Brangią monetą galima gauti ir grąžos

Ko gero, didžiausią euro monetų kolekciją uostamiestyje turintis Raimondas Valančius neskuba tvirtinti, jog susidomėjimas numizmatika Lietuvoje įvedus eurą padidėjo. Nors norinčių įsigyti ar keistis monetomis nemažai, greičiau čia veikia susidomėjimas naujove, kuris, tikėtina, nuslūgs.

Pats R.Valančius tvirtina savo monetų niekuomet nebandęs skaičiuoti, tačiau tarp jų galima aptikti išskirtinių egzempliorių.

- Kaip euro monetų kolekcionavimas atsirado jūsų gyvenime? - paklausėme R.Valančiaus.

- Kolekcionavimu užsikrėčiau nuo tėvuko. Dar vaikystėje pradėjau rinkti pašto ženklus, vėliau, sovietiniais laikais, susidomėjau SSRS monetomis. Jų, tarp kitko, irgi yra labai įdomių, o įvertinamos jos panašiai kaip ir eurai. Pavyzdžiui, galima palyginti 1924 metais ir, berods, 1975 metais išleistas 10 kapeikų - pirmoji kainuos apie 2 eurus, o nukaldinta 1975 metais - 30, 35, o galbūt ir 40 eurų.

Vėliau susidomėjau eurais, bet čia, kaip ir kolekcionuojant bet ką, reikėjo atsirinkti - vieni, pavyzdžiui, renka Azijos šalių monetas, kiti - afrikietiškas, treti galbūt išskirtinai tokias, ant kurių pavaizduoti laivai, gyvūnai ir panašiai. Aš kolekcionuoju einamąsias (apyvartines) monetas, kurias turiu praktiškai visas, išskyrus kelis itin retus egzempliorius ir progines 2 eurų monetas. Ko vis dar neturiu? Tai portugališkos ir suomiškos 1 ir 2 euro centų monetos ir kai kurios kitos.

- Jūsų kolekcijoje - išskirtinės ir brangios monetos iš Vatikano, San Marino ir kitų šalių, kur paprastai monetų išleidžiama nedaug ir jas itin vertina kolekcionieriai. Kaip jūs atrandate tokias monetas?

- Monetos kolekcijoje atsiranda įvairiais būdais - kai ką išmainau, kai ką įsigyju. Nemaža dalis monetų yra tiesiai iš valstybių, kuriose jos leidžiamos, centrinių bankų. Susižinojus, kad ruošiamasi išleisti naujos laidos monetą, duodu užklausą į atitinkamą banką, sutariame, pervedu pinigus ir jas atsiunčia paštu. Aišku, būna visokių situacijų - kartais jų tenka laukti net kelis mėnesius, jos gali ir neatkeliauti. Žinoma, perku ne po vieną ar dvi monetas, tad dalimi papildau kolekciją, o likusias išmainau į tas, kurių neturiu.

- Skamba tarsi būtų nepigus užsiėmimas.

- Tiesa. Tokios kolekcijos vertę apskritai sunku įvardinti, kadangi ir monetų kainos svyruoja. Mano kolekcijoje, ko gero, brangiausia viena iš Vatikano miesto išleistų monetų - ji dabar įkainojama maždaug 150 eurų. Kitos, ypač naujesnės, yra gerokai pigesnės - 30, 40, 50 eurų. Tiesa, prieš 15 metų išleistos Vatikano monetos pačios brangiausios - kaina gali siekti ir 300 eurų, tačiau jų neturiu, nes už kelias monetas mokėti pusantro tūkstančio eurų ir man kiek prabangu. Apskritai, turbūt ne be reikalo kolekcionavimas visada buvo vadinamas turtingųjų užsiėmimu, nes ką berinktum, tai kainuoja. Monetų kainos irgi labai svyruoja - pavyzdžiui, Andoros 20 centų moneta kainuoja 6-7 eurus. Reikia investuoti daug laiko, ieškoti. Aišku, jei kaina ne rodiklis, už didesnę kainą galima susipirkti visas monetas.

- O tokių vertingų monetų įmanoma gauti parduotuvėje, kaip grąžą?

- Retai, bet įmanoma. Vienas pažįstamas pasakojo istoriją, jog vienąsyk kasininkė į rankas, paklaususi, ar sutinka, subėrė 7 Vatikano valstybės 50 euro centų monetas. Būna, jog jos keliauja ir paprasčiausiai niekas nepastebi.

- Monetų kolekcionavimas gali būti investavimo būdas?

- Užsidirbti galima, bet tam reikia skirti daug laiko ir kantrybės. Juolab kad kartais sunku paaiškinti kainų svyravimus, o ir nurodomos kainos ne visada atitinka realybę. Pavyzdžiui, sako, jog pernai išleista lietuviška proginė euro moneta su užrašu „Ačiū“ dabar verta 3 eurų, tačiau vokietis jos neims nė už pusantro.

Tokiems, kurie monetas laiko tikėdamiesi, kad jų vertė ateityje išaugs, sunku patarti. Daug blogo čia padaro spekuliantai, kurie turi supirkę didžiulius kiekius monetų ir spekuliuoja kainomis rinkoje.

Bet, aišku, yra ir monetos, kurių vertė auga. Štai viena iš mano turimų Vatikano monetų prieš pusmetį buvo verta apie 100 eurų, o dabar ją galima parduoti už 110-130 eurų. Euro monetų vertė, ko gero, stipriai išaugtų, jei euras būtų panaikintas.

Bet amžius dar ne viską lemia - pavyzdžiui, smetoninės monetos, kurios yra gryno sidabro, be kelių išimčių, perkamos už 5-6 eurus. Jų tiesiog niekam nereikia. Galbūt paklausą turės tik tos monetos, kurių yra labai mažai.

- Vienos iš tokių - vadinamosios brokuotos euro monetos. Gal tokių turite?

- Taip, keletą turiu. Bet jų beprotiškai sunku gauti, o ir kolekcininkai tarpusavyje šneka, kad tokios įprastiniais keliais žmonių rankų nepasiekia - jas greičiausiai iš kalyklų išneša ir realizuoja jose dirbantys žmones.

O broko pasitaiko pačio įvairiausio - būna, jog skaičius ne taip pasuktas, „iškąstas“ gabalas, įvairūs nukrypimai nuo standarto, du sykius užkaltas atvaizdas ir taip toliau. Jų vertė didesnė, nes kiekviena jų - unikali ir daugiau nepasikartojanti. Pavyzdžiui, kad ir pati populiariausia vokiška moneta su ereliu, jei turi broką, gali būti įkainota 30 ar 40 eurų. Žinoma, kaina priklauso nuo broko pobūdžio. Tarp kitko, ne daugelis žino, jog yra ir brokuotų lietuviškų monetų. 1998 metais išleistoje 5 litų monetoje ant kai kurių žiede galima aptikti mažytę varnelę. Sunku pasakyti, kas nutiko - ar tai brokas, ar štampuojant kas nors įlindo, tačiau ta vos matoma varnelė monetos vertę pakelia iki maždaug 8 eurų.

Apžvalga rengiama pagal „Respubliką“, „Šiaulių kraštą“,
„Vakarų ekspresą“ ir kt.