Žiema sustingdė gamtą. Tačiau po storu ledo sluoksniu ežeruose kruta gyvybė. Tą puikiai žino poledinės žūklės mėgėjai, ištisas dienas praleidžiantys šaltyje. Jei nusišypso sėkmė, kai kuriems iš jų pasiseka namo parsinešti pilną kibirėlį lydekų, ešerių, kuojų.
Šaltis džiugina
Spiginant keliolikos laipsnių šalčiui, miškais apaugęs Ignalinos kraštas it negyvas. Užpustytas, apledėjęs kelias nuo Molėtų Ignalinos link - visiškai tuščias. Mažai kas rizikuoja brautis pro sniego dykumą, kol čia dar neapsilankė kelius valančios mašinos. Bet šie nepatogumai žvejams nė motais. Ir ant visai nediduko, ir ant plačiai išsidriekusio ežero tupi po žvejį, du, o kai kur net ir visas jų būrys.
Gavio ežeras visai netoli Ignalinos masina ir vietos žvejus, ir atvykėlius. Geras laimikis čia beveik garantuotas. Paslaptis paprasta: atviroje vietoje plytintis Gavys nepatrauklus brakonieriams, todėl po ledu gausu žuvų. Praleidęs ant ledo vos pusvalandį ignalinietis Mindaugas jau turi dvi kuojas. Tai puiki žūklės pradžia, nes šios nedidelės žuvytės - masalas lydekoms. Būtent dėl jų Mindaugas ir išsiruošė į žvejybą.
Nors šalyje netvirto ledo aukomis šią žiemą jau tapo keli žmonės, patyrę žvejai nesibaimina įsmukti į ledinį vandenį. Gavio ežeras baugus atrodo tik neišmanėliui. Norint nukakti iki jo vidurio tenka autis guminius batus ir bristi kone pusę blauzdos siekiančiu vandeniu. Tačiau po juo - tvirtas dešimties centimetrų ledo sluoksnis. Žingsniuoti vienam, ne grupelėmis, tokiu jau nepavojinga.
Lydekoms jau ramu
Poledinės žūklės sezoną šįmet žvejai pradėjo lapkričio viduryje. Tam pakanka ir 7 centimetrų storio ledo. Uteniškis Algis prieš pat Naujuosius ant ledo lipo jau penkioliktą kartą. Vyras pirmiausia išbandė greičiau užšąlančius mažus, miškų apsuptus, meldais apaugusius ežerėlius, o dabar jau keliasi ant didesnių.
Algis guodėsi, kad šie metai - prastoki ankstyvai žvejybai. Geriau, kai šaltis spusteli staiga ir iš peties. O ši žiema tai kerta, tai vėl traukiasi. Gruodį džiugino tik tai, kad dauguma dienų buvo apsiniaukę, o slėgis - žemas. Būtent tokios sąlygos yra palankiausios lydekoms gaudyti. O juk pirmiausia dėl jų save gerbiantis žvejys ir išsiruošia ant ledo. Kiekvieno svajonė - ištraukti 15-18 kilogramų sveriančią lydekaitę.
Kokie bus orai sausį, vasarį, Algiui jau nelabai rūpi. Mat lydekas gaudyti su gyvu masalu leidžiama tik iki gruodžio pabaigos.
Ešeriai, į kuriuos Algis taip pat nespjauna, kimba kitokiu oru: esant 5-7 laipsniams šalčio, kai sausa ir saulėta. O jei nekimba ir šie, dar lieka vėgėlės, kuojos, raudės. Vis geriau negu tuščiu kibiru namo grįžti. O gal dar geriau dieną praleisti šiltai, užuot be judesio, o dažnai ir be įspūdingesnio laimikio, pusdienį tupėjus šaltyje?
“Kas nežvejoja žiemą, tas mūsų nesupranta. O aš, pavyzdžiui, nesuprantu tų, kurie kliedi slidinėjimu. Man slidės buvę nebuvę”, - kvatojo šįmet savo svajonių lydekos taip ir nepagavęs uteniškis Algis.
Parengta pagal dienraštį "Vakaro žinios"