A.Smetonos po globalistų vėliava neprastumsi

Kai Seime siūlymas 2024 metams suteikti prezidento A.Smetonos vardą sulaukia aršaus pasipriešinimo, ne juokais kyla klausimas, kam ir kodėl taip knieti priešinti, kas jau supriešinta, dar labiau skaldyti, kas suskaldyta, ir dar labiau nervinti dalį visuomenės, kuri ir taip sunervinta pandemijos išgyvenimų bei mūsų valdžios daromų nesąmonių.

Praėjusių metų gruodžio 17 dieną prisiekusio Vakarų vertybių vėliavnešio, buvusio Konstitucinio teismo pirmininko Dainiaus Žalimo feisbuko paskyroje atsiranda įrašas: „Antanas Smetona buvo diktatorius. Jis sunaikino demokratiją Lietuvoje. Jis nieko bendra neturi su mūsų Konstitucijos vertybėmis. Paminklas Smetonai būtų nesusipratimas..."

Viešojoje erdvėje įsiplieskusiame ginče viena pusė ima tvirtinti, kad prezidentas A.Smetona buvo to laikmečio žmogus, Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjas, daug nuveikęs kultūros ir švietimo srityje, valstybingumo simbolis, pagaliau, kad vertinant praeitį nereikėtų vadovautis šios dienos kriterijais, o kita pusė nesiliauja kartojusi, kad A.Smetona - valdžios uzurpatorius, diktatorius, nusišluostęs kojas į 1922 metų Konstituciją, pamynęs teisės viršenybę, demokratiją bei žmogaus teises, galų gale išdavikas, nešęs kudašių iš Lietuvos okupacijos prieangyje.

Lietuvos karo istorikas, dr. Valdas Rakutis sako, kad A.Smetona yra itin daug nusipelnęs kuriant ir įtvirtinant Vasario 16- osios Lietuvą: „Jis yra vienas ryškiausių tų laikų asmenybių ir ne veltui sovietmečiu buvo puolamas, nes asocijavosi su tuo laikotarpiu ir jo iškiliais veikėjais. Gali dabar skirtis mūsų nuomonės, kaip jis pasielgė vienu ar kitu atveju, bet ignoruoti akivaizdžių to žmogaus nuopelnų, mano supratimu, būtų neadekvatu ir negražu mūsų senelių, gyvenusių tais laikais, atžvilgiu. Diskusijos, žinoma, gali vykti, bet pagarba turi būti išreikšta. Paminklai A.Smetonai turi būti statomi."

Lietuvoje yra du paminklai prezidentui A.Smetonai: vienas jų Kaune, kitas - gimtajame jo kaime Užulėnyje, Ukmergės rajone. 2015 metais rengiant valstybės atkūrimo šimtmečio paminėjimo programą buvo numatyta jo atminimą įamžinti ir sostinėje, tačiau pasikeitus Vyriausybei, šis punktas iš programos buvo išmestas. Vis dėlto buvusi Vyriausybė inicijavo paminklo A.Smetonai sostinėje konkursą, kurį 2020 m. spalį laimėję autoriai Gediminas Antanas Sakalis, Kazys Venclovas, Indrė Rakauskaitė siūlė šalia Vyriausybės rūmų įkurdinti atvirlaiškio formos skulptūrą. Iš pradžių lyg ir pritarusi šiam variantui, Vilniaus savivaldybė netruko pareikšti, kad jai nepriimtinas nei paminklas, nei jam numatyta vieta. Kaip žinome, jis dabar statomas Palangoje, o Vilniuje vėl pasėta abejonių, ar jis iškils iš viso...

Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė, paklausta, ar paminklo Smetonai Vilniuje priešininkai nepaveikė jos nuomonės paminklo atžvilgiu, sako:

„Diskusijos nereikia gniaužti, bet matyti svarbius asmenybės akcentus irgi verta.

Man atrodo, blogiausia, kas gali nutikti, tai imti bijoti apie tai kalbėti. Diskusija apie įvairius istorijos momentus, tiek apie 1926-uosius, tiek apie 1940-uosius, svarbi ir reikalinga, tikintis daugiau istorikų atliktų tyrimų, kad diskusijose tiek politikai, tiek visuomenės atstovai galėtų remtis ne emocijomis, simpatijomis ar antipatijomis, o istoriniais argumentais.

A.Smetona yra valstybės žmogus, - tą faktą vertinu ir pati, ir manau, kad valstybė turi jį tinkamai vertinti. Man atrodo labai neblogą aspektą iškėlė istorikas Norbertas Černiauskas: pasiūlęs vertinti asmenybes pagal bendradarbiavimą ar nebendradarbiavimą su totalitariniais režimais, - kalbu apie komunizmą ir nacizmą. Šiuo atžvilgiu A.Smetona nebuvo kolaborantas nei su vienais, nei su kitais. Ta aplinkybė leidžia to laikmečio įvykius ir asmenybes blaiviau vertinti ir vertinti ne iš šios dienos pozicijų, bet matant to laikmečio kontekstą. Na, o dėl atminties ženklų - XXI amžiuje jų apraiškos gali būti įvairios ir atitinkančios laiko dvasią, bet pasakojanti atmintis, mums visiems brėžianti, kas valstybėje yra svarbu, manau, turi būti, ypač šituo laikotarpiu."

O buvęs Konstitucinio teismo pirmininkas savo paskyroje vis dar neuždaro temos: „Dabar, 2023 m. (!), pastatytas paminklas A.Smetonai iš tiesų bus paminklas Lietuvos dvasiniam ir intelektualiniam atsilikimui, nes toliaregių, protingesnių už save, mūsų krašte nemėgstama ir po 100 metų, taip pat besmegeniškumui ir pataikūniškumui, nes tai paminklas tiems, kurie bijo galvoti savo galva ir kuriems reikia, kad kelią nušviestų mylimas padlaižūnų armijos garbinamas Tautos Tėvas (atsiprašau, Vadas) ...

Todėl, jei paminklas tikrai bus pastatytas, siūlyčiau nenuslėpti istorijos ir prie jo prirašyti, jog tai paminklas apsiskelbusiam lietuvių tautos „vadui", perversmo būdu uzurpavusiam valstybės valdžią ir išdavusiam Lietuvos Respubliką..."

Politologo Dovilo Petkaus nuomone, nors šioje diskusijoje labai daug kalbama apie prezidento A.Smetonos asmenybę, kuri išties nebuvo be trūkumų, tačiau klausimas yra kur kas platesnis. Jis sako:

„Tas klausimas iš esmės liudija, kad sostinėje apskritai bijoma bet kokio tautiškumo simbolio. Bet ko, kas susiję su tautiškumu, lietuviškumu mūsų istorijoje. Kadangi dabartiniai Vilniaus, taip pat ir Lietuvos valdantieji turi siekių sukurti žmogų, kuris būtų išsilaisvinęs iš bet kokių tariamų „priklausomybių"nuo istorijos, kalbos, religijos, vietos ir pan., diskusija dėl A.Smetonos paminklo iš tiesų yra dviejų ideologijų - mūsų tautiškumo ir radikalaus liberalizmo - susidūrimas. Mes apskritai dabar sprendžiame tautiškumo Vilniuje, lietuvybės klausimą. Sostinėje nėra nei Vyčio Lukiškių aikštėje, nei aiškaus Laisvės kovų simbolio. Pirmajam savanoriui, iškėlusiam Trispalvę Gedimino pilyje, Kaziui Škirpai, atminimo lentos pakabinti neleista. Užtat turime vamzdį arba geležinį vilką su avies galva.

Akivaizdu, kad Vilniuje vyksta radikali kova prieš bet kokius tautiškumo ženklus ir simbolius, kuriuos įkūnija ir „smetoninė" Lietuva. Jeigu anksčiau nutautinimas vyko uždraudžiant žodį, okupuojant ar kolonizuojant, tai dabar tokia politika vykdoma politinės - socialinės inžinerijos priemonėmis.

Pagal liberalų principus galutinai „išlaisvinus" žmones nuo bet kokių „priklausomybių", tokių kaip kalba, istorija, papročiai, religija, valstybingumo simboliai, į jų vietą turi stoti kiti. Liberalūs.

Galima neabejoti, kad šiandien kosmopolitiškieji liberalai noriai pastatytų paminklą „transgenderiui" su LGBT vėliava, nes toks jų dvasinis orientyras, toks, anot jų, ir vilniečio bei lietuvio idealas.

Tam jau ruošiama dirva, kai prie kai kurių valstybinių įstaigų kabinamos LGBT vėliavos. Galime neabejoti, kad Šimašiaus pasekėjams ir jų pagalbininkams konservatoriams dar labiau įsitvirtinus valdžioje, LGBT vėliava suplevėsuos ir Gedimino pilyje. Sakot, negali būti? Anaiptol, pasižiūrėjus į Vakarų šalių pavyzdį, kur tokios vėliavos vis dažniau kabinamos ant pagrindinių valstybės pastatų bei prisiminus pliažą Lukiškių aikštėje, nesunku suvokti, kad liberalai neturi nieko švento ir veikia itin agresyviai."

Galbūt ne be pagrindo D.Žalimas, beje, pernai rudenį už žmogaus teisių puoselėjimą ir gynimą gavęs padėką iš Evelinos Dobrovolskos rankų, savo paskyroje leidžia sau pareikšti (pajuokauti(?): „kas nenorite gyventi po LGBT vėliava, stokite į Kadyrovo bendražygių gretas"...

Ką čia bepridursi. Nebent tai, kad šių metų pradžioje Seimo nariai, „Vardan Lietuvos" aktyvistai Lukas Savickas ir Tomas Tomilinas parengė rezoliucijos projektą, jame siūloma Vilniuje statyti paminklą prezidentui Kaziui Griniui, kuris, anot jų, yra tinkamiausias valstybės veikėjo, demonstravusio ištikimybę demokratijos principams pavyzdys.