Andrius Kauno technologijos universitete baigė aviacijos mechanikos studijas. Mokydamasis pagal studijų mainų programą stažavosi Amerikoje. Bet tai nepakurstė noro įsitvirtinti svetur. „Turbūt tai nebuvo mano vieta“, - šypsosi jaunasis ūkininkas.

Nematomi saitai - iš vaikystės

Andriui 33 metai. Dirba savo tėvų ūkyje, prižiūri ūkio techniką, o nuo praėjusių metų pradėjo kurti savo ūkį.

Žemė traukusi nuo vaikystės, o dabar galutinai pririšo. Čia namai, čia šeima, čia auga trys sūnūs. Įsitikinęs, kad ir vaikai per daug nenutols nuo tėvų kelio.

„Aš gerai baigiau gimnaziją, galėjau įstoti į bet kurią inžinerinę specialybę. Pirmu numeriu užrašiau transporto inžineriją ir nieko nekeičiau. Turiu plačiai pritaikomą specialybę ir, ko neišmoksi jokiame universitete, - tikslą. Išeidamas studijuoti, tikrai sakiau, kad į kaimą negrįšiu. Visi taip sako, gal ir mano vaikai taip sakys. Bet paskui viskas savaime susidėlioja.

Anksčiau kaimai būdavo pilni. Mūsų Katiliuose buvo gal 12 sodybų, dabar beveik pusė - tuščios. Vaikai Vilniuje, Kaune, užsienyje.

Aš prisirišęs prie namų. Studijuodamas kiekvieną savaitgalį grįždavau namo. Ant rankų pirštų galiu suskaičiuoti, kiek tų savaitgalių mieste praleidau. Pats žinojau, kad tėvams reikia padėti. Nuo mažens dirbdavau, pareigos jausmas ir išliko.“

Ir metais vyresnis Andriaus brolis Paulius namo sugrįžo be didelių svarstymų. Tokių kaip jie - vienetai. „Iš 28 mano klasiokų grįžo gal 4-5. Nežinau, ką man dabar turėtų pažadėti, kad išvažiuočiau į miestą. Kai augini vaikus, pramogauti ne laikas. Mano jauniausiam sūnui vieneri, viduriniam - treji, vyriausiam - šešeri. Nelengva tris vaikus auginti. Brolis augina du vaikus. „Daug laiko ir pastangų reikia išauginti norintį padėti vaiką“, - sako Andrius. - Ir pasidžiaugia, jo vyresnėlis, Joris, matosi, linkęs prie darbo. Kaime žmonės dirba kol valioja. Mano tėtis - nuo ryto iki vakaro. Jaunėlis brolis dar mokosi mokykloje. Dabar jei paklaustum sakytų, kad į kaimą niekada, bet viską parodys laikas.“

Kartu ir atskirai

Pernai Andriui tėvai nuo savo ūkio atriekė 5 hektarus žemės. Tiek reikėjo, norint dalyvauti jaunojo ūkininko projekte ir gauti paramą pradžiai. Kol kas jaunasis ūkininkas augina česnakus tik sėklai, kad mažiau reikėtų pirkti rudenį, didesnio lauko įsiveisimui. Panašiu keliu suka ir geodezininko specialybę įgijęs Andriaus brolis Paulius. Išsinuomojo 4 hektarus žemės ir pradėjo auginti svogūnus, šiek tiek kitų daržovių.

„Daržovėms daug žemės nereikia. Kiek gali tų česnakų auginti. 10 ha - labai daug. Lietuvoje daugiau niekas ir neaugina. Svogūnų galima auginti 20 hektarų. Bet tikrai ne 100. Vienas minusas česnakininkams, kad ispanai ar kinai daug pigiau juos užaugina, o mūsų prekybos tinklai atsiveža ir pigiau parduoda. Teko girdėti, kad Latvijoje yra įstatymas, neleidžiantis įvežti daržovių iš svetur, kol rinkoje yra vietinių. Būtų galima ir pas mus apie tai pagalvoti. Jauniems ūkininkams būtų gera valstybės paskata “, - svarsto A.Merčaitis.

Kodėl pasirinko auginti česnakus, svogūnus? Ilgai su broliu svarstę, kas geriausia. Lietuvoje česnakų augintojų nesą daug. O ateitis, jeigu tik seksis, gana viliojanti. „Pradžiai naudosimės tuo, kas yra pas tėvus. Bandysime išparduoti urmu, o ateity bus matyti. Norėtųsi kilti. Tuomet reikės ir sandėlių, ir šaldytuvų ir dar nežinia ko. Pagalvojame ir apie perdirbimą. Galima gaminti česnakų ekstraktą. Galima lupti, kavinėms parduoti“, - šypsosi ūkininkas.

Anot Andriaus, jų tėvų, turinčių apie 200 hektarų, kartu su nuomojama žeme, stambiais ūkininkais nepavadinsi. Tėvai augina grūdines kultūras - kviečius, rapsus, žirnius, pupas.

Trūksta žemės ir darbininkų

Anot jaunojo ūkininko A.Merčaičio, didžiausios kaimo problemos - žemės trūkumas. Valstybinė žemės lopinėliais išgaudyta. Net labai norintis dirbti žemę ir iš jos gyventi, niekaip negalėtų. Tad jei ir grįžta jaunimas į kaimą, tai tik tie, kurių tėvai turi žemės. Bet tada prasideda ir samdomų darbininkų trūkumas:

„Aš esu patriotas. Labai džiaugiuosi Lietuvos progresu. Nesakau, kad pas mus blogai. Galėtų būti geriau, bet tikrai jau dabar yra gerai. Nereikia norėti gyventi kaip anglai ar vokiečiai. Kiek metų jie jau turi savo valstybes, mes šalia jų - vaikai.

žinau Lietuvos laisvės istoriją, domiuosi. Nemačiau, kaip nepriklausomybę atkūrė Lietuva, bet labai didžiuojuosi. Vieni mano seneliai buvo tremtiniai, man įdomu ir aš apie tai labai daug žinau. Svarbu yra žinoti ir nepamiršti.“

Kaip sekėsi pergyventi karantiną? „Mes jo nepajutome“, - šypsosi ūkininkas. - Pas mus visi dirbo, nebuvo prastovų. Jokių kompensacijų neieškojome ir neprašėme. Visko mums užtenka. Mano tėvai ne iš tų, kur skundžiasi ir prašo. Viską patys pasidarome“, - sakė šakietis.