Biologijos mokytojo namuose begalė gyvačių

Gyvatininkų rojus

„Gyvatės yra vieni iš labiausiai prognozuojamų augintinių, todėl jokiais būdais negalima pasakyti, kad gyvatės yra bjauraus charakterio“, - sako augintinėmis besižavintis biologijos mokytojas. Be elementarių rūšių, išsiskiria tajų bambukinis žaltys, kuris, D.Statkevičiaus žiniomis, auga tik pas jį vieną Lietuvoje. „Aš pirmas Lietuvoje šiuos žalčius išveisiau - turiu patiną ir dvi pateles, dabar laukiu pagausėjimo. Dar vienas tokios egzotikos egzempliorius - Vietnamo vienaragė, kurios daugiau niekas Lietuvoje neturi, aš irgi pernai sulaukiau atsivestų palikuonių. Rugsėjo mėnesį atsivežiau Madagaskaro smauglį - irgi yra patinas ir dvi patelės. Taip pat turiu vieną bambukinių porūšį - tai plačiajuostis bambukinis žaltys, kiek žinau, Lietuvoje jų daugiau nėra, - egzotiškus augintinius vardija biologijos mokytojas, kuris yra griežtai nusiteikęs prieš nuodingų gyvačių auginimą namuose. - Auginti vien tik tam, kad pasakytum, jog augini nuodingą gyvatę, mano giliu įsitikinimu, yra truputėlį kvaila“.

Gyvatėmis jis susižavėjo dar besimokydamas mokykloje, nors tėvams toks sūnaus pomėgis nelabai patiko. Kaip dabar prisimena audringą mamos reakciją: „Kai pirmą žaltį parsinešiau į namus, mano mama pasakė: arba jis iš namų, arba aš. Kadangi gyvenome viršutiniame penkiaaukščio namo aukšte, terariumą pastačiau laiptinėje prie mūsų buto durų. Toks buvo kompromisas, o paskui jau išvažiavau mokytis į Vilnių ir gyvenau bendrabutyje, tad ką norėjau, tą ir laikiau. Daugelis gyvačių bijo ir jų nemėgsta, bet jos lygiai taip pat nori, kad jas mylėtų. Taip ir prisirišau prie gyvačių“, - pasakoja D.Statkevičius, kuris studijų laikais netgi lankėsi Vidurinėje Azijoje.

Lietuvoje, skaičiuojama, esama vos trijų rūšių gyvačių: vienintelė nuodinga - paprastoji angis, tada paprastasis žaltys ir labai retas lygusis arba lygiažvynis žaltys. „Dabar šiek tiek kitokios galimybės yra atsiradusios tiek įrangos atžvilgiu, tiek rūšių atžvilgiu, nes yra atviri keliai į Europą. Daugelį gyvačių atsivežu iš Čekijos, iš Vokietijos. Kiekvienais metais važiuoju į mugę Vokietijoje, Hamo mieste - gyvatininkų rojų, į kurį susirenka gyvačių mylėtojai iš visos Europos ir ne tik. Iš ten ir atkeliauja tos rūšys, apie kurias tarybiniais laikais net negalėjai pagalvoti“.

Prisirišusios prie šeimininko

Kauno „Vyturio“ katalikiškoje vidurinėje mokykloje biologijos mokytoju dirbantis D.Statkevičius džiaugiasi, kad dauguma aplinkinių teigiamai vertina tokį netradicinį užsiėmimą. Gausus būrys gyvačių nekliūva ir D.Statkevičiaus šeimos kaimynams, ir seniai prie to įpratusiems draugams. „Žinoma, jeigu žmogus bijo gyvačių, tai mes nesiūlome jų imti į rankas. Nors viena kaimynė man yra pasakiusi: „Tu apvertei mano gyvenimą aukštyn kojomis“. Kitados paniškai bijojusi gyvačių dabar ji drąsiai fotografuojasi su dviem arba trimis gyvatėmis“, - džiaugiasi D.Statkevičius.

Žmona tolerantiškai žiūri į tokį neįprastą vyro pomėgį. „Žmona man yra prisipažinusi, kad visos jos draugės sakiusios, jog su manimi negalėtų gyventi. (Šypsosi.) Bet ji man yra sakiusi, kad gyvatės neloja, nečiulba, plaukų ir plunksnų nemėto, kokių nors kvapų irgi neskleidžia - tad tegul būna namuose. Bet kad žmona žavėtųsi gyvatėmis, negaliu pasakyti, - sako jis. - Apskritai iš namuose laikomų augintinių gyvatės reikalauja mažiausiai priežiūros. Esu didelis keliautojas, vasarą netgi dirbu kelionių vadovu. Gyvates be priežiūros galiu palikti dviem savaitėms, svarbu, kad būtų šviesa ir vanduo. Tada jos tikrai tavęs nepasiges. Šiais laikais tai padaryti nesudėtinga ir aš galiu ramiai vasarą dirbti papildomą darbą - išvažiuoti savaitei ir ilgiau. Gyvates maitiname kartą per savaitę. O kai gyvatė neriasi, tuomet dažniausiai ji išvis nesimaitina“.

Didelė problema yra atsparumas ligoms. „Gyvatėms labai pavojingi skersvėjai, jos dažnai suserga plaučių uždegimu. Dėl lėtos medžiagų apykaitos gali atsitikti taip, kad ligos simptomai pasireikš po ilgesnio laiko, kai liga yra pažengusi. Turi gyvatės ir savo virusų, netgi labai specifinių“, - pasakoja kadaise Vilniaus universitete Gamtos mokslų fakultete studijas baigęs D.Statkevičius.

Su žmona du paauglius vaikus turintis ir prieš vienuolika mėnesių pagrandukės susilaukęs vyras nė minties neturėjo atsisakyti gausaus būrio augintinių. „Vis tiek jos yra terariumuose, vienintelė grėsmė, kad mažoji dukra jų netyčia neišleistų pasivaikščioti, bet dabar yra užraktai ir taip paprastai terariumo neatidarytų“, - sako nuosavame name gyvenantis vyras. Jis pasakoja, kad kartą sūnus buvo išleidęs Vietnamo vienarages pasivaikščioti - patinas grįžo po dviejų savaičių, o patelė - po dviejų mėnesių. O kartą buvo ir karališkieji pitonai išėję, kai patys atsidarė terariumą, bet irgi buvo surasti.

D.Statkevičius neabejoja, kad gyvatė yra susijusi su protingumu. „Ji juda be galūnių, nepaprastai lankstus stuburas, labai stiprus kūnas, išsineria iš odos. Todėl tokie gyvūnai žmonių yra arba sudievinami ir laikomi šventais, arba tiesiog prakeikiami. Todėl ir yra dvi priešingos požiūrių stovyklos. Gyvatė pirmiausia siejama su paslaptingumu, o aš visada sakau, kad paslaptingumas - tai išmintis. Ne veltui sakoma, kad gyvatė yra išminties simbolis, tad šie metai turėtų būti išmintingi“, - tikisi D.Statkevičius.

Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Julius/Brigita"