Baltarusiškos paslaptys, svarbios lietuviams

Apie mokslinius tyrinėjimus, įtraukiančius tarsi detektyvinis siužetas, „Respublikai“ pasakojo Baltarusijoje vykdytoje Lietuvos restauratorių ir antropologų ekspedicijoje dalyvavusi Kultūros paveldo departamento vyriausioji valstybinė inspektorė Audronė VYŠNIAUSKIENĖ.

Prieš penkerius metus lankytojams duris atvėrė garsioji Radvilų pilis. Ją savo lėšomis XVI amžiaus pabaigoje pastatė Lietuvos maršalka Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Nuo tada lietuviai tarsi iš naujo atrado su iškilia Radvilų gimine siejamą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos tarpsnį. Mūsų turistai - gausiausiai Nesvyžių lankantys užsieniečiai, lenkiantys net vietinius istorijos mylėtojus.

„Pilį restauravo patys baltarusiai. Mus Nesvyžius domino kiek kitu aspektu. Netoli pilies esančios Dievo kūno bažnyčios rūsiuose dar XVII amžiuje Radvila Našlaitėlis įrengė mauzoliejų. Iki mūsų laikų yra išlikusios kelios kriptos, kuriose buvo laidojama katalikiškoji Radvilų giminės šaka. Amžinajam poilsiui čia atgulė daugiau nei 70 Radvilų palaikų. Mums rūpėjo juos ištirti, identifikuoti, vėlesniame etape - galbūt ir restauruoti“, - apie projektą pasakoja A.Vyšniauskienė.

Rausė net Kremliaus ranka

Nesvyžiaus Dievo kūno bažnyčios rūsiuose žmonės buvo laidojami keletą šimtmečių. Pirmoji palaidojimo data siekia 1616-uosius, vėlyviausioji - 1935 metus. Tiesa, 2000 metais kripta pasipildė urna su 1999 metais mirusio Antonio Radvilos palaikais.

Amžių tėkmėje kapavietė ne kartą buvo pertvarkoma. Prabėgus pirmajam šimtmečiui, čia besiilsinčius savo giminės palaikus kilnojo Radvila Žuvelė. Tai buvo pirmas mauzoliejaus atvėrimas. XX amžiuje kriptoje šeimininkavo Kremliaus pasiuntiniai. Po Stalino mirties 1953 metais į Nesvyžių buvo atsiųsta mokslininkų grupė iš tuometinio Leningrado. Jie atidarinėjo karstus, domėjosi Radvilų palaikų būkle ir bandė įminti jų balzamavimo paslaptį. Šią metodiką ketinta pritaikyti balzamuojant Stalino kūną. Apie šią ekspediciją jokių dokumentų Nesvyžiuje nėra, tačiau vietos specialistai saugo iš vienos kartos į kitą perduodamą informaciją. Ir ji - gana šiurpi.

„Komisija, atvykusi su aukščiausios valdžios komanda, čia šeimininkavo kaip norėjo, ir baltarusiai negalėjo nieko drausti. Buvo išhermetizuoti XIX amžiaus palaidojimai. Pagal XIX amžiaus kilmingųjų laidojimo madą, karstai buvo su langeliais, pro kuriuos galėjai matyti mirusiojo veidą, kaip jis guli tarsi gyvas. Jie tuos langelius atidarė, įleidus deguonies palaikai labai greitai sunyko“, - apgailestauja paveldosaugininkė.

Specialistams sunku susitaikyti su šiais praradimais. Radvilų mauzoliejus unikalus vien tuo, kad jo ištakos siekia XVI amžių. Jis pritaikytas būtent palaikų laidojimui - papuoštas metalinėmis žvakidėmis su Radvilų herbo elementais, sienose įmūrytomis memorialinėmis lentomis iš stiuko su įrašais apie velionio pasiekimus. Polichromijos žvalgymai parodė, kad dalis jų siekia mauzoliejaus įkūrimo pradžią. Nesvyžiaus bažnyčioje esanti kripta yra didžiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir vienas didžiausių Europoje didikų giminės mauzoliejus.

Niokojo potvyniai ir karai

Dar 1999 metais lietuviai atliko Radvilų palaikų inventorizavimo darbus. Dabartinių tyrimų tikslas - juos identifikuoti. Tikėtasi, kad tam pakaks antropologo apžiūros. Tačiau tyrimai užtruko ir, kaip pripažįsta pašnekovė, iškėlė daug nenumatytų klausimų.

Vos įžengus į rūsį restauratorius pasitiko labai didelė, per 80 procentų, drėgmė, jau pažaliavusios, mikroflora apaugusios sienos. Lietuvių specialistams čia darbuojantis prieš keliolika metų nieko panašaus nebuvo. Spėjama, kad mauzoliejaus mikroklimatą sutrikdė pilies restauravimo darbai, per kuriuos buvo išjudinti pilies teritorijoje plytinčio tvenkinio vandenys. Nepadėjo nė užsienio šalyse gyvenančių Radvilų palikuonių pastangos gelbėti vertybes. Specialūs drėgmės sugėrėjai, kuriais jie pasirūpino, stovi neveikiantys, neprižiūrėti.

„Restauratoriams dirbti tokiomis sąlygomis neįmanoma, todėl teko susiaurinti savo tikslus ir, kol baltarusiai mėgins išspręsti šią problemą, apsiriboti antropologiniais tyrimais“, - aiškina A.Vyšniauskienė.

Drėgmė jau supūdė daugelio karstų dugnus, nepadėjo nė apsauginiai futliarai. Ir anksčiau juos niokojo potvyniai, kilnojo karai. Todėl nustatyti, kur kieno palaikai, be specialių tyrimų, neįmanoma. Per daugelį metų tiek dabartiniai mauzoliejaus šeimininkai, tiek jį lankantys Radvilų palikuonys spėjo įtvirtinti savus mitus. Lietuviai tapo jų griovėjais.

Palaikų paslaptys dar neatskleistos

„Baltarusiai visą laiką manė, kad Radvilos Našlaitėlio palaikai yra ten, kur ir jo memorialinė lenta. Bet paskui ėmė tuo abejoti, nes iš Lenkijos atvykstantys Radvilos už Našlaitėlį meldžiasi prie kito karsto. Mums buvo aišku, kad pirmiausia turime atidaryti šiuos du karstus“, - apie darbų pradžią pasakoja paveldosaugininkė.

Paaiškėjo, kad nei baltarusiai, nei Radvilos nėra teisūs. Radvila Našlaitėlis ilgą laiką sirgo sifiliu, liga turėjo palikti žymių. Pirmųjų palaikų apžiūra to nepatvirtino. Antrojo karsto radiniai - aprangos detalės, Baltojo erelio ordinas, kiti apdovanojimai - liudijo, kad žmogus gyveno ir mirė kur kas vėliau, XVIII amžiuje.

Ilgametis spėjimas apie Našlaitėlio žmonos palaikus taip pat liko su klaustuku. Numanomame jos karste rasti didelio ūgio žmogaus palaikai, palaidoti kaip mumija - apvyniojant kiekvieną kūno dalį atskirai, su kauke ant veido. Tai Rytų kraštų mumifikavimo tradicijos, Nesvyžių jos galėjo pasiekti iš Šventosios žemės, po kurią Radvila Našlaitėlis keliavo.

Lietuviai mano, kad Našlaitėlio palaikai buvo supainioti dar XX amžiaus pradžioje. 1904-aisiais mauzoliejuje vyko dideli darbai. Siekiant apsaugoti karstus, buvo pagaminti specialūs futliarai. Į tą, ant kurio buvo užrašytas Našlaitėlio vardas, per klaidą įdėtas ne jo, o kito asmens karstas.

Nepasitvirtino ir kalbos apie Andriaus Skorulskio, vienintelio mauzoliejuje palaidoto ne Radvilų giminės atstovo, kapavietę. Remiantis senaisiais šaltiniais buvo kuriama legenda, kad jis, kaip nuolankus Radvilos Našlaitėlio tarnas, lydėjęs jį kelionėje po Šventąją žemę, Jeruzalę, buvo gavęs išskirtinę malonę būti palaidotam prie savo pono kojų. Šiųmetiniai tyrimai parodė, kad tame karste guli ne
A.Skorulskio, o gerokai vėlesniais laikais, XIX amžiuje, mirusio žmogaus palaikai.

„Kažkur jis yra, bet norint identifikuoti, reikia ištirti visus palaikus. Bet dabar jau matome, kad tam mums gyvenimo gali neužtekti, - pripažįsta A.Vyšniauskienė. - Per metus tyrėme vienuolika karstų, atidarėme įdomiausius - trijų brolių: Žuvelės, Florijono, Jeronimo, taip pat Žuvelės žmonos ir Radvilos Kochankos. Kai kuriems palaikams, ypač tiems, kurie yra mumifikuoti, reikės atlikti DNR tyrimus“.

Beje, iki šiol mauzoliejuje saugomi sarkofagai nė karto nebuvo tyrinėti. Tyrimais, kuriuos atlieka Lietuvos valstybė, tikimasi parengti planą, kaip juos restauruoti.

Klebonas veja lauk

Lietuvių Baltarusijoje vykdomus projektus labai palaiko Nesvyžiaus muziejus. Jo specialistai supranta, kad mauzoliejuje atliekami tyrimai, jo sutvarkymas, restauravimas pratęstų Nesvyžiaus pilies ekspoziciją. Šie darbai prasmingi istorine, kultūrine, galų gale ir komercine prasme. Tačiau bažnyčios atstovai į šiuos reikalus žiūri įtariai.

„Ten keistai susiklostę nuosavybės reikalai. Pati bažnyčia yra vykdomojo komiteto valdžioje, taip kaip sovietmečiu buvo ir Lietuvoje. Klebonas jos patalpas nuomoja tikinčiųjų reikmėms. Rūsys klebonui tarsi nepriklauso, bet jis vis vien jaučiasi jo šeimininkas. Taip išeina, kad mes turime kalbėti su visais - rasti bendrą kalbą su vykdomuoju komitetu, įtikinti kleboną. Buvo daug aiškinimų, bet pamažu jie pradeda suprasti, kad mauzoliejus yra kažkas svarbaus. Tas džiugina“, - teigia A.Vyšniauskienė.

Visa ši supainiota nuosavybė lėtina darbus. Vykdomasis komitetas apskritai nepageidavo, kad lietuviai ten kištų nosį. Mauzoliejaus durys jiems atsivėrė tik pateikus Kultūros ministerijos, kuri yra kultūros paveldo šeimininkė, leidimą. Tuomet vietos valdžia jau nebeturėjo kur trauktis.

„Ir klebonui mes visiškai nenaudingi. Griauname mitus, kuriuos jis palaiko, kišamės į pomirtinį gyvenimą liesdami, apžiūrinėdami palaikus. Bet net ir mąstant klebono kategorijomis, aš nematau jokios skriaudos. Tie palaikai labai suniokoti, ne mes pirmi atidengiame tuos karstus. Bet esame pirmi, kurie tą darome moksliniais sumetimais. Mes savo darbais paliekame istorijai reikšmingus liudijimus, o juos pabaigę viską sutvarkome taip, tarsi niekas nebūtų liesta“, - tikina pašnekovė.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“