respublika.lt

Darbo rinka: bedarbių - daugybė, bet darbo jėgos trūksta

(156)
2021 lapkričio 14 17:20:00
Gediminas JAKAVONIS

Neseniai Laisvosios rinkos institutas paskelbė jo inicijuoto tyrimo rezultatus, kuriais remiantis daroma išvada, kad be darbo jėgos importo Lietuvos ekonomikos laukia liūdna ateitis. Kodėl, Užimtumo tarnybai skelbiant apie šimtatūkstantinę bedarbių armiją, iš darbdavių girdime tik aimanas dėl darbo rankų trūkumo ir raginimus leisti vežtis darbininkus iš trečiųjų šalių. O kaip įdarbinti savo bedarbius?

×
nuotr. 2 nuotr.
Seniai kalbama, kad Užimtumo tarnyba ne padeda įsidarbinti, o tik registruoja bedarbius. Irmanto Sidarevičiaus, Eltos nuotr.

 

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutuoja Seimo narys Algirdas SYSAS, socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, Socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas GRUŽEVSKIS ir filosofas Vytautas RUBAVIČIUS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Lietuvoje turime kone 200 tūkst. bedarbių, bet laisvų darbo vietų jais užpildyti nesugebame. Kaip reiktų paaiškinti tokią padėtį, kai iš trečiųjų šalių atvykę darbuotojai įsidarbina statybų, prekybos, transporto, įvairias paslaugas teikiančiose srityse, o mūsų žmonės sako nerandantys darbo.

J.SOLNYŠKINIENĖ: Užimtumo tarnyba skelbia, kad yra 60 tūkst. laisvų darbo vietų ir 189,8 tūkst. bedarbių. Registruotas nedarbas siekia 10,9 proc., pernai tuo pačiu laikotarpiu - 14,9 proc.; per metus bedarbių skaičius sumažėjo 67 tūkst. Analizuojant situaciją pasaulyje, tendencija panaši - registruojami aukšti nedarbo rodikliai ir augantis laisvų darbo vietų skaičius. Kodėl susiklostė tokia iš pirmo žvilgsnio keista situacija?

Tokia situacija signalizuoja apie ekonomikos ir darbo rinkos atsigavimą ir įvykusią kokybinę jų transformaciją. Ką turiu omenyje? Dauguma pokyčių darbo rinkoje yra susiję su COVID-19 pandemija ir numatytomis ekonomikos skatinimo priemonėmis, Vyriausybės politika bei darbdavių galimybėmis ir sprendimais transformuojant verslą.

Nors Lietuva yra tarp šalių, kurią gana nestipriai palietė pandemija, tam tikroms ekonomikos šakoms, atskiroms įmonėms tai buvo didelis smūgis. Jis gresia bankrotais dabar ar ateityje ir radikaliu darbuotojų atleidimu, kurie papildė ir ateityje papildys bedarbių gretas bei padidins nedarbo rodiklius. Šį procesą iš dalies pristabdė darbo vietų išsaugojimo išmokos darbdaviams. Štai, pvz., restoranai, barai ir viešbučiai stengiasi rasti darbuotojų, kurių jiems reikėjo, norint vėl atidaryti ir plėtoti veiklą. Taip pat mažėjo atleidžiamų žmonių skaičius, nors jis vis dar didesnis nei buvo prieš prasidedant pandemijai. Kodėl? Verslininkai nėra tikri dėl rytojaus, nes vis dar nėra atrasta pakankamai efektyvi vakcina ar vaistai nuo „koronos", dar išlieka radikalaus karantino grėsmė, yra daug apribojimų ir suvaržymų, kurie neleidžia dirbti visu pajėgumu.

Jeigu kalbėtume alegorijomis, pandemija suskaldė verslo pasaulį į dvi sunkiai tarpusavyje palyginamas dalis, jeigu vertinsime jas pagal įgyvendinamus pokyčius. Inovatyviam ekonomikos sektoriui priklausančios įmonės pandemijos laikotarpiu ėmėsi radikalios skaitmenizacijos ir automatizacijos, pertvarkė darbo vietas, tačiau joms ėmė trūkti naujos kvalifikacijos darbuotojų. Tokių darbuotojų poreikis rinkoje yra milžiniškas, o jiems siūlomas darbo užmokestis viršija vidutinį darbo užmokestį šalyje kartais. Tai - daugelio sričių IT, skaitmeninės rinkodaros specialistai, skaitmeninio turinio kūrėjai, eksporto į užsienio rinkas aukščiausio lygio specialistai ir kt. Tendencija aiški - dalis įmonių persitvarkė technologiškai, todėl vienus - žemos kvalifikacijos - darbuotojus atleido, atsirado poreikis samdyti aukštos kvalifikacijos darbuotojus. Atsirado momentinis tokių darbuotojų trūkumas darbo rinkoje.

B.GRUŽEVSKIS: Bedarbių skaičius Lietuvoje nuolat mažėja, tai yra gera tendencija. Taip pat gera tendencija, kad laisvų darbo vietų skaičius mažėja. Išvardinsiu penkis punktus, kurie atsakytų į klausimą, kodėl Lietuvoje vis tiek turime šitiek bedarbių ir daug ilgai neužpildomų darbo vietų. Pirmiausia, tai pandemija ir jos poveikis specifiniam žmonių elgesiui. Dažnai žmonės vengia situacijų, kuriose jie galėtų užsikrėsi. Antroji priežastis yra nepakankama kontrolė. Kadangi Užimtumo tarnyba per karantiną dirbo nuotoliniu būdu, tai sumažėjo jos, kaip užimtumą kontroliuojančios institucijos, funkcija. Trečia priežastis - struktūrinis nedarbas. Tai tokia situacija, kai skiriasi laisvų darbo vietų pasiūla ir darbo jėgos paklausa. Ketvirtoji priežastis, kuri taip pat svarbi, - migracijos tendencijos ir galimybės įdarbinti imigrantus iš Rytų. Jų įdarbinimas yra pigesnis, jie mažiau reiklūs, dažnai aukoja savo laisvalaikį ir šventines dienas, dirba viršvalandžius. Dėl to darbdaviai, turėdami galimybę, neįdarbina Lietuvos piliečių, bet siekia įdarbinti užsieniečius. Penktoji priežastis - Lietuvoje yra gyventojų grupių, kurių suinteresuotumas socialinėms išmokoms yra didesnis už norą dirbti, todėl jie paprasčiausiai naudojasi socialinėmis garantijomis ir gavę didesnes išmokas dėl neįgalumo ar didesnio vaikų skaičiaus pagalvoja, kad jiems tiesiog neapsimoka dirbti.

V.RUBAVIČIUS: Ekonominės problemos visada virsta socialinėmis, o socialinėms būdingas ekonominis aspektas. Tokios problemos apskritai po vieną nevaikšto - ir nedarbo, ir darbo jėgos srityse daug probleminių gijų. Visoms joms būdinga ir politinė, ir asmeninių bei grupinių interesų plotmė. Reikia turėti omenyje, kad asmeninis ar sutelktinis įtakingų verslininkų interesas dažniausiai yra vienintelis - pelnas, naudingumas. Tad tarsi paprastą būseną turime bedarbių armiją, o sykiu trūksta darbo jėgos - nėra paprasta parodyti probleminiu pavidalu ir išgvildenti tam tikrus galimus „sprendimus", kuriuos jau galėtume siūlyti verslo pasauliui ir politikams. Tad pirmiausia reikėtų pasiaiškinti - kokia bedarbių armijos sudėtis (amžius, profesijos, lytis, sveikata, išlaikytiniai ir pan.), kaip tie žmonės tapo bedarbiais, kaip jie pasiskirstę valstybės teritorijoje. Reikšmingų dalykų galima išskirti ir daugiau. Reikia žinoti, kur ir kokie siūlomi darbai. Tada būtų galima kalbėti apie tam tikrą tų „sričių" susiejimo logistiką.

G.JAKAVONIS: Didesni ir mažesni ūkininkai susiduria su darbo jėgos stoka, net kai reikia pagalbinių darbininkų. Tuo metu socialinių pašalpų išmokų dienomis kaimuose ir miesteliuose gali pamatyti daugybę jauno amžiaus apgirtusių, niekur nedirbančių žmonių. Pramonininkai teigia, kad miestuose trūksta žmonių net nekvalifikuočiausiems darbams. Tada kyla klausimas, kas kaltas, kad nesugebame perkvalifikuoti savo bedarbių, kad jie galėtų dirbti net ir paprasčiausius darbus. Gal iš tiesų kaltos per didelės socialinės išmokos, kurios artimos darbo užmokesčiui? O gal priežastys slypi kitur, pavyzdžiui, atvykusius dirbti imigrantus darbdaviams patogiau išnaudoti?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Daliai verslo vis dar reikia nekvalifikuotos arba žemos kvalifikacijos darbuotojų. Tą rodo ir Užimtumo tarnybos duomenys. Perverčiau skelbimus, pvz., kambarinei Švedijoje per mėnesį „į rankas" siūloma 1500 eurų, o maksimalus atlyginimas Lietuvoje po mokesčių - ne daugiau 600 eurų. Štai jums ir atsakymas - žemos kvalifikacijos arba darbuotojų be kvalifikacijos darbo užmokestis Lietuvoje ir užsienyje skiriasi 2-3 kartus. Jaunesni žmonės dažnai emigruoja, o vyresni ar apsukresni ieško nelegalaus darbo ar bando derinti kelis darbus.

Stambaus ir vidutinio verslo darbdavių norą įsivežti trūkstamą darbo jėgą iš užsienio šalių vertinu dvejopai. Toks sprendimas padeda sutaupyti darbo kaštų sąskaita, tai leidžia išgyventi einamuoju laikotarpiu, kita vertus, tai kuria prielaidas iškristi iš darbo rinkos ateityje - neįmanoma konkuruoti su kastuvu rankoje prieš ekskavatorių! Pokyčiai turi vykti, todėl tuo turėtų būti suinteresuota valdžia, kuriai ne tik šiandien turėtų būti ypač svarbūs ir užimtumo, ir biudžeto surinkimo rodikliai.

Norint pakeisti situaciją iš esmės, reikia daryti sprendimus. Kokius? Iš esmės reikia peržiūrėti užimtumo politikos valdymo priemones. Dažnai kalbame apie tai, kad nedarbo išmokos užaugino nenorinčių dirbti veltėdžių kartą. Nesutikčiau. Dalis asocialių žmonių, marginalų, niekada nedirbs, nes tokia jų prigimtis, bet jų yra vos keli procentai. Dauguma žmonių yra racionalūs. Kai menkas darbo užmokestis nemotyvuoja, o jo neužtenka išgyventi ar nuvykti į darbo vietą, žmogus ieško šešėlinių pajamų. Šiai problemai skirta daug tyrimų, išvados neguodžia. Į ilgalaikio nedarbo spąstus pakliuvusiam žmogui sunku išsikapstyti - jis praranda ne tik darbinius įgūdžius, bet ir materialinį pagrindą, kuris leistų jam darbą susirasti (neturi reikiamos kokybės drabužių, susisiekimo priemonių, pašlyja jo sveikata, prarandami socialiniai įgūdžiai ir kt.). Nedarbo pašalpą gauna tik apie 50 proc. visų bedarbių, bedarbio pašalpos mokėjimo trukmė yra labai ribota; mitas, kad 200 eurų gali motyvuoti ką nors nedirbti. Tai - pernelyg menka suma, kad ji galėtų būti pragyvenimo šaltiniu ilgą laiką. Nereikia užsiimti populizmu. Panaikinus bedarbių pašalpas, kas yra svarstoma pastaruoju metu, spręsdama naujas socialines problemas valstybė sumokės kitais būdais.

B.GRUŽEVSKIS: Kodėl nebegalima pasamdyti žmonių mažiau kvalifikuotam darbui? Mažesniuose miesteliuose yra daug asocialaus elgesio asmenų, o žmonės, kurie galėtų dirbti, dažnai dirba geresnius darbus už miestelio ribų, važiuoja į didesnius centrus. Todėl miesteliuose lieka žmonės, kurių motyvacija dirbti yra gana žema. Manau, tai yra ir Europos Sąjungos pozicijos neigiami padariniai, kadangi ilgą laiką ES dažnai spausdavo Lietuvą, kai mes reikalaudavome už socialines išmokas atlikti tam tikrus darbus. Pradėjus dalinti socialines išmokas neverčiant atlikti jokių darbų, dauguma gyventojų priprato ir tiesiog nustojo dirbti ar ieškotis darbo vietų. Kita problema - alkoholio vartojimas. Tai labai sumažina mūsų darbo potencialą, tačiau reikia suprasti, kad žmonės dažniausiai piktnaudžiauja alkoholiu ne iš gero gyvenimo, o problemos yra prasidėjusios žymiai anksčiau. Šiandien reikia susirūpinti jaunimu, kuris yra 7-10 klasėse, ten reikia didinti investicijas į jų emocinio kapitalo formavimą, fizinę, dvasinę brandą. Na, o kalbant apie suaugusiuosius, kuriuos norėtumėme matyti darbo rinkoje, jiems reikalinga individuali pagalba per socialinius darbuotojus, kuriems turėtų būti sudarytos tinkamos sąlygos daugiau laiko skirti bendravimui, kad jie turėtų transporto priemones, kad galėtų nuvažiuoti ir susitikti. Aš esu už imigraciją, kuri deklaruoja pajamas, tinkamai atsiskaito su valstybe, moka mokesčius, na, ir atlieka darbus, kurių nenori arba negali atlikti vietos gyventojai. Tačiau jeigu vietos gyventojai gali atlikti tuos darbus, mums būtų geriau brangiau sumokėti arba kompensuoti darbdaviui, kad jis būtinai įdarbintų Lietuvos piliečius.

A.SYSAS: Manau, bedarbiai yra skirtingi. Vieni yra ilgalaikiai - jiems nieko nereikia ir yra gerai kaip yra. Kalbant apie darbdavius, iš per 30 metų sukauptos asmeninės patirties galiu pasakyti: aš niekada negirdėjau, kad darbdaviai džiaugtųsi situacija. Jeigu ekonomikos nuosmukis - blogai, jeigu pakilimas - irgi blogai. Kodėl žmonės, neturintys pasirinkimo, neina pas kai kuriuos darbdavius? Matyt, darbdavių nekoks požiūris į darbuotojus bei pajamos, kiek už tai mokama. Brangstant pragyvenimo lygiui, turėtų didėti ir pajamos. Sakoma, kad Lietuvoje pašalpos yra didelės, todėl žmonės neieško darbo. Aš su tuo visiškai negalėčiau sutikti. Jeigu būtų didesni atlyginimai, nemanau, kad iškiltų didelių problemų ieškant dirbančiųjų. Kad yra dalis turinčių problemų dėl alkoholio, sutinku. Tačiau gavę išmokas, jie kitaip gyventi nemoka. Bet ar tai priežastis nemokėti žmonėms išmokų, taip pat negalėčiau sutikti, nes bendru piliečių referendumu esame priėmę Konstituciją, kurioje yra aiškiai apibrėžta, kad valstybė remia žmones ir laiduoja jų pajamas, kai jie netenka darbo dėl sveikatos ar kitų priežasčių. Manau, mes turėtumėme apsispręsti, ko mes norime, t.y. ar mes norime tolesnio ekonominio augimo, o tam reikia darbo rankų, ar toliau būti šventi Marijos žemėje. Neseniai buvau susitikęs su mokslininkais, kurie pasakė, kad jeigu Lietuva norėtų išlaikyti tokį spartų ekonominio augimo tempą, koks yra dabar, šiandien reikia pradėti veikti, kad per metus Lietuvoje atsirastų 20 tūkst. papildomų naujų darbo rankų, kurios galėtų kurti pridėtinę darbo vertę bei produktą, mokėti mokesčius, įmokas.

V.RUBAVIČIUS: Neturėtume užmiršti, kad pats perkvalifikavimo mechanizmas yra tam tikra veiklos sritis, kurioje dirba savo interesus puoselėjantys žmonės. Tokią veiksmingą perkvalifikavimo sistemą sukurti - ne pavienių žmonių, o valstybės užduotis. Jei jos nesukurta, jei ji nekuriama, tai visos kalbos ir lieka tik kalbomis. Ir bedarbių armiją, ir verslo poreikį darbininkams valstybė turi suvokti kaip valstybinės svarbos iššūkį. Dabartinėje aplinkoje verslas tiesiog spaudžia politikus - leiskite daugiau įsivežti.

Dera pasvarstyti ir interesų plotmę. Pradėkime nuo verslo, kuris ir „užsako muziką". Verslininkams trūksta darbo jėgos. Tačiau kokios ir už kokią kainą. Galima numanyti, kad jiems trūksta pigios ar pigesnės, nei dabar Lietuvoje, darbo jėgos. Juk verslo interesas yra kuo didesnis pelnas, tad - kuo mažesni kaštai. Be to, darbuotojų reikia čia ir dabar. Kuo greičiau. Imantis perkvalifikavimo reikalų valstybės lygiu, tektų nemenkai paplušėti, o ir kainuotų. Juk tektų bent jau vaizduoti privataus kapitalo ir visuomenės partnerystę ar pabandyti atrodyti „žaliai", „socialiai atsakingai", o gal „tvariai". Kad ir kaip žiūrėtume, kol kas pigiau - atsivežti. Kitas svarbus dalykas - atvežtieji yra sąlygiškai beteisiai. Net ir su legaliais dokumentais. Tai uždara socialinė grupė, kurios gerovė visiškai priklauso nuo darbdavio. Jai galima ne tik mažiau mokėti, bet dar ir „nuskalbti", pasitelkiant įvairiausius darbdaviškus „triukus".

G.JAKAVONIS: Labai norėtųsi, kad lietuviai gyventų, dirbtų ir užsidirbtų savo Tėvynėje. Stebėdamas per LRT transliuojamą propagandą apie puikų mūsų tautiečių gyvenimą emigravus į užsienį, apie įvairias „stebuklingas" laisvosios rinkos idėjas, prikelsiančias ekonomiką, kažkodėl prisimenu sovietų ideologo Michailo Suslovo kadaise pasakytus žodžius „Lietuva bus, bet be lietuvių!" Ką mūsų valdžia turėtų daryti, kad taip neatsitiktų?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Sprendimai valstybiniu lygiu turėtų būti kitokie - tai bedarbių perkvalifikavimas, realiai veikianti paskatų sistema verslui pradėti, regionuose gyvenančių bedarbių pavėžėjimas ir apgyvendinimas, socialinio darbo vietų kūrimas savivaldybės biudžetų sąskaita. Svarbiausia yra suformuoti efektyvią bedarbių perkvalifikavimo sistemą. Šiuo metu veikianti sistema yra butaforinė. Perkvalifikavimo sistema turi būti panaši į veikiančią, pvz., Vokietijoje, kai darbuotojai yra perkvalifikuojami įmonėse, o darbdaviams yra dengiamos perkvalifikavimo išlaidos. Taip nušaunami du zuikiai - darbdavys gauna reikiamos kvalifikacijos darbo jėgą, bedarbis - darbą, būstą, maitinimą ir mentorius tam tikrą laiką. Žmonėms, kuriantiems jauną verslą, reiktų priskirti mentorius ar moderatorius, remti subsidijomis, pelno mokesčio lengvatomis ir kt.

Svarbiausias pokyčių vektorius, kuris leistų iš esmės išspręsti darbo pasiūlos ir paklausos problemą, yra švietimo ir mokslo sistemos transformacija. Apie tai daug rašyta ir kalbėta, o pokyčiai vyksta labai lėtai - pasaulis keičiasi sparčiai, o vis dar ruošiami vakar dienos specialistai - potencialūs bedarbiai. Bet šie pokyčiai neįvyks be viešojo sektoriaus ir verslo kooperacijos.

B.GRUŽEVSKIS: Mes neturim toleruoti ir skatinti nekvalifikuotos darbo jėgos atvežimo į Lietuvą, todėl į tai reikėtų žiūrėti žymiai atsakingiau. Aš palaikau idėją, kad reikia remti imigraciją, tačiau tik socialiai atsakingą, kuri neslopina ir neskandina lietuviškų verslų, kuri neišstumia lietuvių iš darbo rinkos, kuri didina mūsų biudžeto pajamas. Reikia sustiprinti imigracijos kontrolę. Imigracija jokiu būdu negali būti laisva, primityvi ar orientuota į žmogaus išnaudojimą. Mums reikalinga numatyti ilgalaikius verslo, orientuoto į aukštos pridėtinės vertės kūrimą, poreikius, o tokiam verslui reikalinga kryptinga valstybės parama, kad verslas galėtų apsirūpinti tinkamais darbo ištekliais. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į gyventojų senėjimą, dėl kurio bus daugiau bedarbių, o laisvų darbo vietų skaičius nemažės.

A.SYSAS: Netikiu tais Suslovo žodžiais, nes lietuviai visada išliks Lietuvoje, na, o ir kitų tautų atstovai visada gyveno pas mus ir mes ramiai su jais sugyvenome. Nemanau, kad reikėtų taip aštriai kelti klausimą, ar lietuvių liks Lietuvoje, nes pažiūrėjus į kitas šalis, pavyzdžiui, į Norvegiją ar Airiją, jos turi irgi daug emigravusių gyventojų. Ateityje, vykstant globalizacijai, viskas priklausys nuo mūsų, kaip mes priimsime tuos žmones - ar mums reikia tolesnio augimo, ar užsidaryti savo kiaute ir bandyti išsaugoti savo grynumą. Nenorėčiau, kad Lietuvoje atsirastų tam tikros uždaros grupės, nes kitų šalių patirtis byloja, kad tai sukelia papildomų problemų. Na, o visa kita - užsieniečių darbuotojų reguliavimas ir ką reikia padaryti, kad žmonės nebevyktų iš Lietuvos - yra mūsų rankose.

V.RUBAVIČIUS: Jokie sunkmečiai negali pakeisti esminės kapitalo logikos - įsivietinti ten, kur naudingiausia, o įsivietinimo ar išsivietinimo kaštus palikti vietiniams. Juk ir pas mus manoma, kad visas problemas, tarp jų ir mūsų minimas, išspręs magiškasis „investuojamas kapitalas". Tad kam gali rūpėti tokie niekai, kaip vietinė darbo jėga, bedarbių armija ar perkvalifikavimai - svarbiausia „pritraukti investicijas". Politikams daug lengviau ir naudingiau veikti „rinkos" ideologijos srityje, nei užsiimti sunkiais ir nedėkingais nacionalinės ekonomikos kūrimo, socialinės atskirties mažinimo ir panašiais darbais, už kuriuos negaus jokių aukštojo finansinio ar oligarchinio sluoksnio pagyrų bei paskatinimų. O „rinkos poreikių" politinis aptarnavimas gerai atlyginamas. Politikai kaip tik ir įprato tą sluoksnį aptarnauti. Juolab kad sėkmingai įtvirtintos ideologinės nuostatos, esą verslui nacionalinė valstybė tik trukdanti, tad politikams keliama užduotis - viską išvalstybinti, viską atiduoti globalios rinkos konkurenciniams poreikiams. Nenorėdamas pasirodyti atsilikėliu ar, neduok Dieve, būti apšauktas nacionalistu, kaip čia begalvosi apie nacionalinę ekonomiką ar nacionalinius interesus. Tokia ir europinė nuostata. Mūsų didieji verslininkai tas nuostatas kuo puikiausiai žino. Dabartiniuose primygtinuose reikalavimuose - įsivežti darbuotojų - galima įžvelgti ir lengvą šantažą: politikų atsisakymai europinėje aplinkoje pasirodys kaip „antimigraciniai", o migrantams, tad ir atvežtiniams darbuotojams, būtina rodyti politinį europinį susipratėlišką prielankumą.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (156)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
  • TVARKA: Norint dokumentuose pakeisti Lietuvos piliečio vardą ir pavardę į nelietuvišką formą, reikės prieš tai deklaruoti tautybę, sako teisingumo ministrė Evelina Dobrovolska.
  • TURTAS: Vyriausybė trečiadienį nusprendė perduoti Ukrainos specialiosioms karinėms pajėgoms 24 nešiojamus termovizorius, kuriuos šiuo metu turi Lietuvos kariuomenė - jų likutinė vertė 342 tūkst. eurų.
  • ĮTARIMAI: Utenos rajono meras socialdemokratas Alvydas Katinas sako, kad ikiteisminis tyrimas dėl piktnaudžiavimo Utenos ligoninėje jam buvo staigmena.
  • PASIŪLYMAI: NATO artėja prie savo rašytinių pasiūlymų Maskvai užbaigimo ir turėtų juos pateikti dar šią savaitę, trečiadienį pranešė Aljanso diplomatai.
  • SANKCIJOS: Kremlius trečiadienį pareiškė, kad asmeninės sankcijos Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui nebūtų skausmingos, bet duotų priešingus rezultatus, kalbant apie pastangas mažinti įtampą dėl Ukrainos.
  • ŠILUMA: Centralizuotai tiekiama šiluma Kaune ir Jurbarke vasarį bus brangesnė nei sausį.
  • PRITARĖ: Vyriausybė trečiadienį pritarė Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategijai, kurios esmė yra didinti atsparumą galimoms grėsmėms.
  • TRANZITAS: „Lietuvos geležinkeliams“ nuo vasario 1-osios nutraukiant sutartį su „Belaruskalij“ apribota rizika, kad draudimai bus apeinami ir baltarusiškų kalio trąšų tranzitas tęsis, teigia Lietuvos užsienio reikalų ministras.
  • DERYBOS: JAV ir Europos pareigūnai derina veiksmus su gamtinių dujų tiekėjais visame pasaulyje tam atvejui, jei Rusija per konfliktą dėl Ukrainos nutrauktų tiekimą.
  • AVARIJA: Milijonai žmonių antradienį liko be elektros energijos, trijų Centrinės Azijos šalių tinklus ištikus didžiulei avarijai.
Daugiau

Dienos klausimas

Ar logiškas A.Dulkio sprendimas leisti dirbti kai kurių sričių darbuotojams sergant Covid?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kurioje tvoros pusėje stovintys asmenys Jūsų nuomone labiau pažemino Sausio 13-osios aukas?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-6 -1 C

0 +3 C

 

+1 +3 C

-2 +3 C

+1 +4 C

 

0 +2 C

0-7 m/s

0-10 m/s

 

0-10 m/s