11 nuotr.Šiandien, prieš paskutinį „sudie“ Gražinai Ručytei-Landsbergienei, bus meldžiamasi už jos sielą Bernardinų bažnyčioje Vilniuje. Atsisveikinimo dienas artimieji šiltai ir jautriai pavadino išleistuvėmis į kitą gyvenimą, patardami liūdintiems dėl netekties vietoj gėlių per Vytauto Landsbergio fondą skirti auką Rytų Lietuvos mokykloms, kuriomis velionė itin rūpinosi.
Nepriklausomybės atkūrimo šventės išvakarėse, kovo 10-ąją, užgesusi G.Ručytė-Landsbergienė šiam fondui, teikusiam paramą ligotiems, neįgaliems vaikams, vadovavo nuo 1991-ųjų. Vien šito fakto gana, kad prie jos vardo būtų parašyta „visuomenės veikėja“. Iš tikrųjų G.Ručytė-Landsbergienė buvo ir lieka ryški asmenybė, pianistė, muzikos pedagogė, visuomenininkė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio žmona ir, matyt, būtų labai sunku išskirti, kuris ją apibūdinantis vardažodis tiksliausiai atlieptų josios sielą. Ne vienam jos gyvenimas, jaunystėje palytėtas atšiaurios tremties, liks kaip pačios Tėvynės pasakojimo veidrodinis atspindys, kaip replika jos tragiškos istorijos.
G.Ručytė-Landsbergienė gimė 1930 m. sausio 28 dieną, Anykščiuose, augo penkių vaikų šeimoje. Studijavo Kauno konservatorijoje, ten pat studijų metais dirbo akompaniatore. 1949-aisiais Ručių šeima 8 metams buvo ištremta į Irkutsko sritį Sibire; tuomet Gražinai buvo devyniolika. Tremtyje dirbo žvejų artelėje, kolūkyje, mokytojavo, mokėsi Irkutsko muzikos mokykloje, studijavo Sverdlovsko konservatorijoje.
1957-aisiais grįžusi į Lietuvą, mergina baigė Lietuvos valstybinę konservatoriją, prof. Balio Dvariono fortepijono klasę. Daugiau kaip du dešimtmečius dirbo Lietuvos operos ir baleto teatro akompanuotoja, nuo 1989-ųjų dėstytojavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Profesorė koncertavo ne tik Lietuvoje bei buvusios Sovietų Sąjungos valstybėse, bet ir Švedijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, JAV, Australijoje. Ji yra padėjusi rengti koncertų programas ir operų partijas garsiems solistams Virgilijui Noreikai, Vaclovui Daunorui, Irenai Milkevičiūtei, Giedrei Kaukaitei ir kt. Muzikos kritikai mini G.Ručytės-Landsbergienės subtilų muzikos dvasios ir stiliaus pojūtį, nepriekaištingą pianistės techniką. Ji akompanavo pirmą kartą atliekant daugelį lietuvių kompozitorių vokalinių kūrinių.
Su V.Landsbergiu pora užaugino sūnų Vytautą V. Landsbergį ir dukrą Birutę Landsbergytę-Cechanavičienę, susilaukė 10 anūkų; šių metų gegužę būtų šventusi 60 metų sutuoktuvių sukaktį.
Nors savaime iškalbingas poros gyvenimo faktas apie pirmą įsigytą baldą - rašomąjį stalą, - būtiną V.Landsbergiui, kad jis galėtų dirbti, tačiau jis nieku gyvu nėra simptomas, rodantis, jog G.Ručytė-Landsbergienė šeimos gyvenime dėl vyro karjeros atsisakė savų tikslų bei profesinės raiškos. Krinta į akis, kad ji tapo iškilia asmenybe, nedėdama jokių pastangų savo iškilumui paryškinti, nors tam sąlygos visais Nepriklausomybės metais, kai V.Landsbergis buvo Seimo pirmininku, Seimo nariu, Konservatorių partijos vadovu, europarlamentaru ir pan., buvo daugiau negu palankios. Ne taip dažnai jos pavardę galėjai užtikti spaudoje ir visiškai retai, t.y. niekada, nerasdavai moters reakcijų į skandalingas politines peripetijas. Inteligencija, - regis, taip nusakoma jos elgsenos apybraiža. Ir tiktai pernai „Vagos“ leidykla išleido jos personai skirtą knygą - Andriaus Vaišnio „Gražinos Ručytės pianissimo: branda ir sklaida antiformalistinio rojuko metais“.
Atkurtos Nepriklausomybės metais G.Ručytė-Landsbergienė buvo apdovanota „Vilniaus garso“ premija, Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, Vilniaus miesto savivaldybės Barboros Radvilaitės medaliu, „Žaliojo obuolio“ statulėle už ištikimybę labdaros idėjai.
