respublika.lt
 

Atspariausia lietuvių tradicija irgi pavaldi laikuinuotraukos (5)

2019 spalio mėn. 31 d. 13:00:02
Olava STRIKULIENĖ

„Respublikos“ savaitės žmonės - visi Lietuvos žmonės, kurie Visų Šventųjų dieną ir per Vėlines lankys savo artimųjų kapus, neš chrizantemų žiedus ir uždegs atminimo žvakutes.

×
nuotr. 7 nuotr.
Asociatyvi redakcijos nuotr.

 

Kapų lankymas per Ilges, Vėlines yra pati atspariausia lietuvių tradicija. Savotiškas mūsų Tautos fenomenas. Laikai pakeitė mūsų vestuvių, krikštynų papročius. Retose vestuvėse vis dar kariamas piršlys ar ragaujamas svočios pyragas - karvojus. Persirengėliai neužsėda užstalės. Vaikai, užtvėrę vestuvininkams kelią, neprašo „cukierkų“. Kam tų „kaimiškų“ papročių? Reikia naujovių. Sužieduotuvių. Vestuvių Italijoje ir medaus mėnesio Ispanijoje. O mirusiųjų pagerbimas naujovių beveik neišjudinamas. Užsieniečiai toliau stebisi, kaip lapkričio pradžioje visos mūsų kapinaitės tampa baltos nuo chrizantemų žiedų. Ir praktiškai nelieka nė vieno kapo, ant kurio nedegtų bent viena mažytė žvakutė. Jei buvo kapas pamirštas, apleistas, jei visi artimieji jau nutolę, išmirę, vis vien koks nors gailestingas praeivis uždegs ant kapelio žvakę. Kad ugnyje sušiltų ir vėjyje papleventų siela.

Miestietis su žemdirbiška prievole


Mes taip užsispyrę laikomės Visų šventųjų ir Vėlinių tradicijos, nors vis sunkiau fiziškai tos tradicijos laikytis. Tradicija atėjusi iš tų laikų, kai žemdirbiai lietuviai turėjo kapinių kalnėlį vos ne kiekviename kaime. Ir kapines kiekviename bažnytkaimyje. Tuoj už bažnyčios šventoriaus. Štai tada buvo fiziškai lengva per Vėlines nueiti visiems sodžiaus žmonėms ant kalnelio. Ir uždegti savo artimiesiems bei buvusiems kaimynams vaško žvakes. Visi žinojo, kas kuriame kape guli. Dėl ko atsigulė. Ką perkūnas per audrą nutrenkė. Kas mirė dar mažas, o kas sulaukė vos ne šimto metų. Ir didžiausia gėda būtų buvusi prieš sodžiaus kaimynus, jei tavo artimųjų kapeliai būtų apleisti. Be amžinai žaliuojančio žolyno ir be žvakių. Apie tokią nepagarbą giminei būtų kalbama, aptarinėjama visus metus. Bet laikai pasikeitė. Lietuva sparčiai urbanizuojasi. Vis mažiau liekame žemdirbiais ir vis labiau tampame miestiečiais. Net ne tais miestiečiais-kaimiečiais, kurie, nors gyvena ant asfalto, vis vien turi priemiestyje bent sodą. Ar sodybą-vasarvietę. Ne, mes nenumaldomai tampame tikraisiais miestiečiais. Žmonėmis, gimusiais ir augusiais ant asfalto. Su likusia žemdirbiška prievole - būtinai aplankyti kaimo kapinių kalnelį. O jų tiek daug. Nes tavo gentis jau išėjusi iš kaimo. Negyvena kaip anksčiau vienoje vietoje kelis šimtus metų. Tad Visų Šventųjų ir Vėlinių dienomis - nors persiplėšk laikydamasis tradicijų. Kai gyveni Vilniuje, tėvai palaidoti Ukmergės rajone, sutuoktinio - Kelmės rajone, žento giminių kapai - prie Kauno, o marčios - Marijampolėje. Atrodo, visų neaplakstysi, per sunku fiziškai. Bet galvoje kirba ta žemdirbiška, valstietiška, archaiška mintis - o ką žmonės pasakys? Juk apkalbės. Sakys - pagailėjo savo seneliui, proseneliui, dėdei vienos žvakės. Štai ir zujame tomis dienomis žvyrkeliais, vieškeliais. Burzgiame į tas vietas, kur jau neliko kaimų. Liko tik kalnelis šalia dingusio kaimo. Bet privaloma jį aplankyti. Nuvalyti nuo paminklo kerpes, samanas. Uždegti tokią įmantrią ir kuo ilgiau degsiančią žvakę, kokios prieš šimtmetį miręs prosenis gyvenime nebuvo matęs.

Suprekinta miestiečio prievolė

Gal laikas mūsų pačiai atspariausiai tradicijai keistis? Labiau prisiderinti prie pakitusių gyvenimo aplinkybių? Pirma, artimųjų kapai vis labiau tolsta. Ypač jei gyveni jau ne Lietuvos miestuose, bet emigracijoje. Antra, šis mirusiųjų prisiminimas kasmet vis labiau suprekinamas. Mūsų proseniai nežinojo, kad kapai ir paminklai turi būti stilingi. Kad turi keistis ne tik sijonų, bet ir paminklų mados. Net paminklų spalvos. Vienais metais madingas juodas granitas, o kitais - raudonas granitas ir baltas marmuras. Ir būtinai - gyvos gėlės. Jokių dirbtinių chrizantemų. Būtinai kuo daugiau išlaidauti. Apstatyti marmurus kuo didesnėmis, labiau išraitytomis žvakidėmis. Štai ir stengiamės. Vis dar archaiškai bijodami - ką pasakys žmonės? Sakys, kad per mažai savo močiutę mylėjau? Esu nedėkingas anūkas? Ogi nieko nepasakys. Nes miestuose vieni kitų nepažįstame net bendrose laiptinėse.

Dar viena išsigalvota prievolė - būtinai per metus nuo mirties pastatyti savo artimajam paminklą. Todėl spalį, likus kelioms savaitėms iki vėlinių, kapinėse vyksta itin intensyvūs antkapių betonavimo, paminklų statymo darbai. Nes ką žmonės pagalvos? Nesvarbu, jog kainos kosminės. Skaldelės užpylimas prasideda nuo 150-200 Eur. Kelmo rovimas - nuo 100 Eur. Paminklo pastatymas vertikaliai - nuo 100 Eur. Jau nekalbant apie paminklo pagaminimą ir atvežimą. Be to, jei giminėje yra bent vienas dizaineris ar stilistė, vis vien būsi sukritikuotas, kad pastatei ant kapo masinį kičą. Ir dar skudurinę gėlę į kičinę vazą įmerkei.

Miestietis žiūri į keistą kolumbariumą

Kas dar parodo, kad mūsų atspariausia tradicija jau keičiasi? Pokyčius išduoda kapavietės, sandariai uždengtos granito, o kartais ir betono plokštėmis. Vadinasi, niekas šioje kapavietėje daugiau neatguls. Artimieji jau išsibarstę po pasaulį. Kitur suka savo lizdus. Vis labiau priprantame prie mirusiųjų kremavimo. Nes taip deginome iki krikščionybės. Kada nors turbūt priprasime ir prie kolumbariumų. Nors kol kas jie labiau primena ne urnai įkelti pagarbią vietą, bet daugiabutį „chruščiovkę“. Urnai padėti vis dar norime ne kolumbariumo, bet žemės. Kažkodėl netikime, kad vėlė per Vėlines išskrenda papleventi ir iš kolumbariumo. Kita vertus, didieji šalies miestai jau virsta kapinynais. Žemės reikalaujantys vis daugiau. Šiuo metu vien Vilniuje yra 52 kapinės. Iš jų - 22 veikiančios, o kitos - neveikiančios arba riboto laidojimo. Kauno mieste yra 27 kapinės. O kiek visoje Lietuvoje - net nesuskaičiuosi. Kasdien Lietuvoje miršta apie 110-125 žmones. Jei nekeisime laidojimo tradicijų, žiedinių savivaldybių žemės taps ištisais kapinynais. Bent prie didžiųjų miestų. Faktiškai visų miestų parkai, bažnyčių, vienuolynų prieigos kadaise yra buvę veikiančiomis kapinėmis.

Kada nors. Bet dar negreitai...


Galbūt kada nors per Visus šventuosius ir Vėlines mes paprasčiausiai uždegsime savo namuose žvakę. Ir pamerksime vazoje ne baltą chrizantemą, bet raudoną rožę. Prisiminsime savo išėjusiuosius širdyse. Be prievolės viešai įrodinėti, kaip juos mylėjome. Įrodinėti didžiuliais paminklais, chrizantemų puodais ir išdegusių žvakigalių kalnais. Siela pro tokias barikadas sunkiai prasiverš. Netgi per Vėlines. Juolab kai patys save skubiname, kol sutems aplankyti dar tris kapines. Verčiau mylėkime labiau gyvuosius. Tegul jiems plevena mūsų gerumo žvakės. Nukritusiems lapams vis įsakmiau šnarant, jog artėja žiema. Gyviesiems mūsų šilumos labiau reikia. O mūsų mirusieji tikrai neįsižeis, jei nupirksime visai neįmantrią žvakę. Nes galvojame apie juos ne tik per Vėlines. Daug dažniau.

Pasidalink: Pasidalink: Facebook
Parašykite savo komentarą:
  Skaityti komentarus (5)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi
(per 72 val.)

Daugiausiai komentuoti
(per 72 val.)

Dienos klausimas

Ką darote su nenešiojamais drabužiais?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Ar jau pasipuošėte namus šventėms?

balsuoti rezultatai
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+3 +5 C

+1 +2 C

 

-1  -2 C

+6 +8 C

+2 +3 C

 

0  C

3-4 m/s

5-6 m/s

 

6 m/s

 

Valiutų kursai

USD - 1.1077 PLN - 4.2877
RUB - 70.6272 CHF - 1.0979
GBP - 0.8557 NOK - 10.0853