Bibliotekininkams ne lengviau nei knygnešiams

- Kokios problemos didžiausios bibliotekininko darbe?

- Apie kiekvieną regioną reikėtų kalbėti atskirai. Kalbant apibendrintai, manyčiau, kad viena iš didžiausių problemų šiandien yra bibliotekininkų kompetencija.

Mes labai džiaugiamės projekto „Bibliotekos pažangai“ pirmu etapu. Džiaugiamės ne tik įranga, kurią gavome, bet ir gautomis žiniomis. Dauguma bibliotekų turi bibliotekininko specialybę, bet nereikia pamiršti, kada jie mokslus baigė. Nebuvo nei interneto, nei kompiuterių. Buvo mokomi ne tik centrinių viešųjų bibliotekų darbuotojai, bet ir kaimuose dirbantys bibliotekininkai.

Tačiau negalima sustoti, ateina naujos technologijos, elektroninės knygos. Bibliotekos darbuotojai nuolat turi tobulintis, kad neatsiliktų nuo laikmečio, galėtų atsakyti į bibliotekų vartotojų klausimus. Neatsilikti nuo gyvenimo, siekti visko, ką jis siūlo, - vienareikšmiškai didžiausia užduotis bibliotekininkui, o kitas uždavinys mums - kultūros sklaida. Darome knygų pristatymus, rengiame parodas, susitikimus, skaitymus, stengiamės sudominti knyga jaunimą, skatinti skaityti, šviestis. Neretai tai padaryti yra sunku. Mums trūksta daug ko, o labiausiai - knygų.

- Pagal tarptautinius normatyvus, norėdamos normaliai tenkinti skaitytojų poreikius, bibliotekos per metus savo fondus turėtų papildyti 200-250 naujų knygų 1 tūkst. gyventojų. Kaip yra pas mus?

- Nuo kitų valstybių atsiliekame net kelis kartus. Atsiliekame nuo Latvijos, Estijos. Lėšos dokumentams įsigyti skiriamos pagal gyventojų skaičių. Praėjusiais metais Vilkaviškio viešoji biblioteka gavo 93,4 tūkst. litų. Šiemet 200 litų mažiau, nes sumažėjo gyventojų. Atrodytų, skaičius nemažas, bet, padalijus šią sumą iš gyventojų skaičiaus, vienam gyventojui tenka apie 2 litus. Ką už tiek gali nupirkti?

Knygos ne pinga, o brangsta. Vidutinė knygos kaina per 22 litus, yra knygų, skirtų mokymui, kurių viena kainuoja daugiau nei 100 litų ir ją vis vien turi įsigyti. Praėjusiais metais už šiuos, regis, nemažus pinigus, įstengėme nupirkti 4333 knygas. Mūsų bibliotekų tinklas yra nemažas, viešoji biblioteka ir 31 filialas, su visais reikia dalytis. Paskirsčius visiems, vienam filialui teko tik 135 knygos. Didžioji dalis knygų lieka viešojoje bibliotekoje.

Lėšos dokumentams įsigyti kasmet didėjo iki 2008 m., o 2009 m. dėl ekonominės situacijos lėšos knygoms įsigyti tapo simbolinės. Atsitiesusi valstybė pasiliko teisę bibliotekų fondams atnaujinti skirti pinigų pagal savo galimybes, o ne pagal tai, kiek jų reikia.

Be abejo, lemia požiūris: be knygų niekas nenumirs. Tai yra labai blogai. Jeigu valstybė žmogui negali leisti gyventi oriai, turėtų bent kultūros duoti sočiai. Dažnas neįstengia nusipirkti knygos, užsiprenumeruoti laikraščio, įsigyti kompiuterio, bet čia atėję jie tai gali gauti nemokamai.

Daug priklauso ir nuo savivaldybės. Savivaldybė mums duoda pinigų išsilaikymui - elektrai, šildymui, internetui. Kaip padalyti tuos pinigus, turime spręsti patys. Iš savivaldybės paramos pernai dokumentams įsigyti liko tik 8 tūkst. litų. Visiems metams. Juos išleidome periodinių leidinių prenumeratai. Išdalijus visiems padaliniams, tai - centai.

- Ar taip skalsiai trupinant, neateis paskutinė diena kaimo bibliotekoms?

- Anksčiau uždaryti kaimo biblioteką pagrindinis akstinas buvo patalpų nebuvimas. Bibliotekos šalo apgriuvusiose patalpose. Dabar situacija pasikeitė. Bendruomenės rašė projektus, gavo pinigų, susitvarkė patalpas ir ne viena jų po savo sparnu priglaudė biblioteką.Turime ne vieną kaimo biblioteką, kur darbo sąlygos geresnės nei pas mus, centrinėje bibliotekoje.

Kaimuose gyventojų, taigi ir skaitytojų, skaičius gal ir sumažėjo, bet biblioteka turi geras sąlygas, puikiai dera prie bendruomenės gyvenimo ir nėra priežasčių jos atsisakyti. Vienintelis trūkumas yra tas, kad labai menkos galimybės kaimo bibliotekas aprūpinti periodine spauda, nupirkti joms pakankamai naujų knygų.

- Stokojant pinigų, bibliotekose formuojasi didžiuliai praradimai. Ar pavyks bibliotekoms kada nors pašalinti tas vadinamąsias baltąsias dėmes?

- Mūsų išsigelbėjimas yra elektroninis katalogas. Per jį galime tas baltąsias dėmes pridengti. Neturėdami reikiamos knygos pas save, per Lietuvos integralios bibliotekų informacinės sistemos (LIBIS) elektroninį katalogą, elektronines programas surandame, kas iš artimiausių bibliotekų turi reikalingą leidinį. Gelbsti ir tarpbibliotekinis abonementas. Leidinį galime užsakyti ir parsiųsti, bet už parsiuntimą ir sugrąžinimą turi susimokėti vartotojas.

Pabrangus pašto paslaugoms, išaugo siuntimo kaina, o tai prislėgė skaitytojus, kurių dauguma yra moksleiviai, studentai. Kol elektroninio katalogo nebuvo, bibliotekininkai skaitytojus rašydavo į eilę ir pranešdavo, kai leidinys atlikdavo.

- Lietuvoje mažėja gyventojų, ar tai pajuto ir bibliotekos? Ar emigracija turėjo įtakos bibliotekoms? Ar emigrantai skaito knygas?

- Kai žmogus atvažiuoja kartą per metus aplankyti tėvų, draugų, suprantama, jam nėra laiko vaikščioti į skaityklas ir bibliotekas. Dar svarbu, ką emigrantas dirba užsienyje. Jeigu jis dirba juodą darbą ir apie knygas ar laikraščius neturi laiko net pagalvoti, tai ir trumpam sugrįžęs į gimtinę knygai laiko neras.

Emigracija bibliotekininkus palietė skaudžiai - mažėja gyventojų, mažėja skaitytojų. Galbūt ateis toks laikas kaimo bibliotekoms, kaip ir mokykloms: paskaičiavo, kad mokykla neekonomiška, ir uždarė. Kai kurias bibliotekas kaime gal jau nebūtų nusikaltimas uždaryti, jei tik savivaldybės to norėtų. Įstatyme numatyta, kad 800 gyventojų turi būti 1 biblioteka. Ne vienam kaimui tiek gyventojų liko prisiminimuose. Kai kurios savivaldybės kaimo bibliotekas uždaro, laimei, pas mus dar to nėra.

Kita vertus, kartais atrodo, kad mes ne tokie svarbūs. Panorės, uždarys, nepasiginčysi. Arba kiek gauni, su tuo turi būti laimingas. Į streikuojančius, piketuojančius mokytojus požiūris kitoks, o kultūros darbuotojai streikais nieko nepagąsdins.

- Kokių knygų jums dabar labiausiai reikia? Kokią matote bibliotekų ateitį?

- Tarkime, šiandien mums labiausiai reikia knygų, kurios yra renkamos į metų knygų penketuką. Knygas į šias kolekcijas renka tie, kas supranta, kiek jos yra vertos. Labai gaila, kad mes negalime turėti to, kas labiausiai vertinama. Neturime vaikų knygų penketuko, todėl keliame sau užduotį sugalvoti, kaip tą spragą užpildyti. Suaugusių knygų penketuko kolekcijos taip pat nesame užbaigę.

Bibliotekų ateitis turėtų būti kaip ir visame pasaulyje. Nėra šalies, kurioje nebūtų bibliotekų, tik jos neturi tokių problemų, kaip mes. Neseniai grįžau iš kelionės-stažuotės po Pietų Prancūzijos, Vokietijos bibliotekas. Ten visos bibliotekos atnaujintos, aprūpintos šiuolaikine technika, įranga. CD, DVD fondai tūkstantiniai, knygų galybės. Niekas neįsivaizduoja, kaip atėjus į biblioteką galima nerasti kokio nors jam reikiamo dokumento. Tai yra norma, ir ne kitaip.

Labai įdomi antra pagal dydį Prancūzijoje Marselio biblioteka. 80 proc. Marselio gyventojų yra imigrantai. Komplektuodami fondus jie atsižvelgia, kokių valstybių imigrantų daugiausia bendruomenėje. Taip žiūrint, Airija, Anglija jau turėtų pradėti kaupti savo fonduose lietuviškas knygas. (Juokiasi.)

- Ir labai jautrus klausimas tik jums, vilkaviškiečiams. Lapkričio 17 d. suėjo 110 metų nuo jūsų kraštietės poetės Salomėjos Nėries gimimo. Viešojoje bibliotekoje ir kaimo filialuose vyko poetės kūrybos popietės, o Alvite, kur ji lankė pradinę mokyklą, atidengtas poetei artimų žmonių padovanotas atminimo simbolis. Ką vilkaviškiečiams reiškia S.Nėris? Ar nebijote būti nepopuliarūs, bene labiausiai iš visų pagerbę šiais laikais nevienareikšmiškai vertinamą poetę?

- Nesakyčiau, kad mums lengva. Gauname įvairių laiškų, išklausome įvairių nuomonių. Vilkaviškis turi ir S.Nėries literatūrinę premiją, įsteigtą dar 1971 m., ir ji daug kam užkliūva. Visuomeninės organizacijos, asociacijos kreipiasi į šalies vadovus dėl premijos peržiūrėjimo. Nemanau, kad reikėtų premijos atsisakyti. Laikmetis, kai S.Nėris kūrė, buvo labai sudėtingas, tuo labiau jautriai, talentingai sielai. Kūrėja gyveno trumpai, jos asmenybė iki galo turbūt taip ir liks neatskleista, nepaaiškinta, daug ko nebesužinosime.

Nė vienas vilkaviškietis neįsivaizduoja, kas būtų, jei S.Nėries nebeliktų, jei ji būtų išbraukta. Mūsų karta užaugo su jos poezija, kaip gali tai išbraukti iš atminties? Viešoji biblioteka įsikūrusi gimnazijoje, kur buvo S.Nėries klasė, todėl negalime apsimesti, kad jos nebuvo. Nereikia tų raganų medžioklių, istorijos perrašinėjimų, o tiems, kurie pradeda tokį klausimą kelti, norėčiau siūlyti perskaityti Arvydo Juozaičio dramą apie Salomėją Nėrį.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“