Arklį kaime irgi spėjome nurašyti

Arkliai tapo ūkio puošmena. Šiek tiek naudojami sportui, kartais sužvengia per parodomąsias lietuviškas šventes. Anksčiau darbui naudotus arklius išstūmė traktoriai. Kaime vargiai rasi žmogų, mokantį su arkliu apsieiti, gebantį uždėti balną, pakinkyti arklį į vežimą. Kodėl vertintas ir gerbtas arklys prarado vertę?

Arklius išlydi į užsienio skerdyklas

Anot gausiausios, Lietuvos sunkiųjų arklių asociacijos vadovo bei arklių augintojo Viganto Indrašiaus, požiūris į arklį tapo labai sudėtingas. „Kaip tauta mes esame praradę arklio vertybę, visos Europos šalys turėjo galimybę laikyti arklį, o mes, okupuoti, negalėjome. Dvi žmonių kartos užaugo be arklio ir arklio nebepažįsta. Sugrąžinti tą laiką sunku“, - teigia V.Indrašius.

Arklininkystė, anot jo, mūsų dienomis laikosi tik ant entuziastų pečių. Tų, kurie veisia žirgus nuosavuose žirgynuose. Jie sukasi kaip išmano. Dalis žirgų yra privilegijuoti, išlaikomi valstybės. Anksčiau savarankiškus Sartų, Vilniaus ir Nemuno žirgynus sujungus į valstybinę bendrovę „Lietuvos žirgynas“, 90 proc. akcijų atiteko Žemės ūkio ministerijai. Iš pat pradžių buvo aišku, jog įmonė bus pasmerkta nuostoliams, jeigu jos nerems valstybė. Vienam arkliui skiriama 1400 eurų, kai savarankiškai arklius auginantys ūkininkai negauna nė cento. Anot V.Indrašiaus, valstybinių žirgynų išlaikymas mūsų dienomis arklininkystei progreso neneša, greičiau nelygybę. „Lygiai taip pat kaip valstybės žirgai, paramą turėtų gauti ir privačių ūkių žirgų branduolys. Privatininkai laiko dar geresnius žirgus ir rūpinasi jais iš altruizmo“, - teigia V.Indrašius. Anot žirgininko, tai ne kartą buvo kalbėta, įrodinėta. „Šiandien Žemės ūkio ministerijoje apie arklininkystės ateitį nėra su kuo kalbėtis“, - apgailestauja V.Indrašius.

Lietuvos sunkieji - tai arkliai, kurių paskirtis yra darbas. Didžioji dalis šių galingų arklių dabar išvažiuoja į užsienį maistui. Lietuvoje arkliai maistui nenaudojami. Pasak V.Indrašiaus, pirmiausia todėl, kad Lietuvoje nėra tradicijų valgyti arklieną, antra, arklienos mes neįpirktume, ji daug brangesnė už jautieną. Kaip tik dėl arklių kainos tuoj po nepriklausomos valstybės atkūrimo į šalies žirgynus įsisuko giltinė. Tūkstančiai Lietuvoje augintų arklių atsidūrė Italijos, Prancūzijos, Vokietijos mėsinėse. Kol mūsų žemdirbiai už ES paramą pirko techniką žemei arti ir akėti, užsieniečiai trynė rankas, iš importuotos arklienos darydami aukščiausios klasės dešras.

Širmiai tapo bedarbiais

Jei ne mėsai ir ne veislei, kur tuos didelius, romius arklius dar galėtume panaudoti? „Darbui. Pirmiausia darbui. Arkliai tai yra ekologija. Kalbant apie klimato kaitą tai reikėtų prisiminti. Niekas nenori apie tai kalbėti, nėra politinės valios. Vos tik ministras peržengia ministerijos slenkstį, tuoj ir beldžiu į jo duris. Rodau iš kitų šalių parsivežtą literatūrą. Arklius labiau apsimoka auginti, negu karves. Vokietijoje yra organizacijos, jungiančios su arkliais dirbančius ūkininkus. Privačiuose miškuose ten dirba su arkliais“, - aiškina V.Indrašius.

Lietuvos sunkiųjų arklių asociacijos atstovas apgailestauja, kad pas mus mažai ūkių, dirbančių su arkliais. Jei reikėtų pateikti pavyzdžių, nebūtų ką. Mes savo ūkyje taip pat nedirbame, neturime technikos, neįstengiame prisamdyti žmonių tokiam darbui. Mano svajonė nusipirkti darbui su arkliais technikos ir visiems rodyti. Aš noriu įrodyti, kad neapsimoka vieno šiaudų ritinio vežti su traktoriumi, kai tą gali padaryti arklys. Dabar veža ir vieną ritinį į priekabą įsimetę“, - apgailestauja Lietuvos sunkiųjų arklių asociacijos vadovas.

Anot V.Indrašiaus, 20 karvių turinčiame ūkyje visus darbus galima nudirbti su arkliais. Bet yra „bet“. Mes nebeturime šiuolaikiškos technikos, dėl to šeimos ūkiai negali naudotis arkliais. JAV, Skandinavijoje, kai kur Europoje tokia technika kuriama ir naudojama. „Būtų gerai, kad galėtume gauti paramą ir nusipirkti našius padargus arkliams. Jie mums neįkandami dėl kainos, o antra, nėra skatinama jų pirkti“, - sakė V.Indrašius.

Lietuvos sunkiųjų arklių šiuo metu Lietuvoje yra apie 2 tūkst. Lietuvoje sunkieji arkliai pradėti veisti XX a pradžioje, kaip unikali, saugotina veislė patvirtinta 1963 m.

Šeimos ūkiai renkasi techniką

„Ar arkliai bent iš dalies išspręstų mažų ūkių problemas, padėtų nudirbti paprastus darbus“, - teiravomės Lietuvos šeimos ūkininkų sąjungos vadovo Vido Juodsnukio. Anot šių ūkių atstovo, kalbos, kad arkliai gali grįžti į ūkius ir nudirbti visus darbus, esančios tuščios. „Maži ūkiai neturi nei laiko dirbti su arkliais, nei tiek rankų. Galiausiai neturi agregatų, kuriuos arkliai galėtų tempti. Mažiems ūkiams reikia našios, netaršios technikos, o ne arklių. Jie taptų dar viena problema smulkiam ūkininkui. Su arkliu reikia mokėti apsieiti, mokėti dirbti su juo“, - sakė V.Juodsnukis. Anot jo, jei koks nedidelis ūkininkas mūsų laikais ir laiko arklį, tai daugiau dėl grožio, meilės jam, pramogos, o ne dėl to, kad darbus nudirbtų. „Mes negalime grįžti, kur kažkada buvome. Kalbos, kad arkliai išspręs pasaulio ekologines problemas, yra tik kalbos. Ne šeimos ūkininkų smulki technika gamtą teršia, o didžiųjų ūkių galingi traktoriai“, - teigia Šeimos ūkininkų atstovas.

Situaciją komentuoja Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Gyvulininkystės instituto mokslo darbuotoja Dr. Rūta ŠVEISTIENĖ:

- Kiek dabar yra Lietuvoje žirgų? Kokios veislės labiausiai paplitusios?

- Daugiausia pas mus yra Lietuvos sunkiųjų ir Lietuvos jojamųjų žirgų. Lietuvos gyvūnų registro duomenimis, bendras žirgų skaičius mažėja. Bendras arklių skaičius mažėja, bet veislinių žirgų skaičius turi tendenciją augti. Po truputėlį daugėja vietinių veislių žirgų, už kurių saugojimą yra skiriama parama per KPP Agrarinės aplinkosaugos programą. Kiekvieno jų panaudojimui - savos galimybės. Yra žirgai, skirti veislei, sportui, pramogai, darbui. Visos veislės yra vertingos, turi savo panaudojimo spektrą. Žemaitukų panaudojimą skatina jų universalumas, dalyvavimas žygiuose kinkiniais, išėjimas į ištvermės jojimo ir konkūrų varžybas, kitas žirginio sporto rungtis.

Lietuvoje dabar yra 9 žirgų asociacijos, kurioms suteikta teisė vesti žirgų kilmės knygas. Kiekviena asociacija atsakinga už vieną ar kelias veisles. Iš vietinių veislių seniausia žinoma jau nuo VI-VII amžiaus, yra žemaitukų veislė, kitos jau XX a. sukurtos stambiųjų žemaitukų ir Lietuvos sunkiųjų arklių veislės. Dėl pakankamai uždaro veisimo savyje iki 1990 m. genetiškai įdomūs yra Lietuvoje veisiami trakėnai.

Gaila, bet baigia sunykti lenktyninių žirgų populiacija, sunkūs laikai atėjo ir ristūnininkams, nors jų pasiekimai - puikūs.

- Smulkieji ūkininkai skundžiasi, kad technikos neturi. Bet jie nesiveržia prie ūkio darbų naudoti arklius...

- Tuo užsiima Lietuvos sunkiųjų arklių asociacija. Jie teigia, kad arkliai turi sugrįžti į ūkį ir padėti smulkių ūkių valdytojams dirbti žemę. Ši praktika pas mus sunkiai skinasi kelią. Užsienyje kiek kitaip. Tarkime, Švedijoje bandoma atgaivinti sunkiųjų arklių panaudojimą nedideliuose privačiuose miškuose.

Pas mus žirgininkyste dabar užsiima fanatikai, tie, kurie iš anksčiau turėjo artimą ryšį su žirgais, jo neprarado ir ta veikla tapo jų gyvenimo būdu.

- Buvo metas, kai arkliai masiškai būdavo išvežami į skerdyklas. O dabar?

- Dalis Lietuvos sunkiųjų, netinkančių veislei, ir dabar yra naudojami mėsai. Bet kas vyko atgavus nepriklausomybę, kai mėsai buvo išvežta daug veislinių arklių, to dabar nėra. Labai daug kas priklauso nuo savininko. Vartotojiškumas vis dar labai didelis.

- Grėsmės išnykti saugomų gyvūnų veislių, iš jų ir arklių, turbūt neliko?

- Vietinėms veislėms grėsmė visada yra. Jos yra sukurtos tik Lietuvoje ir veislinės medžiagos genealoginės struktūros praplėtimui iš niekur kitur nepaimsi. Tai gerokai sunkina situaciją. Lietuvos jojamųjų veislės, Baltijos hanoverių veislės palaikymui galima atsivežti gerą jau atrinktą reproduktorių iš užsienio, bet žemaitukų - ne. Darbas su vietinėmis veislėmis yra sudėtingas ir lėtas. Turi pats užsiauginti tinkamus reproduktorius. Atrinkti ir sekti, vengiant giminystės sąsajų. Reikia žinoti, kad iš dešimties užaugintų eržilų gal tik vieną galėsi licencijuoti. Už selekcinį darbą atsakingos veislininkystės institucijos, tai yra asociacijos, o nuo 2019 m. kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba.

- Kokia yra valstybės parama žirgų genofondui išsaugoti?

- Iš valstybės biudžeto remiami selekciniai branduoliai - valstybinis žirgynas, Gyvulininkystės institute remiama žemaitukų veislinė banda, genetinių išteklių išsaugojimui skiriama europinė parama. Parama selekciniams branduoliams leido sustabdyti kai kurių veislių nykimą ir palaikyti genealoginę struktūrą, būtiną veislių egzistavimui. Bet labai pasigendame didesnio valstybės dėmesio žirgininkystės mokslo projektams. Mes turėtume identifikuoti ką turime. Žinome kilmę, fenotipines charakteristikas, bet ne visų veislių genomą. Žirgininkystei dėmesio mažai, galbūt todėl, kad įsitvirtino požiūris, kad žirgų auginimas yra hobis, o ne valstybinės reikšmės darbas. Žemės ūkis yra labai susijęs su žirgininkyste - kraštovaizdžio tvarkymas, ūkininkavimas, pašarų gamyba, darbo vietų kūrimas, užimtumas. Turbūt nė viena gyvulininkystės šaka nėra taip glaudžiai susijusi ir su šalies socialiniais aspektais.

Arklių skaičius Lietuvoje

2010 m.  49,98 tūkst.

2011 m.  44,67 tūkst.

2012 m. 36,36 tūkst.

2013 m. 29,46 tūkst.

2014 m. 22,17 tūkst.

2015 m. 18,19 tūkst.

2016 m. 17,32 tūkst.

2017 m. 16,32 tūkst.

2018 m. 14,96 tūkst.

2019 m. 12,93 tūkst.

Pastaba: pateikiami metų pradžios duomenys

Šaltinis - Statistikos departamentas