurio gyvybės neteko mano brolis Drąsius, vaikui, kurį labai mylėjau ir myliu aš, mano šeima. Dariau viską, kas tik įmanoma, tačiau savo brolio mergaitės neišgelbėjau", - socialiniame tinkle rašė ji, pridėdama gegužės 17-ąją vykusio jos namų šturmo vaizdo įrašą.

Neringa Venckienė

Informacija

Iš JAV ekstradicijos būdu į Lietuvą atgabentai Neringai Venckienei teismas skyrė 1 metų 9 mėnesių ir 6 dienų laisvės atėmimo bausmę, pripažįstant, kad ją ji jau atliko JAV kalėjime. Buvusi teisėja pripažinta kalta dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui, trukdymo antstolei atlikti savo pareigas bei nežymaus sveikatos sutrikdymo lemtingąją gegužės 17 d. Deimantės perdavimo motinai metu. Niekieno neraginama N.Venckienė atlygino priteistą 19 tūkst. eurų sumą, tačiau taškas dar nepadėtas. Buvusi teisėja kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą. Jis priėmė nagrinėti N.Venckienės ir jos gynėjo kasacinius skundus, kuriais prašoma nustatyti, ar teismo procesuose nebuvo padaryta procesinių pažeidimų ir ar bausmė jai buvo skirta pagrįstai.

Teismo slenksčius mina ne tik N.Venckienė, bet ir jos sūnus Karolis Venckus. Po to, kai Valstybinė vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba atsisakė surengti Karolio susitikimą su pussesere, vaikinas kreipėsi į teismą. Tačiau teismas sprendimo nepakeitė, nurodęs, kad organizuoti pusbrolio ir pusseserės susitikimų tarnyba negali, nes Deimantė ir jos mama yra valstybės saugomos liudytojos, o informacija apie jų apsaugos organizavimą yra valstybės paslaptį sudaranti informacija.

Interviu kalbamės su ekonomistu, buvusiu „Drąsos kelio" frakcijos Seime nariu Povilu GYLIU:

- Sakote, kad 2022 m. gegužės 17 d. sukaks dešimtmetis, kai išėjote iš vadinamojo elito ir tapote naujųjų laikų disidentu. Kuo tai pasireiškė?

- Nes prisijungiau prie „Drąsos kelio". Prieš tai, po Deimantės paėmimo dalyvaudamas mitinge prie prezidentūros, sakiau aštrią kalbą, dėl kurios man buvo iškelta byla. Buvusiam užsienio reikalų ministrui, vienam iš valstybės atkūrimo dalyvių. Manau, kad tuometė prezidentė D.Grybauskaitė taip liepė, o tuometinis generalinis policijos komisaras Saulius Skvernelis tą padarė. Kažkodėl man vieninteliam iš ten dalyvavusių buvo iškelta byla. Matyt buvo norima mane pažeminti, bet man tai prilygsta ordino įteikimui ir disidento vardui.

Beje, aš buvau apsisprendęs niekada negrįžti į politiką. Bet matydamas, kas vyksta, negalėjau likti abejingas, todėl įstojau į kuriamą „Drąsos kelio" partiją, kuri vėliau tapo parlamentine.

- N.Venckienę palaikę ar nepatogius klausimus kėlę žmonės iki šiol pavadinami „patvoriniais" ar „violetiniais". Jus tokie epitetai žeidžia?

- Ne, nes puikiai suprantu, kas vyksta. Man gaila žmonių, kurie taip žemai puolė. Taip siekiama įbauginti žmones, kad jie suprastų, jog kelti klausimus - pavojinga. Bet manau, esame labiausiai sukvailinta tauta Europos Sąjungoje. Visuomenėje daug žmonių, kurie nėra aukštos moralės ir intelekto, deja, būtent jie šiandien vairuoja mūsų valstybinį laivą.

Dabar šioje istorijoje yra tam tikra pauzė. Vaikas paimtas, mes jo daugiau nematėme ir nežinome, kur jis yra. Šiandien ji jau nebe vaikas, ji pilnametė. Bet mes vis dar nieko nežinome. Nejau visą laiką D.Kedys ir bus įvardijamas kaip galimas kaltinamasis? Per visą šį laiką tikrai teisėsauga galėjo išaiškinti, kas nužudė teisėją Joną Furmanavičių.

Be to, iki šiol liko neaiškumų dėl daugiau žūčių. Ne tik teisėjo J.Furmanavičiaus, Drąsiaus Kedžio ar Violetos Naruševičienės. Buvo ir daugiau mirčių keistomis aplinkybėmis. Neaišku, kaip šie žmonės žuvo. Taip ir nežinome, ar pedofilija iš tiesų buvo, bet su šeima buvo susidorota.

Negana to, per šį laiką buvo paviešintas vaizdo įrašas iš gegužės 17 d., kai buvo paimtas vaikas ir perduotas mamai. Ten aiškiai matyti, kas prieš ką naudoja smurtą. Kokia mes visuomenė, jeigu nenorime matyti akivaizdžių dalykų?

Visuomenė turi būti orientuota į teisingumą. Jeigu kažkas kaltas, tai turi būti įrodyta. Laiko buvo pakankamai. Bet iki šiol liko neatsakytas svarbiausias klausimas - kur yra Deimantė Kedytė?

- To klausiantiems dažnai atsakoma, kad tai privatus šeimos reikalas ir visuomenė neturi teisės žinoti.

- Ši istorija tapo vieša. Aš taip pat į ją įsijungiau todėl, kad pamačiau, jog tai yra mūsų valstybės reikalas. Taip, ir be šios istorijos yra žiaurumų mūsų valstybėje, bet šis atvejis buvo labai matomas ir tai buvo proga mūsų visuomenei išsiaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta. Tai yra viešas, bendras, nacionalinio lygio, o ne privatus, reikalas. Pagaliau, kai 240 policijos pareigūnų dalyvauja operacijoje, to vadinti privačiu reikalu niekaip neišeina. Juk policija, prokuratūra ir teismai vykdo viešąjį teisingumą.

- Teismai jau pasakė, kad pedofilijos nebuvo. Jeigu pedofilijos nebuvo, o D.Kedys mirė, nuo ko iki šiol saugoma net jau pilnametė mergaitė?

- Tai yra vienas iš neatsakytų klausimų. Iš tiesų, grėsmės išnykusios, tad nuo ko ji yra saugoma? Aš manau, kad ji gali būti pagrindinė pedofilijos bylos liudininkė.

- Besaugant vieną šeimą, sugriauta buvo kita?

- Taip, su kita buvo susidorota. Nors valstybė yra kaip tik tam, kad įgyvendintų teisingumą. Ne vendetą, kraujo kerštą, o viešą teisingumą. Neutraliai ir objektyviai. Šiandien, kai kriminalistika taip išvystyta, tikrai buvo galima atsakyti į visus klausimus.