- Lietuvoje mes juokaujame, kad lietuviui gerai, kai dega kaimyno tvartas. O kaip yra Amerikoje?

- Visiškai priešingai. Ypač kalbant apie Čikagą ir čia gyvenančius tautiečius. Nenuvertinant visų kitų išeivių, pasakysiu, kad galime būti pavyzdys kitiems lietuviams. Tiek pasaulio, tiek ir likusiems Tėvynėje. Visos čia veikiančios organizacijos, bendrijos ar būreliai draugauja tarpusavyje, bendradarbiauja, kviečia vieni kitus į renginius, organizuoja bendrus susibūrimus. Vasarą dažnai vyksta Amerikos ir Kanados lietuvių susitikimai, bendros stovyklos. Siekiama, kad tautiečiai kaip galima daugiau bendrautų tarpusavyje.

Lemonte turime apie 40 įvairių organizacijų. Yra didelis skautų tuntas, būreliai vaikams ir suaugusiesiems, pramoginių ir tautinių šokių kolektyvai, krepšinio, tinklinio, stalo teniso ir kitų sporto šakų sekcijos. Aš pats vasarą organizuoju vaikų sporto stovyklas ir, jei ne dabartinė situacija, šių metų stovykla būtų 19-oji iš eilės. Kiti rengia kelių dienų ar savaitines iškylas. Daugelis vieni kitus pažįsta, o ir tie, kurie nepažįsta, mielai įsitraukia į veiklas, bendrauja ar, esant reikalui, padeda vieni kitiems.

Vienas gražesnių pavyzdžių - mano brolis Teisutis. ČLKL veiklos pradžioje jis už savo lėšas padėjo išsinuomoti pirmąsias sales, pasiūti aprangas ir į vieną vietą surinkti anksčiau profesionaliai Lietuvoje žaidusius krepšininkus. Kiek teko bendrauti su kitais išeiviais - lenkais, ukrainiečiais, serbais - visi žiūri į mus ir stebisi, kaip gražiai sugyvename ir net kažkiek pavydi. Tokios stiprios ir vieningos bendruomenės, pasak jų, Čikagoje daugiau nėra.

- Gal todėl taip gerai sutariate, kad jūsų nėra daug?

- Tikrai ne. Vien per trečiąją emigracijos bangą, po Sovietų Sąjungos žlugimo, maždaug iki 2004 m. čia atvyko tūkstančiai lietuvių. Vieni sako, kad jų buvo apie 100 tūkstančių, kiti teigia jog 300 tūkstančių. Kurie teisūs, pasakyti sunku, tačiau atvykusių tikrai buvo daug. Tiesa, kažkas čia padirbėjo ir grįžo namo, tačiau daugelis pasiliko. Sukūrė šeimas, įleido šaknis. Tad mūsų nėra mažai. Pastebėjau, kad lietuvis, jeigu gyvena lietuviškame kvartale ir dirba pas kitą lietuvį, gali net nemokėti anglų kalbos, nes jos neprireikia. Aišku, svetimame krašte gyvenant ją mokėti tikslinga, tačiau tai kiekvienas sprendžia pats.

- O kaip sekasi saugoti tautinį identitetą?

- Puikiai. Mes, atvykę su trečiąja banga, čia radome tam labai tinkamą dirvą. Gyvendami Lietuvoje nemokėjome tiek tautinių ar patriotinių dainų, kiek išmokome atvykę į Ameriką. Vietos lietuviai lietuvybę labai puoselėja, tad ir atvykstantys stengiasi prie to prisidėti.

Visur, kur yra didesnės lietuvių bendruomenės, veikia lietuviški vaikų darželiai. Aš žinau tokių apie 15-a. Dažnas ikimokyklinukas puikiai kalba lietuviškai, bet ne visada moka angliškai. Aišku, vėliau, pradėjus lankyti mokyklą, anglų kalba tampa privaloma, tačiau ir lietuvių niekas nepamiršta.

Čikagoje ir priemiesčiuose veikia bent keturios penktadieninės-šeštadieninės mokyklos. Nuo seno šeštadieniais pamokos vykdavo Čikagos jaunimo centre. Viena didžiausių ir garsiausių - Maironio mokykla - talpina iki 1500 vaikų. O įdomiausia, kad mums, baigusiems mokslus Lietuvoje, dabar, norint padėti vaikams ruošti pamokas, patiems tenka mokytis iš naujo. Nors, kalbant apie istoriją, vaikai mokomi tuo, kuo gyvenome mes: Sąjūdis, Kovo 11-oji, Nepriklausomybė, Rusijos blokada. Kuo vaikai vyresni, tuo labiau viskuo domisi. Gerai, kad gyvename moderniais laikais, kai yra skaipai, internetai ir kiti dalykai, tad vaikams labai padeda mokytis Lietuvoje likę artimieji ir giminaičiai.

- Bet dabar visa ši veikla sustojo?

- Sakyčiau, apmirė, bet nesustojo. Karantinas mūsų regione paskelbtas, tačiau, faktiškai, valdžia leidžia gyventojams apsispręsti patiems. Klaipėdoje gyvenantis brolis juokiasi, kad Amerika nesisaugo. Tiesos tame yra. Nemaža dalis gyventojų sėdi namie su vaikais, tačiau aš taip negaliu. Kelias savaites pabandžiau saviizoliuotis, bet dabar vis tiek norisi veiklos. Nors, neslėpsiu, puikiai suprantu, kad situacija tikrai yra pavojinga. Susivokti padėjo draugai, kurie paskambino ir perspėjo, jog užsikrėtė. Serga jie, jų šeimos nariai, artimieji. Koronavirusu apsikrėtė mažiausiai 9 mano artimi pažįstami. Kažkas serga lengvesne forma, kažkas turėjo kreiptis į medikus, tačiau tapo aišku, kad juokauti su tuo negalima.

Visgi, kaip sakiau, valdžia apsisprendimo laisvę paliko žmonėms. Yra šalių, kur senjorai privalo sėdėti namuose, o pas mus - visiška demokratija. Vieni sėdi namuose, kiti skuba į darbą. Pažįstų vieną 78-erių vyrą, kuris pasakė, kad greičiau numirs sėdėdamas namie, todėl stengiasi judėti ir taip stiprinti sveikatą. Aišku, masinių susibūrimų nebėra, tačiau kur galima dirbti vienam ar dviem, žmonės dirba.

Beje, bent Čikagoje, su kaukėmis gatvėse vaikšto tik kas antras, parduotuvės dirba, bet ribojami pirkėjų srautai. Automobilių keliuose netrūksta, nors, atrodytų, tikrai dabar ne geriausias metas kelionėms. Mokyklos ir daugelis ugdymo įstaigų, išskyrus privačius nedidelius darželius, uždarytos. Tiksliau, mokyklos veikia nuotoliniu būdu. Kiekvieną dieną vaikai tvarkingai 8 ryto sėda prie kompiuterių ir iki 15 val. mokosi. Šeštadieniais, ačiū Maironio mokyklos direktorei Guodai Misiūnienei, pamokos irgi vyksta. Vaikams skiriami namų darbai, tikrinamas jų pažangumas. Sakyčiau, šiuo metu jie mokosi net geriau ir stropiau, negu iki karantino. Tai yra gerai, nes vaikai turi ne tik ugdytis, bet ir išmokti atsakomybės. Karantinas tam labai puikiai tinka.

Bankai dirba iki pietų, valstybinės institucijos veikia nuotoliniu būdu. Aktyviau iki Velykų važiavo tik krovininis transportas, nors jau pasigirsta kalbų, kad vilkikai pamažėl stoja, o netrukus gali būti dar blogiau. Bet gal ir nebus.

- Kaip matote tolesnį gyvenimą?

- Sunku prognozuoti, kaip čia kas keisis, kol kas visko užtenka. Žmonės kalba, kad maisto prekės pabrango, bet akivaizdžiai atpigo degalai. Aišku, ilsėtis į Floridą, bent jau artimiausiu metu, niekas neskris, vestuvių bei gimtadienių trankiai nešvęs, tačiau ir namuose žmonių nenulaikysi. Dar labiau atšils oras ir tikrai prasidės iškylos gamtoje. Nebent situacija tragiškai pasikeistų.

Visgi tikėkimės, kad to nebus. Kita vertus, kadangi esame tarsi viena didelė šeima, mes pasirengę įvairiems išbandymams. Kol kas niekas iš bendruomenės pagalbos neprašė. Visi supranta, kad sunku visiems, tad kiekvienas, kol gali, sukasi pats. Nors neabejoju, jeigu kažkam reikės padėti, aplinkiniai tikrai suskubs į pagalbą. Aišku, tokių situacijų nėra buvę, tačiau, kiek teko matyti, Čikagos lietuviai yra draugiški ir geranoriški. Nelaimės ir krizės, nors jų niekas ir nelaukia, yra puikus draugystės išbandymo metas. Esu įsitikinęs, kad mes šį išbandymą įveiksime, o bendruomenė po tokių išgyvenimų taps dar artimesnė ir stipresnė. To linkiu ir tautiečiams Lietuvoje.