3 nuotr.Rugsėjo 22 dieną, pažymint dienos susilyginimą su naktimi, Lietuvoje švenčiamas Rudens lygiadienis arba Lygė. Data svarbi ir tuo, kad 1236 metais baltų gentys susivienijo ir iškovojo pergalę prieš Kalavijuočių ordiną. Šio įvykio atminimui Lietuvos ir Latvijos Seimų nutarimu rugsėjo 22-ąją minima Baltų vienybės diena. Džiugu, kad šiemet abi šventės Lietuvoje sulaukė ypač daug dėmesio ir norisi tikėti, kad ši tradicija bus išlaikyta.
Šventinis vakaras
Paprotį - rugsėjo 22 d. vakare degti ugnis aukštose, gerai matomose vietose - 2005 m. pradėjo Šiaulių gamtos ir kultūros paveldo apsaugos klubas „Aukuras". Tuomet pirmieji laužai suliepsnojo ant Žemaitijoje esančių Girininkų, Šatrijos ir Sprūdės piliakalnių. Nuo tada kasmet skelbiama Baltų vienybės ugnies sąšaukos akcija - visi baltai, o ir baltų kultūros mylėtojai kviečiami rugsėjo 22 d. 20-21 val. uždegti simbolinę baltų vienybės ugnį. Ypatingai raginama tai daryti ant piliakalnių ir kitose baltų istorijoje reikšmingose vietose.
Akciją palaikanti Etninės kultūros globos taryba kvietė visus susitikti minėtą vakarą prie Baltų vienybės laužų arba uždegti Baltų vienybės ugnelę savo kieme: „Simboliškai parsineškime vienybės ugnies į savo namų židinius. Tegu ji šildo mus visą tamsųjį metų laiką iki pavasario ir tepadeda išlaikyti vienybę mūsų šeimose, bendruomenėse ir visuomenėje."
Nuo jų neatsiliko ir Vilniaus „Romuva", kartu su apeigų grupe „Kūlgrinda" subūrusi trečiadienio vakarą norėjusius švęsti Rudens lygiadienį arba Lygę, Baltų vienybės dieną ir labai svarbią baltų Romuvos šventovės įkūrimo (1500 m.) sukaktį. Būtent tuomet Prūsijoje buvo įkurta pagrindinė baltų šventovė Romuva/Ramovė.
Rudens lygiadienis arba Lygė švenčiama, kai susilygina dienos ir nakties ilgumas. Nuo žilos senovės ši šventė buvo labai svarbi, nes jos metu iš šiltojo, šviesiojo metų laikotarpio įžengiama į šaltąjį ir tamsųjį. Įžengiama į laiką, kuriame žmogus yra linkęs labiau atsigręžti į savo vidinį pasaulį, protėvių išmintį, santykį su aukštesniosios sferos apraiškomis.
Svarbu ne masiškumas
Panašiai „Vakaro žinioms" teigė trečiadienio vakarą sostinės Bernardinų sode pakalbintas jaunuolis. Žvinibudu prisistatęs, tautiniais rūbais vilkintis baltiškų apeigų dalyvis sakė, kad Lygiadienio šventė svarbi tiek kaip gamtos virsmo momentas, tiek kaip senųjų tradicijų puoselėjimas.
„Galbūt mes kažką šiandien darome kitaip negu mūsų protėviai, tačiau idėja išlieka ta pati. Šiandien užtyla dangus ir pasaulis iš šviesiojo laikotarpio pereina į tamsųjį. Tai metas, kai gali pasirodyti protėvių vėlės, nes atėjo jų, tamsos, metas.
Kita vertus, joms irgi gali būti šalta, jos gali pasiklysti, kad taip nenutiktų, mes jas pasitinkame apeigomis ir nušviečiame kelią. Kartu ugnis ir jos skleidžiama šviesa yra tam tikras priešpastatymas tamsai, šildanti ir sauganti joje, todėl ji visada dega per panašias apeigas", - pasakojo Žvinibudas.
Jis pabrėžė, kad tokiose šventėse žmonių skaičius nėra svarbus. Jaunuolio vertinimu, situacija pasikeitė - senieji kraujo ryšiai nebeveikia taip, kaip anksčiau, tad dabar svarbesnis yra paties dalyvaujančio požiūris į tai, kas vyksta.
„Norą būti čia ir švęsti gamtos virsmą labiau lemia ne kažkokie įsipareigojimai, o vidinis pojūtis, kad tai ir yra, ko tau reikia. Tai, kuo tu tiki.
Šįvakar žmonių nėra labai daug, tačiau visi jie žino, kur ir ko atėjo", - apibendrino jis.
Ateinu ir atsivedu draugų
Analogišką nuomonę išsakė ir apeigas iš šalies stebėjusi, bet akivaizdžiai į jas visa siela panirusi Agnė.
„Kiekvienas kraštas turi savų papročių ir savų tradicijų. Mes turime savas ir jas būtina puoselėti bei saugoti. Aktyviai. Pasyvus stebėjimas iš šalies neatskleidžia viso jų grožio.
Viskas pasikeičia, kai pats pradedi dalyvauti. Tuomet pajunti, kad poreikis dalyvauti tokiose šventėse/apeigose kyla iš vidaus ir nejučia laisvalaikis tampa gyvenimo būdu", - atviravo jauna moteris. Trečiadienio vakarą buvusi viena, mergina patikino, jog paprastai į tautinius-etnografinius renginius stengiasi atsivesti ir draugų.
Pasiteiravus, ar, keičiantis madoms ir visuomenės požiūriui, tokios šventės, kaip lygiadienis, išliks, ji nedvejojus atsakė teigiamai.
„Tai - tikri, nuoširdūs renginiai. Taip, jie nėra masiški, tačiau akivaizdu, kad žmonės mielai į juos įsitraukia. Vadinasi, jiems to reikia (pasyvių žiūrovų trečiadienį beveik nebuvo - aut. past.). Galbūt po kelių dešimtmečių dabar degančias žvakes pakeis lazeriai ar kitos modernios technologijos, tačiau tikiu, jog pati šventė ir jos idėja išliks. Taip pat manau, kad toliau sėkmingai bus naudojami tautiniai, senosios baltiškos kultūros simboliai ir kiti atributai. Nes tai yra sava. Ir tai turime išsaugoti", - apibendrino Agnė.
Arvydas Juozaitis ir jo mintys
Rugsėjo 22 d. - Baltų vienybės dieną - kasmetinė ugnies sąšauka, 20-21 val. Ugnis ant piliakalnių, alkakalnių ar kitose su baltų (aisčių) gelme susijusiose vietose.
Ugnies šviesa suvienija baltų dvasinę tėvynę. Ugnis ant tolimo kalno - ženklas, kad esame. Ugnies uždegimas vienu metu - vienybė.
