(152)Buvęs Seimo pirmininkas, o dabar TV šoumenas Arūnas Valinskas, pagailėjęs savo liežuviui auksinio proto, pakenkė ne tik Lietuvoje gyvenančių lenkų ir lietuvių draugiškiems santykiams, bet ir papiktino Lenkijos valstybę.
5 nuotr.
A.Valinsko žodžių, pasakytų „Delfi" laidoje, jog „Tomaševskis yra absoliutus kolorado vabalas" ir „tokius reikėtų šiaip jau šaudyti. Po vieną per metus. Pradėt nuo jo, nes tai yra bėda, ką jis daro", niekas nesuprato kaip humoristinių posakių. Ištartų tariamąja nuosaka. Suprato kaip tiesioginę nuosaką. O kai kas, jei psichologiškai nestabilus, suprato kaip liepiamąją nuosaką. Gramatinių subtilybių, jei tokių buvo, neįkirto ne tik Lietuvos lenkų rinkimų akcijai-Krikščioniškų šeimų sąjungai (LLRA-KŠS) prijaučiantys piliečiai, bet ir Lenkijos ambasadorė Lietuvoje Uršula Doroševska (Urszula Doroszewska). Diplomatė jau išreiškė savo pasipiktinimą. Pareiškusi, jog žodžio laisvė turi savo ribas. Tad kam naiviai dangstytis tariamąja nuosaka bei humoru? Nuo kada vieša kalba apie konkrečių politikų šaudymą yra humoras? Įdomu, kaip pats A.Valinskas sureaguotų, jei Valdemaras Tomaševskis, TV vedėjos pakviestas pakomentuoti šalies politinius įvykius, tariamąja nuosaka pasiūlytų sušaudyti A.Valinsko šeimą. Po vieną, kas metus. Kai kalbama apie šaudymą, jokių tariamųjų nuosakų nėra. Viskas suvokiama tiesiogiai. Nes piliečiai išgirsta tik baugų žodį - „šaudyti". Ištartą žmogaus - buvusio Seimo pirmininko.
Tuoj tapsime „lenkšaudžiais"
A.Valinsko žodžiai paskatino Lenkijos Seimo pirmininko pavaduotoją Piotrą Zgoželskį (Piotr Zgorzelski) parašyti laišką mūsų Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui. Laiške atkreiptas dėmesys į galimą neapykantos kurstymą. Todėl laiške siūloma „kovoti su neapykantos kalba, kuri plinta visuomenėse iki šiol nematytu mastu".
Ką gi. Per ilgas liežuvis jau pasidarbavo. Visuomenė jau dabar atbloškia tariamąją nuosaką. Vis stipriau Lietuvoje ir Lenkijoje skamba žinia, jog lietuviai vieno politiko jau raginami Lietuvos lenkus šaudyti. Ši žinia, laikui bėgant, gali išpūsti didžiulę nacionalinę neapykantą. Negana, jog per saują vietinių išsigimėlių visi lietuviai tapome žydšaudžiais ir žydšaudaitėmis. O dabar per vieną liežuvio nenulaikantį mulkį tapsime lenkšaudžiais?
Viešas sakinys, tariamas buvusio ar esamo politiko lūpomis, negali skambėti dviprasmiškai. Tačiau Lietuvoje žinome vieną politikos veteraną, bylojantį visuomenei eilėraštukais. Japoniškomis utomis, tankomis. Žinome daug politikos komediantų-melagių. Todėl niekada nesuprasi, ką iš tiesų galvoja ir ką sako. Melą ar tiesą. Tad ir dabar A.Valinskas, nors teisinasi, vartosi, gal „Delfi" laidoje pasakė, ką iš tikrųjų galvoja? Bet ar galima tokį žmogų kviestis į laidą? Šalyje, kurioje gyventojai turi ir legaliai, ir nelegaliai laikomų ginklų. Ir dauguma sakinius suvokia tiesiogiai. Galų gale, ar galima teisintis humoru, jei to humoro nesuvokia ne tik eiliniai plebėjai, bet ir Lenkijos valstybės vadovai. Nes diplomatai savo viešais pasipiktinimais išreiškia Lenkijos valstybės poziciją.
Jie ne vabalai, jie -žmonės
Už LLRA-KŠS pirmajame Seimo rinkimų ture balsavo 4,82 proc rinkėjų. Du lenkai jau išrinkti vienmandatėse. O dabar per A.Valinsko ilgą liežuvį sukuriama klaidinga iliuzija, jog tūkstančiai Lietuvos piliečių balsavo už kažkokius kolorado vabalus. Taip galima laipsniškai įteigti, jog už vabalus balsavo tūkstančiai vabalų. Ir visi tie tūkstančiai yra priešiški Lietuvos valstybei. Tačiau LLRA-KŠS yra teisėta. Jos rinkėjai taip pat atliko teisėtą pilietinį veiksmą. Neignoravo Lietuvos, kurioje gyvena. Rinko jos parlamentą. Nors dalis lietuvių savo valdžios rinkti nesiteikė. LLRA-KŠS deleguoti ministrai Lietuvos valstybei nekenkė. Atvirkščiai. Prisidėjo prie valstybės stiprinimo. Pradedant buvusiu energetikos ministru, o dabar Gitano Nausėdos komandoje dirbančiu Jaroslavu Neverovičiumi. Ir baigiant vidaus reikalų ministre Rita Tamašuniene. Kas pasakys, jog LLRA-KŠS deleguoti ministrai, viceministrai buvo ir yra Lietuvos valstybei nelojalūs? O jų rinkėjai - taip pat? Tad ne tik gėdinga, bet ir pigu kurti naratyvą apie kažkokius vabalus, kurių, neva mūsų valstybės laimei, šiemet mažiau pateks į Seimą. Vadinasi, jame mažiau bus atstovaujama žmonėms, pasisakantiems už krikščionišką šeimos sampratą. Ir žmonėms, ne visada suvokiantiems Šv.Jurgio (Georgijaus) juostelės prasmę. Kažin ar tikrai tinka prisisegti tokią juostelę asmeniui, kuris prieš šimtą metų netarnavo carinės Rusijos imperijos kariuomenėje. Taip pat nedalyvavo Antrajame pasauliniame kare. Nes tuo metu dar gimęs nebuvo. Tad pasipuošti tokia juostele, tas pats, kaip nebūnant Vyčio Kryžiaus ordino kavalieriumi pasikabinti Vyčio Kryžių. Bet ką padarysi, jei žmonės mėgsta ką nors prisikabinti. Iš tuštybės. Istorijos suvokimo spragų. Ar iš naivumo. Kad ir kaip būtų, ta dryžuota juostelė nesugriovė valstybės. Jei europiečiai puošiasi marškinėliais su Če Gevaros portretu ar prisisegę Lenino, Stalino, Budos portretus, tai dar nereiškia, kad jie komunistai ar budistai.
