Valdininkišku žvilgsniu

Meno kūrėjų bendruomenę papiktino vieno Lietuvoje gražiausių gotikinio paminklo teritorijoje, dideliame plote iškilusi didžiulė betono platforma. Visuomenė atsikando už europinius pinigus betonizuotų ir kaip viena atrodančių aikščių miestuose, todėl piktinasi, kad gamtinėje aplinkoje, tuo labiau aplink architektūrinius paminklus, ši medžiaga netinkama.

Skandalą sukėlusį sprendimą betonu užkloti istorinės Zapyškio bažnyčios prieigas lėmė projekto užsakovės, Kauno rajono savivaldybės pozicija. Projekto autorius, gerai žinomas paveldo specialistas, Kauno technologijos universiteto dėstytojas Gintaras Prikockis. Architektas neslėpė, kad su užsakovais buvo aptariami įvairūs prie bažnyčios buvusios miestelio aikštės atkūrimo variantai bei dangos, tačiau jiems geriausiai tiko betonas, jį esą paprasčiausia prižiūrėti. Užsakovai neslepia, kad sutvarkius erdvę čia galėsiančios vykti šventės, festivaliai, koncertai, mugės.

Žada keisti įstatymą

Triukšmą iš dalies lėmė tai, kad paveldo tvarkybos projektų iki šiol nereikėjo viešinti ir aptarinėti su visuomene, nes to nenumato teisės aktai. Po kilusio skandalo Kultūros paveldo departamento direktorius Vidmantas Bezaras pripažino, kad Zapyškio bažnyčios aplinkos sutvarkymo projektas parodė, kad nacionalinio reikšmingumo ir dar paminklo statusą  turinčių objektų projektavimo sprendiniams reikia žymiai platesnių diskusijų nei tik vietos bendruomenėje ar savivaldybėje. Žadama parengti siūlymus teisės aktų pakeitimams. Dėl to, kas dabar padaryta prie Zapyškio bažnyčios, siūloma nepanikuoti. Vaizdas ne galutinis. Bet kas padaryta, jau padaryta.

Viešojoje erdvėje buvo diskutuojama, kaip elgiamasi su kultūrinę, istorinę, sakralinę vertę turinčiais paminklais svetur. Pavyzdžiu gali būti UNESCO saugomų medinių bažnyčių aplinka Suomijoje, Norvegijoje. Ten laikosi konservavimo strategijos, o ne bandoma paminką priartinti prie materialumo, praktinių vizijų turistų viliojimui. Jei bažnyčia buvo vidur pievos, ji ir lieka vidur pievos. Nei automobilių parkavimo aikštės, nei „jomarkai“ prie jos neatkeliami. Žmonės čia lankosi dvasingumo tikslais.

XVI amžiuje statyta Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia yra vienas reikšmingiausių gotikinės architektūros paminklų Lietuvoje. Ši bažnyčia saugoma valstybės. Taip pat saugoma ir daugiau nei septynių hektarų erdvė aplink bažnyčią - Zapyškio senojo miesto vieta.

Betonas ir liks betonas

Ar Zapyškio pamoka tikrai taps pamoka tvarkant kitų paminklų aplinką, kalbėjomės su architektu, architektūros kritiku, Kultūros ministerijos Architektūros meno tarybos nariu Audriu KARALIUMI.

- Vieni projektą vadina agresyviu, kiti gina, esą jis dar nebaigtas. Ar pasikeis kas nors, kai bus baigtas?

- Kai iš esmės yra klaidinga projekto koncepcija, vertybiniai prioritetai ir pasirinktos kompozicinės priemonės, turiu teisę konstatuoti, kad nacionalinės svarbos pacientas patyrė pražūtingą gyvybei chirurginę intervenciją... Betonas ir liks betonas, kaip jį toliau „bemakijažinsi“. Juokinga, kai Kauno rajono piarininkai pučia visuomenei miglą, jog kosmetinėmis priemonėmis išgydys architektūrinį vėžį, tik „leiskite pabaigti projektą“.

Betoninės aikštės jau pats mastelis ir apskritai jos atsiradimas taip arti Šv.Jono Krikštytojo bažnytėlės yra esminė architektūrinė klaida. Ir ta klaida jau įvyko. Ji užbaigta. Vizualinė ir erdvinė pusiausvyra Zapyškyje yra brutaliai sunaikinta. Vietos sakralumas yra nežmoniškai paniekintas. Apmaudu, bet tai jau įvykęs faktas...

Beje, aš tikiu, kad architektūra yra menas, todėl apie ją kalbėti, ją vertinti galima bet kurioje stadijoje. Todėl senas biurokratų purškalas, jog apie architektūrą galima kalbėti tik tada, kai statyba yra užbaigta, prie manęs nelimpa. Sutvarkius statybos baigimo dokumentus, diskusija apie architektūrą persikelia į jiems nepavojingą lygmenį.

- Projekto autorius teigia, kad Zapyškio bažnyčios aplinkos sutvarkymo sprendimą palaimino paminklosaugininkai ir savivaldybė. Ar to pakanka?

- Tai, kas nutiko Zapyškyje - akivaizdžiai iliustruoja rimtą sisteminę architektūros ligą Lietuvoje. Tokių patologinių atvejų turime nemažai ir, kas baisiausia, visi jie aprobuoti ir suderinti. Žinoma, žvelgiant formaliuoju aspektu. Šiuo atveju labai iškalbingos yra Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Laikinosios tarnybinio patikrinimo komisijos išvados. Pirma, gerbiamoji komisija konstatuoja, kad KPD Kauno skyrius, atlikdamas administracines procedūras ir vertindamas projekto sprendinius, nepažeidė administracinių procedūrų. Antra, gerbiamoji komisija konstatuoja, kad projekto sprendiniai nepažeidžia Zapyškio Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios vertingųjų savybių. Kai pats KPD departamentas „tiria“ KPD departamento suderintą ir aprobuotą projektą, tikėtis kitokių išvadų ir neverta. Bet šiame dokumente yra vienas labai neapdairus KPD Laikinosios komisijos punktas - „Dėl komisijos kompetencijos“. Jame prisipažįstama, jog komisija žino ir gerbia Architektūros įstatymą (oho!), kuriame „nustatyta, kad su architektūra susijusiems klausimams nagrinėti, taip pat architektūros kokybei vertinti steigiamos regioninės architektūros tarybos (RAT). Čia pat komisija gudriai pareiškia, kad dėl to ir „nenagrinėjo kitų subjektų kompetencijai priskirtų klausimų“.

Galima manyti, kad tarp šio dokumento eilučių KPD departamentas bandė pasakyti, jog laiko Lietuvos visuomenę, o pirmiausiai architektus, idiotais. Visų pirma todėl, kad atskirti istorinį pastatą nuo architektūros tiesiog neįmanoma. Ypač kai jo gretimoji erdvė patiria tokio masto transformaciją. Antra, KPD departamentas ne kartą yra kreipęsis į RAT dėl įvairių, žymiai mažiau reikšmingų, projektų svarstymo. Šito nebuvo padaryta nei rengiant projektą, nei per tris mėnesius po KPD komisijos „tyrimo“. O trečia, daugelis paprastų architektų galėtų parašyti storą nuotykių knygą apie projektų derinimo KPD sistemoje peripetijas ir aktyvų pareigūnų „žaidimą“ architektūriniame lauke. Kažkodėl architektūrinė kontracepcija paveldo sargybinius užklumpa tik labai išimtiniais atvejais, dirbant „su labai patyrusiais paveldo specialistais“.

- Ar idėja išdiskutuota su kitais architektais, ekspertais?

- Keisčiausia, kad nei eskizinis Zapyškio projektas, nei techninė jo stadija nebuvo aptarta nei jau mano minėtame RAT, nei Architektų sąjungos Kauno architektūros ir urbanistikos ekspertų taryboje (KAUET). Nebuvo niekur ir viešos projekto publikacijos, išskyrus porą naktinių vizualizacijų viename komercinių portalų. Beje, lapkritį sužinojau iš kolegų ir spaudos, kad tai architekto Gintaro Prikockio projektas. Ne kartą kreipiausi į kolegą, siūlydamas publikuoti projektą ir išdėstyti savo argumentus. Tačiau jis kategoriškai atsisakė ir nei architektūrinėje spaudoje, nei kitoje medijoje projektas taip ir liko viešai nepristatytas.

Turint omenyje nacionalinę objekto svarbą ir Zapyškio gotikos unikalią dermę su landšaftu, toks projekto „slaptumas“ glumina. Čia verta prabilti ne tik apie dvejopų standartų atvejį istorinėje architektūroje ir jo „globėjus“, bet ir apie neatsakingą Kauno rajono savivaldybės elgesį su jai patikėtu unikaliu architektūriniu turtu. Aš jau nekalbu apie Kauno rajono vyr. architektės Jurgitos Kalvinskaitės kompetencijas. Juk Zapyškio bažnytėlė priklauso Vilkaviškio vyskupijai, o Kauno rajonui leista ja naudotis tik laikinai.

Žinoma, ironiška, jog Kauno rajonas išprašė bažnytėlę iš Vilkaviškio vyskupijos kultūrinei veiklai vykdyti ir gavo Europos fondų finansavimą, kad bažnytėlės aplinką „pritaikytų visuomenės poreikiams“. Tačiau vietoj to sunaikino esminę kultūrinę vertybę - nedidelio gotikinio objekto harmoniją su monumentaliu Nemuno slėniu. Sunaikino tobulą architektūrinį mormorando - minimalistinį vietos muzikalumą, tvyrojusį erdvėje. Turime baubiantį, bukiau ir aktyviau už viską ir visus aplinkui, betoną. Ir erdvę, paruoštą masiniams popvisuomenės „bumsams“. Manau, jog iš esmės Zapyškyje įvykdyta vertybinė transformacija.

Architektūra čia tik įrankis. Architektas - irgi. Popsinė „apačių“ kultūra okupavo sakralią vietą ir adaptavo ją pagal savo primityvų supratimą. Istorijoje tokių pavyzdžių ne vienas, tačiau glumina, kai toks kultūrinis pralaimėjimas įvyksta šiais laikais, kuomet Lietuvoje savo mokesčiais išlaikome tokią „kultūros sargų“ ir „kultūros profesionalų“ armiją.