Metų metus ugniagesiais šalyje pasitikima labiausiai. Tačiau jiems patiems nuo to metų metus geriau nė kiek netampa. Nenuostabu, nes „ačiū" ant duonos neužtepsi.
Patys gaisrininkai jau pavargo maldauti valdžios, kad bent dalį tos didžiulės pagarbos konvertuotų į elementariausius poreikius patenkinti galintį finansavimą. Juokas per ašaras. Stovintis ant visuomenės pasitikėjimo pjedestalo viršūnės, esi priverstas žemintis ir tiesti ranką tiems, kuriais nepasitikima labiausiai. Tad, ar verta stebėtis, jog ugniagesio balsas į dangų neina.
Realią situaciją atskleidė šiomis dienomis paviešintos Valstybės kontrolės atlikto šalies priešgaisrinės apsaugos sistemos audito išvados. Su jomis susipažinus nekyla nuostaba, kodėl gesinti gaisrus ugniagesiai vyksta vėluodami kelių dešimčių metų senumo, nuolat gendančia technika, kurią kartais tenka stumti ir rankomis.
Gal valdžia galėtų patarti, ką atsakyti į piktus, nelaimės ištiktų žmonių priekaištus vienam prie liepsnų apimto namo atskubėjusiam gaisrininkui? Ir tokie atvejai, kai brangi kiekviena minutė, nėra išimtiniai. Valstybės kontrolė juodu ant balto konstatavo, jog pusėje į gaisravietę pirmiausia atvykusių savivaldybių priešgaisrinių tarnybų buvo tik po vieną ugniagesį.
Reikalaujama, kad savomis gyvybėmis rizikuojantys ugniagesiai nugalėtų didžiulius nuostolius pridarančią ir mirtį sėjančią ugnį, tačiau į žūtbūtinę kovą jie metami tinkamai neapginkluoti.
Keisčiausia, kad visai tai vyksta valdžiai, jos pačios teigimu, jau penkerius metus nuosekliai didinant Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento bei savivaldybių ugniagesių finansavimą.
Jei ugniagesiams skiriami pinigai per tuos metus padidėjo daugiau nei dvigubai, o situacija tokia apverktina, kaip įvardijo auditas, tai lieka tik džiaugtis, jog kur kas labiau nei valdžia, Lietuvą myli ir saugo Šventasis Florijonas.