1 nuotr.Sako, kad laimingi neskaičiuoja laiko... Jei tuo abejojate, pažiūrėkite į vasarą, o po to - į veidrodį: kada dar ir kas dar, jei ne mes, esantys vasaroje, galime būti tokie laimingi. Šiandien tą žinoti ir sakyti būtina, nes pasiekėme šviesiausių dienų, trumpiausių naktų, aukščiausios šviesos tašką. Sakytum, jis mus užklupo visai netyčia, nors iš tikro į šį metą ėjome labai tikslingai ir nebūtinai sklandžiai. Taigi, kur dabar esame?
Tuoj išauš pati ilgiausia šių metų diena, ji atvers kelių tokių dienų ciklą - mums tai bus daug reiškiantis ženklas. Visų pirma, prasidės Joninių savaitė. Be to, saulės „stabtelėjimas" viename taške yra naujo astronominio lūžio ženklas: po Joninių Žemės ašis pradės svirti kiton pusėn, o šiaurės pusrutulis, kuriame gyvename mes, palengva tols ir gręšis nuo saulės. Taigi, ilgiausios dienos, trumpiausios naktys... Po savaitės Gamtos metų ratas braškėdamas pradės suktis pagal naują tvarką. Ar tą jausime, ar turėtume žinoti dar ką nors?
Kol kas pakaks, kad mes apie tai žinome, nes dienos dar išliks ilgos ir šviesios; iš pradžių kaskart bus prarandama tik po 1-2 minutes šviesos, taigi, juntamą rezultatą pasieksime ne anksčiau kaip liepos gale. Taip pat nevertėtų manyti ir visiems aiškinti, kad Joninės yra vasaros vidurio šventė (deja, kai kas taip daro...) - jos yra tikrai dar iš vasaros pradžios, na gerai, iš jos pirmosios pusės.
Ar dažnas šiomis dienomis laukuose (arba savo kieme, sode, darže) sutinkame saulę, o po to vakare ją palydime? Ko gero, tokių nedaug, nes judėti, krutėti tektų daugiau kaip 17 valandų. Tačiau ką nors galime rinktis, pavyzdžiui - ankstyvus rytus. Karštomis dienomis ryto gaiva tinka ir patinka ne tik mums, bet ir visai gyvybei, visų pirma augalams.
Iš karto po saulėtekio plūstanti šiluma pažadina vabzdžius - iš po lapų, kur praleido naktį, iš visų įmanomų priebėgų jie ropoja į saulę, nes tik sušilę galės būti aktyvūs ir greiti. Nemanykime, kad jie lieka nepastebėti - kas jau kas, bet paukščiai pabunda tuo pat metu, ankstumoje dar sliekauja, o po to renka, stvarsto šilumos ieškančius vabzdžius.
Dabar daug kalbame apie šienapjūtę, kuri be savo tikrosios paskirties atneša įvairių problemų: būtent šienaujant pražudoma begalė gyvūnų. Šienaujant dalgiais vabzdžių ir paukščių žūtys būdavo retos, stirniukų ar kiškučių, kurapkų lizdų dar retesnės, atsitiktinės. Ar mes po šienapjūtės ir vėl viską pamiršime - reikalavimą šienauti iš lauko vidurio, atbaidymo įtaisus? Ar nekalbėsime apie šiuolaikinių priemonių, leidžiančių surasti, pastebėti net ir gerai pasislėpusius gyvūnėlius, diegimą. Galbūt joms ir reikia naudoti europines lėšas, o ne jas skirti tiems, kas vien tik šienauja... šienauja nesaugodamas.
Savaitė prieš Jonines kupina būsimos šventės nuojautų. Mes žinome, kad jų nemokame švęsti taip, kaip „braliukai" latviai - jie visi dainuoja, šoka, o jų Joninės tęsiasi mažiausiai trejetą parų. O mes - per savaitę neatrasime, neišmoksime kažko naujo. Tačiau atgaivinti Joninių nakties dainų atmintį, prisiminti vainikų pynimo iš pievos žolynų ir burtų su vainikais tradicijas galime. Ir dar labai daug ką...
Taigi, laiko dar turime. Gal šios mūsų Joninės bus kitokios? Nors šiek tiek...
