respublika.lt

Audrius Murauskas: „Sprendžiant švietimo problemas dažnai užtenka pradėti kalbėtis“nuotraukos (2)

2019 gruodžio mėn. 27 d. 10:04:59
Vytautas SINICA

Lietuvoje labai dažnai kalbama apie šeimos ir švietimo politiką, tačiau palyginti retai pavyksta išgirsti, ką šeimas liečiančiais politiniais klausimais mano patys tėvai. Nors šalyje esama įvairių būtent šeimas ir tėvus atstovaujančių organizacijų, garsiausiai girdimas kitų, į mažumų teisių gynimą orientuotų organizacijų balsas.

×
nuotr. 2 nuotr.
Lietuvos tėvų forumo tarybos pirmininkas Audrius Murauskas. Sauliaus Venckaus nuotr.

 

Lietuvos tėvų forumas (LTF) – viena nedaugelio iš tiesų girdimų organizacijų, per ilgus metus užsitarnavusių tiek žiniasklaidos, tiek politikų dėmesį. Su Lietuvos Tėvų Forumo vadovu Audriumi Murausku ir buvusių organizacijos tarybos nariu Renaldu Jančiausku kalbamės apie šios organizacijos ištakas, raidą, pasiektas pergales ir santykį su įvairiomis valdžios institucijomis.

- Kaip gimė Lietuvos tėvų forumo idėja?

A. Murauskas (A. M.):  2004 metų pabaigoje vienoje iš konferencijų švietimo tema dalis tėvų patyrė šoką, supratę, kad mokykla nėra tokia nekalta, kokia mums patiems atrodė iki tol. Nustebimo priežasčių buvo daug. Aš taip pat joje dalyvavau. Iki tol šešerius metus buvau „standartinis“ tėtis, patikėjęs savo vaiką mokyklai ir ketinantis po dvylikos metų jį atsiimti nuostabų, protingą ir gražų.

„Darom ką nors?“, – susimąstėme po renginio. Ir nusprendėme daryti. Po kiek laiko susitikome atsivedę dar keletą neabejingų tėvų. Pradėjome diskutuoti, ko galime imtis. Supratome, kad reikia steigti organizaciją. Formalios jos steigti nesinorėjo: pirmiausiai diskutavome, kaip galime likti neformaliu dariniu. Visgi nusprendėme, kad veikiant neformaliai neturėsime pakankamai jėgos – reikia formalizuotis.

Viena organizacija tuo metu kaip tik vykdė bendruomenių telkimo projektą ir turėjo projektinių pinigų, už kuriuos pasiūlė sušaukti didelę konferenciją, kuri galėtų būti steigiamoji Lietuvos tėvų forumo konferencija. Taip ir įvyko.

2005 m. vasario 26 d. įvyko steigiamoji Lietuvos tėvų forumo konferencija, kurioje dalyvavo 150 Lietuvos mokyklų atstovai. Išsirinkome pirmininką, regionų koordinatorius ir pradėjome veikti.

- Nuo ko pradėti?

- Tuomet veikimo patirties neturėjome, daugiau dairėmės vieni į kitus: kaip, ką, kur daryti. Po truputį pradėjome aiškintis ir gilintis į švietimo sistemą. Nežinojome netgi srities terminologijos – tai pranašumas, kuriuo institucijos dažnai naudojasi prieš visuomenės atstovus. Pirmieji dveji metai praėjo daugiausiai gilinantis, kaip veikia švietimo sistema. Aktyvesni tėvai dalyvavo daugelyje Švietimo ministerijos, savivaldybių organizuojamų konferencijų, kėlė kvalifikaciją.

Per tą laiką mus pastebėjo ir žiniasklaida: vis dažniau pasiklausdavo mūsų kaip tėvų nuomonės. Tai taip pat įpareigojo detaliau domėtis tam tikrais klausimais. Kitus du metus praleidome aiškindamiesi, kokie yra esminiai trikdžiai, dėl kurių švietimo sistema tokia nedarni. Nesinorėjo bėgioti paskui pasekmes – norėjome išaiškinti priežastis. Ilgainiui išaiškinome už švietime svarbių įvairių interesų stovinčius žmones, kas ir kokią daro įtaką švietimo politikai.

- Esate patenkinti rezultatais?

A. M.: Apie 2010-uosius pradėjome būti labiau pastebimi, ėmėme švietimo sistemai daryti įtaką: siūlyti švietimo ministerijai kitokius darbo metodus, aktyviai dalyvauti darbo grupėse, teikti įstatymų pataisas Seimui. Taigi, galima sakyti, kad Lietuvos tėvų forumas dabartinį veidą ir svorį įgavo maždaug po penketo veiklos metų. Nuo tada esame aktyvūs politikų socialiniai partneriai.

- Susilaukiate kolegiško požiūrio ar skepsio?

A. M.: Pradžioje į Lietuvos tėvų forumą politikai žiūrėjo labai rezervuotai. Jiems lyg ir norėjosi pažaisti demokratiją, bet realiai visas procesas vyko principu „mes pasitarėme, aš nusprendžiau“. Ir dabar jo šiek tiek yra likę, bet realiai mes įtakos turime daugiau nei anuomet. Anksčiau mūsų prisibijojo, nes įvaizdavo, kad esame revoliucionieriai: esame nepatenkinti ir norime tik stovėti su transparantais. Ilgainiui mums pavyko užsitarnauti ir pateisinti konstruktyvių partnerių reputaciją, kadangi siekiame ne tiek kritikuoti, kiek siūlyti sprendimo būdus. Dėl to esame gerbiami ir, tikiu, įnešame daug naudos į bendrą Lietuvos švietimo sistemos kaitą.

- Kokie svarbiausi darbai pastaraisiais metais?

A. M.: Lietuvos tėvų forumo atstovai darbavosi kuriant Geros mokyklos koncepciją, Lietuvos Švietimo strategijos projektų vertinime. Tai būtų tokie didesni darbai valstybės mastu, nekalbant apie daug kitų darbo grupių, veiklos Švietimo taryboje, Bendrojo ugdymo taryboje ir panašiai. Atskirose savivaldybėse, kur yra aktyvesnių tėvų, mūsų atstovai taip pat veikia tiek savivaldybių švietimo tarybose, tiek šeimos tarybose. Taip pat mūsų forumas buria aktyvesnius tėvus tokių momentinių problemų kaip vaikų maitinimas darželiuose, mokestis už darželį, lėšų panaudojimas, ugdymo metodų taikymas sprendimuose. Dalyvaujame ir kaip tarpininkai tarp tėvų ir ugdymo įstaigų administracijų: pavyzdžiui, kai tėvai turi pretenzijų – juk kartais ir neadekvačių – mes tarpininkaujame, kad šalys susitartų tarpusavyje ir savo energiją nukreiptų ne į tarpusavio pasipešiojimą, bet tinkamesnių sąlygų vaikų ugdymui sudarymą.

- Pavyksta?

A. M.: Taip, praktiškai visi mūsų bandymai buvo sėkmingi. Vienoje mokykloje buvo kiek apsimetinėjimo: administracija demonstravo, kad susitarti pavyko, tačiau vėliau su mokiniu vis tiek buvo elgiamasi netinkamai. Pati administracija turėjo neigiamą požiūrį į vadinamuosius nepatogius vaikus ir leisdavo mokytojams su jais susidoroti. Mums pastebėjus, kad sprendimas buvo tik imitacija ir po kreipimosi į švietimo skyrių, ugdymo įstaigos vadovė gavo pastabų ir nurimo. Taigi, tai buvo atvejis, kai teko išeiti už mokyklos ribų tam, kad būtų galima sudrausminti vadovus.

Dažniausiai užtenka tiesiog pasišnekėjimo. Žmonės paprastai nesusišneka dėl dviejų priežasčių: dėl to, kad nesikalba, arba dėl to, kad kalba skirtingomis kalbomis. Nešnekėjimo priežasčių yra įvairių, pavyzdžiui, išankstinės nuostatos, kad nieko nepavyks pakeisti ar kad „jie nenormalūs“ ir pan. Pradėję kalbėtis geriau suprantame kitos šalies galimybes, jų kompetenciją. Supratus, jie tampa ne priešininkais, o partneriais.

- Papasakokite plačiau apie santykius su politikais. Jau minėjote, kad iš pradžių politikai jus priėmė skeptiškai, po to – konstruktyviai. Reikia įrodyti save, ar ne?

A. M.: Taip. Ir dabar esame sutinkami tiek konstruktyviai, tiek skeptiškai. Tik dabar skepticizmas nebėra išankstinė nuostata apie kažkokią įsivaizduojamą mūsų nekompetenciją ar neadekvatų elgesį. Dabar politikai yra skeptiški todėl, kad esame nepatogūs. Mes bendraujame konstruktyviai, bandome parodyti situaciją, į kurią jie papuolė, ir jiems tai yra nepatogu. Jeigu atsiranda tam tikro politiko interesas ar įgeidis stumti vieną ar kitą iniciatyvą – o galbūt stabdyti iniciatyvas – tuomet tam tikra prasme tenka ir pakovoti.

Tačiau mes tą darome demokratiniais būdais, bandydami jiems atskleisti, kad jų tikslai neatitinka Švietimo įstatymo keliamų tikslų, parodydami nenuoseklumus, prieštaravimus. Mes norime jų realaus, o ne deklaratyvaus įgyvendinimo. Įstatyme yra sakoma, kad vienas iš pagrindinių jo tikslų yra išugdyti savarankišką, atsakingą, kūrybingą asmenybę. Mes kviečiame politikus žvelgtiį bet kokius savo darbus atsižvelgiant į tai, ar jų veikla padės ar trukdys įgyvendinti Švietimo įstatymo tikslus.

Taip pat politikams primename apie Geros mokyklos koncepciją, kuri yra patvirtinta 2015 metais, ir kviečiame ją realiai įgyvendinti. Deja, poįstatyminiai aktai dažnu atveju prasilenkia su Švietimo įstatymo tikslais ir yra orientuoti į tam tikrų interesų grupių patogaus gyvenimo įteisinimą.

Pavyzdžiui, Ugdymo įstaigų vadovų skyrimo tvarka. Netgi ir paskutinės švietimo ministerijos iniciatyvos yra nukreiptos ne į tą pusę: jos nukreiptos ne į bendruomenių, bet į politikų įtakos stiprinimą. Tai yra viena iš pagrindinių sisteminių bėdų šiandien. Švietimo įstatymo tikslų ir Geros mokyklos koncepcijos įgyvendinimas stringa vien dėl to, kad vadovai yra susikoncentravę ne į vaiką ir šeimą, bet į politiką, nes jie yra priklausomi nuo vietos politikų. Dėl tos priežasties jie realiai turi įgyvendinti tuometinių politikų įgeidžius.

Tačiau papuolus į siaurų interesų ratus automatiškai iš dėmesio centro pradingsta vaikas. Ir tai yra viena didesnių bėdų. Jeigu ugdymo įstaigos savivalda tvarkytųsi pati, manau, kad pasiektų geresnių rezultatų. Galbūt pradžioje ne visiems gerai sektųsi, reikėtų išmokti tokio ugdymo įstaigos valdymo, bet gavę atsakomybę žmonės su ja elgiasi atsakingai. Be to, galiausiai valdyme paprastai dalyvauja atsakingi žmonės. Neatsakingi pradžioje lyg ir griebiasi iniciatyvos, bet vėliau jos neišlaiko ir pasitraukia, nes stokoja kompetencijos, ryžto, noro, pasišventimo.

- Kaip suprantu, pirminė ir svarbiausia jūsų veiklos sritis yra švietimo problemos. Ar yra kokių nors kitų?

A. M.: Švietimas buvo mūsų pirminė veiklos sritis. Tačiau ilgainiui dėl to, kad buvo per mažai konstruktyvių pilietinių judėjimų, kurie veiktų šeimos ir jos stiprinimo labui, nemažai aktyvių tėvų kreipėsi į Lietuvos tėvų forumą (tiesiog reaguodami į organizacijos pavadinimą „Lietuvos tėvų forumas“). Taip pradėjome domėtis ir šeimos politikos problematika. Tėvams rūpi ir kiti šeimos gerovės aspektai, ne tik vaikų švietimas.

Taip pradėjome aktyviau veikti vaikų teisių gynimo, socialinėje srityje, o mūsų partneriaistapo ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Ten taip pat yra nemažai veiklos, ypatingai, suaktyvėjus norui palengvinti vaikų paėmimą iš šeimos ar lytinį švietimą vietoje rengimo šeimai. Tokios kitų organizacijų iniciatyvos mus įtraukė į kitas veiklas ir klausimus. Lietuvos tėvų forume yra žmonių, kurie veikia kažkurioje vienoje srityje, o kiti – ir vienose, ir kitose srityse.

- Šios sritys ir lemia, kad jums daugiausiai tenka bendrauti su Švietimo, mokslo ir sporto bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija?

- Taip. Beje, yra nemažai klausimų, kurie persidengtų tarp šių įstaigų, deja, nepavyksta pasiekti, kad būtų sukurtos tarpžinybinės darbo grupės, kuriuos kartu orientuotųsi į vaikų gerovę.

- Ar galėtumėte pasidalinti gerosios patirties pavyzdžiu, kaikokia nors ministerija ar įstaiga iš tiesų jus išgirdo ir atsižvelgė?

- Viena iš senesnių patirčių, kur tuomet mums atrodė, kad mus per mažai girdi, tačiau džiaugiamės tuo, ką galiausiai pavyko pasiekti, yra mokyklųvadovų skyrimo tvarkos keitimas švietimo ministerijos iniciatyva. Tai įvyko ŠMM dar vadovaujant Gintarui Steponavičiui. Bendradarbiaujant buvo pasiekta, kad skiriant vadovą 40 proc. balsų priklausytų ugdymo įstaigos bendruomenei. Deja, į valdžią atėjus Darbo partijai ir vadovaujant ministrui Dainiui Pavalkiui, ši bendruomenės įtaka bandyta ženkliai sumenkinti. Mums pavyko „atstovėti“, kad sumažinimas būtų tik dalinis. Tiesa, liko tik 20 proc. balsų, bet didžiąja dalimi pavyko išsaugoti vadovų kompetencijos patikrinimo tvarką. Ji taip pat buvo palengvinta, bet išliko. Viena vertus, būtų galima tai traktuoti kaip nesėkmę, kita vertus, per žiniasklaidą, rengiant spaudos konferencijas, viešinant visuomenei Darbo partijos darbo metodus ir pan. mums pavyko apgintisvarbesnius būsimų vadovų kompetencijos patikrinimotvarkos aspektus.

Dėl šio susistumdymo Darbo partija pašalino mus iš partnerių sąrašo ir praktiškai praradome kitus trejus metus, kai Švietimo ministerijąvaldė Darbo partija. Pasikeitus ministrams situacija nepagerėjo, sakyčiau, nuo vilko peršokome ant meškos. Pasitraukus D. Pavalkiui ir atėjus Audronei Pitrėnienei mums (kartu su kitomis organizacijomis) pavyko pasiekti vienintelį dalyką –parengti Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programą.

- Ar galite plačiau papasakoti apie šią programą rengusią darbo grupę? Ji buvo apipinta žiniasklaidos spekuliacijomis, konfliktų, žinau, kad bent viena iš dalyvavusių interesų pusių žiniasklaidoje daug skundėsi dėl to, kaip vyko procesas. Gal yra ir kitokia nuomonė?

A. M.: Šia prasme labai detaliai papasakoti negaliu, nes pats toje darbo grupėje nedalyvavau. Joje dirbo tuometinis Lietuvos tėvų forumo tarybos narys Renaldas Jančiauskas. Darbo grupė buvo ganėtinai įvairi, buvo atstovaujamos labai įvairios interesų grupės. Vyko aršios, tačiau konstruktyvios diskusijos. Pavyko sukurti tai, ką dabar turime. Natūralu, kad lytiškumo ugdymo šalininkų argumentus buvo labai sunku atremti, nors vėliau žiniasklaidoje buvo „keliamos bangos“, neva per daug nutolta nuo lytinio švietimo. Tačiau niekam nepavyko rasti rimtų argumentų, kodėl nereikėtų rengti jaunimo santuokai ir šeimai.

- Žiniasklaidoje ta darbo grupė buvo daug kritikuojama kairiųjų pažiūrų autorių, kaltinta šališkumu ir ministerijos abejingumu. Ką į tai atsakytumėte?

Renaldas Jančiauskas (R. J.): Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimaiprogramos rengimas vyko tikrai tvarkingai ir sąžiningai, tam sukurtoje darbo grupėj dalyvavo apie 20 žmonių, iš jų apie trečdalis palaikė genderizmo idėjas. Pati darbo grupė, kiek supratau, buvo inicijuota būtent šių organizacijų, jos siekė, kad tokia grupė atsirastų. Pradedant darbą grupė prisipildė ir kitokią, ne vien jų nuomonę atstovaujančiomis organizacijomis. Jeigu dalis NVO siekė konkrečių rezultatų ir to nepavyko pasiekti, nenuostabu, kad reiškiamas nepasitenkinimas. Sakyčiau, kad kaip tik proceso skaidrumą liudija tai, kad darbo grupė buvo sustabdyta ir papildyta skirtingus požiūrius atstovaujančiais žmonėmis. Pradžioje buvo labai sunku susikalbėti, bet eigoje atsirado tam tikras susikalbėjimas, lengvumas ir gebėjimas išklausyti ir suprasti. Pradžioje vyravo tik nenoras girdėti vienas kitą.

- Kur buvo pagrindinis darbo grupės nesutarimas?

R. J.: Nėra ką slėpti, kad lytinio švietimo šalininkai buvo pirmiausiai suinteresuoti homoseksualizmo ir gender idėjų sklaida, todėl ir į pačią programą žiūrėjo visų pirma per šį aspektą. Kiti – sveikatingumas, rengimas šeimai – jiems nelabai rūpėjo. Daug kartų buvo pabrėžta, kad žmogus nėra tik lytinė būtybė, darniam žmogaus gyvenimui šeimoje reikalingi įvairūs psichologiniai įgūdžiai. Tai lėmė, kad viena pusė norėjo išryškinti kompleksiškumą, o kita – konkrečias nuostatas. Pradžioje skambėjo daug lozungų, bet juos eliminavus įvairiais tyrimais ir straipsniais, prasidėjo daugiau argumentų kalba. Abi pusės rėmėsi moksliniais argumentais ir patirtimi. Paradoksalu, tačiau grupė, mėginusi teigti, kad tik jos pusėje mokslas, turėjo pripažinti, kad tai nėra tiesa.

- Darbo grupė buvo gerai moderuojama?

R. J.: Taip. Jai vadovavusi buvusi  Švietimo ir mokslo viceministrė Natalija Istomina ir pati asmeniškai patyrė stiprų neformalų spaudimą, tačiau gerai suvaldė situaciją. Politikai „nedusino“ ir neblokavo mūsų nuomonės ir ją atitikusių sprendimų.

- Likote patenkinti rezultatais?

R. J.: Aš tikrai patenkintas, bet ir grupės darbo metu vis kėliau klausimą: programos tema tokia plati ir joje tiek daug punktų, kad norint ją įgyvendinti visa apimtimi, tai būtų ir nuostabu, ir neįmanoma. Kiek reikėtų valandų skirti kitų mokslų sąskaita? Kiek specialistų paruošti? Tokios apimties darbui skiriant vieną ar dvi savaitines pamokas, negalima pasiekti tikslų, tik jų imitaciją. Taigi kaip ir daugelyje sričių Lietuvoje, su strategijos ir kitais popieriais situacija „aukštumoje“, o su jų realiu įgyvendinimu – ne.

A. M.: Vis dėlto vėl ir vėl matome kylant tas pačias iniciatyvas, kai prisidengiant tos darbo grupės parengta Sveikatos ir lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai programa bandoma iš tikrųjų vykdyti tiesiog lytinio švietimo programas. Sąvokos čia labai svarbios ir reikalauja tikslumo. Lytinis švietimas kreipia į tai, kad paauglių seksualinis gyvenimas neišvengiamas, todėl užtenka informuoti jaunimą apie kontracepciją ir leisti galvoti, kad tada seksas „saugus“. Lytiškumo ugdymas, priešingai, akcentuoja, kad svarbiausia yra asmenybės branda ir pasirengimas šeimos gyvenimui, o lytiniai santykiai turėtų būti tik esant ilgalaikiams įsipareigojimams. Šie požiūriai iš esmės nesuderinami. Priimta programa atitinka antrąjį, bet vis mėginama gyventi pagal pirmąjį.

Mūsų organizacijai tenka atlikti savotišką monitoringą ir informuoti visuomenę, tėvus, kad vienas ar kitas dalykas nėra rengimo šeimai programos dalis, o vien tik lytinis švietimas, kuris – išėmus iš programos visumos – yra orientuojamas tik į vartojimą ir pasitenkinimą, o ne šeimos stiprinimą.

- Ar egzistuoja pokyčiai šeimų ir tėvų nevyriausybinių organizacijų gyvenime Lietuvoje? Žvelgiate į kolegas?

A. M.: Nevyriausybinių organizacijų sektorius yra pakankamai silpnas, tačiau kartu yra sąlygos šiam sektoriui stiprėti ir vienytis. Realiai mums „kovos lauke“ tenka išbandyti vieni kitus ir dėl to šiandien keletas šeimų stiprinimo srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų pradeda vienytis. Ko kol kas negalima pasakyti apie švietimo srityje veikiančias organizacijas. Jos dar nėra pribrendusios vienijimuisi ir taip jau yra, kad šioje srityje Lietuvos tėvų forumas šiandien yra lyderis.

- Ar teisingai suprantu, kad tą „nevyriausybininkų“ vienijimąsi sveikinate?

A. M.: Taip, be abejonės. Jis reikalingas. Arba turi stiprėti viena ar dvi organizacijos, arba turi susidaryti penkių– septynių organizacijų skėtinisdarinys. Visuomenininkų pajėgos ribotos: čia žmonės veikia laisvu nuo savo pagrindinių pareigų metu, t. y. po darbo, ir atimdami savo laiką iš šeimos. Natūralu, kad labai nelengva atstovėti didelei armijai valdininkų, kurie turi finansus, viešųjų ryšių kampanijas, administratorius, kurie gali greitai rengti raštus, lobinti interesus ir pan.

Taip pat susiduriame su dalimi organizacijų, kurios yra sukurtos suinteresuotų jėgų ir yra jų palaikomos finansiškai. Ta prasme esame nelygiaverčiai. Jeigu tenka idėjiškai pakovoti, yra pakankamai sunku atsilaikyti prieš pirktinius straipsnius ir pan. Kartais jaučiame, kad žiniasklaidoje esame blokuojami. Dėl to, kad žiniasklaida taip pat yra veikiama pinigų. Jei ji gauna finansavimą iš vienos ideologinės krypties, kitai krypčiai labai sunku pateikti savo informaciją. Čia gelbėja ir socialiniai tinklai, kuriuose turime savo sekėjų grupes ir ten informuojame apie esamą situaciją. Bet ir tai tampa sunku: norint pasiekti savo ratą, tenka -pirkti reklamą socialiniuose tinkluose. Taigi su visuomenės informavimu susidariusi kiek neadekvati situacija. Ir jai išlyginti reikalingas vienijimasis.

 

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (2)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Kiek laiko, paskelbus karantiną, išbuvote namuose, niekur neišėję?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kokios šiuo metu apribotos veiklos jums labiausiai trūksta?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

-2  -3 C

-3 -5 C

 

-2 -3 C

 +1 +2 C

+2 +4 C

 

+1 +2 C

2-7 m/s

1-2 m/s

 

4-6 m/s

Valiutų kursai

USD - 1.0977 PLN - 4.5306
RUB - 86.3819 CHF - 1.0581
GBP - 0.8974 NOK - 11.6558

Nuorodos