Ar valdžios žadamos didinti algos ir pensijos kompensuos augančias kainas?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo socialinių mokslų daktarė Jolanta SOLNYŠKINIENĖ, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų asociacijos patarėjas Gediminas RAINYS ir ekonomistas, profesorius Povilas GYLYS. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Lietuva visą laiką rikiuojasi tarp ES šalių, kuriose didžiausias ir mažiausias pajamas gaunančių šalies piliečių skaičiaus skirtumas yra bene didžiausias. Su kiekvienais naujais rinkimais politinės partijos savo programose vis žada didinti vidutines pajamas uždirbantį mūsų šalies gyventojų sluoksnį, kuris savotiškai amortizuotų socialinius skirtumus, bet kol kas niekam to padaryti nepavyksta. Būdami ES nariais, kur egzistuoja bendra rinka ir valiuta, bet kurį kainų šuolį išgyvename skaudžiausiai. Kodėl niekaip negalime išlaikyti normalaus augančių kainų ir Lietuvos žmonių perkamosios galios bei pajamų santykio?

P.GYLYS: Kadangi esu politekonomas, pradėsiu nuo pamatinių, koncepcinių dalykų. Pirmiausia nuo klausimo, ar ši valdžia pajėgi suprasti ir spręsti ekonomines problemas, valdyti ekonominę situaciją šalyje. Kažkada valdymo mokslų korifėjus Piteris Drakeris (Peter Drucker) yra pasakęs: nėra išvystytų ir neišvystytų šalių, yra gerai ir blogai valdomos šalys.

Paklauskime savęs, ypač po paskutiniųjų rinkimų, ar Lietuva yra gerai valdoma šalis? Manau, atsakymas yra akivaizdus. Lietuva yra besiblaškanti, prastai mūsų valdžios valdoma teritorija, nes mūsų išrinkta valdžia išsiskiria ypatingai infantilišku, nekompetentingu, neadekvačiai reaguojančiu į tikrovės pokyčius elgesiu.

Užtenka pažvelgti į ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės elgesį. Tai vaikiškai besielgianti, ekonominio išsilavinimo ir ūkiškumo jausmo neturinti valdžios atstovė. Iki šiol man neteko iš jos lūpų išgirsti nė vieno solidaus, nuoseklaus pasisakymo gyvybiškai svarbiais ekonominio gyvenimo klausimais. Jei ekonomikos ministrė drąsiai demonstruoja savo nekompetenciją, kitos dvi socialinio ir ekonominio bloko ministrės tiesiog slapstosi padedant „dvaro" medijoms...

Štai jums ir atsakymas į klausimą, ar galime iš šios valdžios tikėtis kainų suvaldymo ir žmonių perkamosios galios palaikymo strategijos. Negalime.

Nemokšiškai kovodami su virusu, nerasdami protingo balanso tarp antivirusinių priemonių ir būtinybės išlaikyti gyvybingą verslą bei viešąjį sektorių, persistengdami karuose su Rusija, Baltarusija, dabar ir su Kinija, mūsų politiniai vairininkai ne tik mažina mūsų gerovės šaltinį - BVP, bet ir skatina infliacinius procesus. O pastarieji turės neigiamos įtakos žmonių realioms pajamoms. Teks dalintis mažesnį nacionalinį pyragą ir gaunamas to pyrago kąsnis brangs. Bet mūsų gelminė valstybė, mūsų „dvaras" tikina, kad viskas bus gerai...

G.RAINYS: Teisingai pastebėta, kad pasaulio centriniai bankai, kurie daro pinigų emisijas, stipriai padirbėjo. Tiek Europos Centrinis Bankas, tiek Jungtinių Amerikos Valstijų, spausdinantys pagrindines valiutas. Akcijų vertė auga, ekonomika auga, bet tai sukelia ne tik teigiamus, bet ir labai neigiamus efektus. Santaupos nuvertėja, infliacija didėja ir, aišku, kyla problemų tiems, kurie nėra aktyvūs, nedirba verslo sektoriuose, kuriems reikia socialinės paramos. Norint išlaikyti adekvatų paramos lygį, reikia vytis infliaciją. Tačiau kai pinigų perkamoji galia mažėja, tai jau yra problema.

Be abejo, instrumentai labai gerai žinomi - yra visokių išmokų, pensijų, pašalpų indeksavimas, minimalios algos didinimas. Kad Lietuvoje kasmet yra indeksuojamos pensijos, keliama minimali alga, tai nekelia abejonių ir negalima sakyti, kad nieko nėra daroma didėjant infliacijai. Tačiau kad pašalpos adekvačiai didėja ar kad visi jas gauna, tikrai teigti negalima. Manau, kad tame bendrame didėjimo fone ypač didelė problema yra tikslinė parama jautriems gyventojų sluoksniams, ypač pensinio amžiaus asmenims ir pan.

Mažai kalbama apie pensijų dydžio problemą mūsų demografinės situacijos kontekste. Visi žino, kad gimstamumas yra mažas, o emigracija - didelė. Turiu pasakyti, kad Vokietijos kancleris Bismarkas sukūrė sistemą, kuri iš esmės veikia ir dabar pas mus Lietuvoje. Tuo laiku maždaug šeši dirbantieji paremdavo vieną pensininką, taigi santykis buvo 6:1. Nėra abejonių, kad dirbančiųjų ir išlaikytinių santykis yra be galo svarbus. O kokia situacija Lietuvoje? Mes senstame, tad praktiškai artėjame prie santykio 1:1. Maža to, kaip žinote, „Sodros" sistema yra tokia - kiek surenki, tiek ir atiduodi. Taigi atidavimo kapšas turi būti vis didesnis, nes pensininkų skaičius didėja, o dirbančiųjų daugėja arba labai lėtai, arba nedaugėja. Be to, iš šio bendro „Sodros" kapšo dar reikia išlaikyti ir nedirbančius darbingo amžiaus asmenis. O kiek dar yra žmonių, kurie negauna net minimalios algos. Negauna ne dėl to, kad niekas nemoka, dalis jų ir nenori dirbti. Iš tikrųjų, ši situacija yra fundamentalus veiksnys ir man truputėlį keista, kad mes apsiribojame tik konstatavimu, jog situacija blogėja. O tai reiškia labai konkretų dalyką: paklausa pensijoms didėja, o galinčių mokėti pasiūla - nelabai.

G.JAKAVONIS: Jau esame kalbėję apie priežastis, kurios visas prekių, paslaugų kainas ateityje tik dar labiau didins. Mūsų užsienio politikos „išminčių" klaidos lėmė, kad turime nelegalų problemą, stoja baltarusiškų prekių tranzitas per Klaipėdos uostą, kilo įtampa prekyboje su Kinija, daug lėšų pareikalaus tvoros su Baltarusija statyba, „gudrus" SGD terminalo laivo-saugyklos pirkimas, be to, kainuoja ir diplomatinis karas su Rusija. Kiekvienam sveikai mąstančiam piliečiui aišku, kad visa tai augins energetikos, prekių ir paslaugų kainas bei didins socialinę įtampą. Atrodo, kad savo veiksmais mūsų valdžia tik blogina savo piliečių gyvenimą...

J.SOLNYŠKINIENĖ: Pastaruoju metu vis labiau įsisiūbuojantys gyventojų protestai ir nepasitenkinimas nėra susiję tik su pandemine situacija (kaukėmis, skiepais ir testais). Jie susiję ir su blogėjančia nemažos visuomenės dalies socialine-ekonomine padėtimi augant būtiniausių prekių kainoms.

Statistikos departamentas nuolat skelbia apie augančias vidutines pensijas ir atlyginimus, nekilnojamojo turto kainas. Parduotuvėse matai daugybę žmonių, stumiančių pilnus vėžimėlius prekių, kylančius naujus pastatus ir zujančius naujutėlaičius automobilius Lietuvos didmiesčių gatvėse. Bet žmonės gyvena ne tik Vilniuje, Kaune ar Klaipėdoje, jie gyvena ir mažuose miesteliuose bei kaimiškose vietovėse, kuriose Statistikos departamento skelbiamas augančių pajamų didėjimas dėl Vyriausybės vykdomų socialinės politikos priemonių išsisklaido lyg miražas. Kodėl?

Nors pastaruoju metu daug kalbama apie pensijų indeksavimą, tačiau pamirštamos kitos socialinės žmonių grupės, kurios susiduria su išgyvenimo iššūkiais. Lietuvos statistikos departamentas skelbia, kad didžiausias skurdo rizikos lygis buvo 65 metų ir vyresnių asmenų amžiaus grupėje. Apie 480 tūkst. senatvės pensininkų yra už absoliutaus skurdo ribos. ES 27 šalyse skurdo rizikos (po socialinių pervedimų) lygis buvo 16,8 proc., t.y. beveik nepakitęs nuo 2017 m. (16,9 proc.), o štai Lietuvoje jis sudaro apie 23 proc.

Tačiau reikėtų skirti absoliutų ir santykinį skurdo lygį. Absoliutaus skurdo rodiklis signalizuoja, kad šie žmonės negali patenkinti būtiniausių poreikių: įpirkti kokybiško maisto, drabužių, apsirūpinti būstu, išmokslinti vaikus ir kt. Kalbant apie santykinį, jis parodo, kad yra asmenų, galinčių patekti į skurdo rizikos grupę.

Su absoliučiu skurdu susiduria apie 8 proc. senatvės pensininkų, apie 40 proc. bedarbių, apie 18 proc. neaktyvių gyventojų ir 1,5 proc. samdomų darbuotojų. Absoliutaus skurdo riba 2021 m. - 430 Eur/mėn. asmeniui ir 904 Eur šeimai, susidedančiai iš dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 metų.

Vidutinis absoliutus skurdo lygis Lietuvoje - kiek mažiau nei 8 proc. (iki socialinių išmokų - apie 15 proc.), tačiau daugiau kaip 37 proc. namų ūkių, kuriuose vienas suaugęs asmuo augina vieną ar daugiau vaikų, patenka į absoliutaus skurdo spąstus. Į juos taip pat patenka apie 35 proc. šeimų (namų ūkių), kuriose auga 3 vaikai. Tai milžiniški skaičiai! Socialinės išmokos gerokai pagerina jų situaciją, tačiau šie žmonės yra labai priklausomi nuo socialinių išmokų dydžio, jų gavimo sąlygų ir taisyklių, pašalpų skirstytojų operatyvumo ir kt. Iš esmės šie žmonės yra priklausomi nuo pašalpų skirstytojų malonės, o tai, žinoma, slegia.

Statistikos departamentas skelbia, jog regionų centruose ir mažuose miesteliuose iš pašalpų gyvena daugiau kaip 32 proc. gyventojų. Didžiuosiuose miestuose tokių - 22 proc., o kaime - per 25 proc. Vidutinės šios gyventojų grupės vieno namų ūkio nario pajamos 2020 m. pradžioje sudarė tik 210,2 Eur, o vidutinės vieno namų ūkio pajamos - 480,9 Eur. Tad nevertėtų nustebti, kodėl dalis visuomenės, nepatenkinta savo prasta savo padėtimi, susijungė su Šeimų maršo dalyviais ir iš regionų atidundėjo ginti savo teisių prie Seimo rūmų. Sotus alkano nesupras.

Minimali alga į rankas - tik 468,41 Eur (t.y. vos 38,41 Eur daugiau už skurdo ribą). Minimalią algą gauna apie 0,6 mln. žmonių, o kiek žmonių gauna 1, 10 ar 50 Eur didesnę algą - statistika nutyli.

P.GYLYS: Klausiate, kodėl mūsų valdžia blogina žmonių gyvenimo sąlygas? Teoriškai galimi trys atsakymai. Pirma, valdžia nesiorientuoja ekonominėje situacijoje, nesuvokia, kad gyvename krizės sąlygomis ir kad reikalingos adekvačios priemonės jai suvaldyti. Trumpai tariant, ji neturi nei intelektualinio, nei moralinio potencialo valdyti. Antra, ji sąmoningai ar nesąmoningai tarnauja išorės priešams. Trečia, valdžia nori atkeršyti Tautai už tai, kad pastaroji jos nemėgsta. Manau, kad stipriausiai pasireiškia pirmasis veiksnys - negebėjimas valdyti. Nors kitų dviejų variantų irgi neatmesčiau.

Valdytojų nekompetenciją rodo ir štai toks faktas iš mūsų aptariamos temos: viešojoje erdvėje „dvaro" žmonės beveik nenaudoja realių pajamų sąvokos, nepateikia duomenų apie realių pajamų pokyčius. Išimtinai kalbama apie nominalias, t.y. pinigines pajamas ir dinamiką. O juk kainų kilimas, infliacija „kerta" per realias pajamas, t.y. per prekių kiekį, kurį darbuotojai, pensininkai ir kt. gali nusipirkti už savo pinigines, nominalias pajamas. Tokios pajamos gali didėti, bet jei kainos auga greičiau nei piniginės pajamos, realios, prekėmis išreikštos pajamos mažėja. Tarkime, jei piniginės pensijos per metus išaugo 5 proc., kai tuo metu kainos kilstelėjo 10 proc., realios pensininkų pajamos sumažėjo. Išeitis - indeksuoti, didinti pinigines žmonių pajamas bent jau infliacijos tempų lygyje. Duotu atveju - dešimčia procentų.

Bet tam reikia, kad darbuotojų, pensininkų organizacijos būtų galingos ir valdžioje būtų tikri socialdemokratai, tikri krikščionys, neapsimetę patriotai. Bet taip Lietuvoje nėra.

Lietuvoje nėra ne tik minėtų galios centrų, bet ir nepriklausomos, nešališkos ekspertizės. Lietuvos laisvosios rinkos institutas yra propagandinis, stambų kapitalą ginantis darinys, bankų „ekspertai" irgi priklausomi. Kažkada sunaikinome vienintelį nacionalinį Ekonomikos institutą. Universitetų ekonomistai neša pedagoginio ir mokslinio darbo naštą ir nuo viešojo gyvenimo yra nušalinti. Arba nusišalinę.

G.JAKAVONIS: Gerbiama Jolanta, jūsų pateikti skaičiai iškalbinti, tačiau juk žadama didinti pensijas. Ar tas didinimas gali pakeisti skurstančių žmonių padėtį?

J.SOLNYŠKINIENĖ: Socialinės apsaugos ir darbo ministerija siūlo didinti pensijas, tačiau tokie siūlymai yra selektyvūs ir nesprendžia susikaupusių problemų. Dėl siūlomų pakeitimų vidutinė senatvės pensija 2022 m. didėtų nuo 447,56 Eur iki 461,9 Eur (taigi 14,34 Eur), o 2024 m. nuo 511,30 Eur iki 534,1 Eur (22,8 Eur).

Nei pagyvenusių asmenų skurdo rizikos, nei jos gylio tokios priemonės neamortizuos, kadangi vidutinis metinis pensijų augimas (po perskaičiavimo 2022 m. vasario mėn.) gali siekti 3,5-4 proc., o būtiniausių prekių ir paslaugų kainų augimas - 7,5-8 proc. Tam įtakos turėjo daugybė veiksnių. Svarbiausias - ekonomikos gelbėjimo lėšų įliejimas į ekonomiką, dėl kurio nesulėtėjo atlyginimų augimas, išaugo nekilnojamojo turto, žemės, prabangos prekių kainos, ištuštėjo automobilių salonai, išaugo naujų automobilių kainos ir pan. Kitas veiksnys - po pandemijos išaugusios paslaugų kainos ir stipriai pabrangę energetikos ištekliai. Atlyginimai, vidutiniškai 2020 m. augę virš 10 proc., o 2021 m. - 8,5-9,5 proc., taip pat turi įtakos. Tačiau infliacija palies visas socialines grupes, o spartus atlyginimų augimas - tik apie 20 proc. gyventojų. Pensijų ir išmokų augimas tebus didelės gyventojų dalies lenktynės su skurdu.

Pensijas, socialines išmokas ir nedarbo pašalpas būtina indeksuoti, susiejant jas su infliacijos augimo tempais. Vyriausybės siūlomos priemonės turėtų apimti struktūrinio nedarbo ir ekonomikos gaivinimo bei mokestinių pakeitimų paketą, skirtą gaivinti regionams. Naujų darbo vietų kūrimo subsidijavimas, verslo palaikymas, platesnis darbo jėgos perkvalifikavimas, valstybės investicijų nukreipimas į regionus, mokestinės lengvatos čia dirbantiems ir verslą vystantiems žmonėms būtų ilgalaikė ir daug efektyvesnė priemonė už periodines injekcijas skurdžiausiems visuomenės sluoksniams.

G.JAKAVONIS: Negi negalima Lietuvoje įvesti įstatymų, įgalinančių, augant prekių ir paslaugų kainoms, atitinkamai procentu indeksuoti pensijų ir algų dydį. O gal turėtumėte kitą šios problemos sprendimo būdą?

G.RAINYS: Kaip minėjau, ši pašalpų, pensijų indeksavimo sistema yra, bet akivaizdu ir tai, kad kad ji ne visus lygiai suvienodina santykyje su infliaciniais procesais. Akivaizdu, kad turi būti papildoma parama, kuri taip pat yra šiek tiek plėtojama Lietuvoje, tai yra mokamos papildomos išmokos. Be piniginių išmokų, pavyzdžiui, mokama kompensacija už šildymą, yra parama maisto produktais, kompensuojami vaistai. Iš principo sistema yra, bet kartu matome, kad jeigu yra problemų, tai sistema ne neveikia, o tiesiog tam nepakankamai skiriama lėšų. Aš turėčiau pasakyti, kad štai čia atsiranda antra fundamentali problema - kaip iš tikrųjų panaudojamas biudžetas sprendžiant socialinius reikalus. Noriu pasakyti, kad biudžeto pinigai tikrai naudojami labai jau ekspansiniu būdu. Atsiminkite, kad 1990-aisiais mūsų nepriklausomybės aušroje valstybės užsienio skola buvo lygi 0, o štai dabar, po 30 metų, ji jau viršija 50 proc. BVP. Kitaip tariant, mes papildomai „pravalgėme" daugiau kaip pusę savo sukuriamo darbo per metus.

Pinigai yra ne guminiai, biudžetas nesitampo, jų yra tiek, kiek yra. Dar viena problema - biudžeto išlaidos. Mes neišmokome gyventi pagal savo galimybes. Visų pirma, tas skolos augimas nebus begalinis. Antra, mes ir dabar nemokame gyventi pagal savo išgales, o ką jau kalbėti apie galimybes paremti socialiai pažeidžiamus gyventojus. Politikai, Seimo nariai ir ministrai turėtų būti be galo stiprūs ir žiūrėti į biudžetines išlaidas taupiai. Ypač į tuos didžiulius investicinius projektus, kurie atsiranda dabar, paaiškėjus, kad, pavyzdžiui, mūsų siena su Baltarusija yra „nuoga". O ką galima pasakyti apie mūsų užsienio ir vidaus politiką? Yra toks posakis: „Kur yra priimamas „politinis" sprendimas, ten nelieka vietos ekonominiam sprendimui." Jeigu yra padarytas kažkoks keistokas sprendimas, susijęs su išlaidomis, bet jo vertė nelabai aiški, tai labai dažnai nuskamba, kad tai yra politinis sprendimas. Tokių politinių sprendimų be ekonominio pagrindimo turėtų būti kuo mažiau ir ne tik kalbant apie atskirus investicinius projektus, bet ir apie mūsų vidaus bei globalią politiką tiek kaimynų, tiek tolimųjų Azijos valstybių atžvilgiu. Dabar iškilo problema su Kinija. Nesakau, kad politika turi būti kitokia, tačiau akcentuoju, kad bet kokie būsimi sprendimai turėtų būti labai racionaliai įvertinti ekonominių pasekmių atžvilgiu. Visada reikia turėti galvoje, kad tas ekonomines pasekmes Lietuvoje jaučia tikrai didelis visuomenės sluoksnis, laukiantis socialinės paramos.

P.GYLYS: Gyvename jei ne laukinio, tai puslaukinio kapitalizmo sąlygomis. Tai reiškia, kad viešųjų, bendrųjų nacionalinių ir plačiųjų gyventojų sluoksnių interesų sąskaita visuomenėje dominuoja privatūs kapitalo interesai.

Tarybinėje sistemoje buvo nepagrįstai užgniaužiami privatūs interesai, o dabar, neoliberalizmo viešpatavimo epochoje, užgniaužtas nacionalinis interesas turėti subalansuotą, teisingą ekonominę tvarką. Tokioje tvarkoje yra naudinga palaikyti bendrąją nacionalinę gerovę, išlaikyti ir pagal galimybes didinti realias gyventojų pajamas, išvengti skurdo bei neteisingos nelygybės (absoliučios lygybės negali būti).

Infliacija per elektros, dujų ir net maisto produktų kainų kilimą mažina realias žmonių pajamas, blogina jų ekonominę būtį, tolina Lietuvą nuo gerovės valstybės modelio ir stumia ją distopijos link.

Per infliaciją vyksta ir kitas negatyvus procesas - ji „graužia" gyventojų santaupas, skirtas ne tik ilgalaikio vartojimo prekėms įsigyti, bet ir laikomas „juodai dienai". Santaupų praradimas ne tik mažina plačiųjų gyventojų sluoksnių perkamąją galią, kuri, priminsiu, yra svarbi ir verslui, bet ir didina ekonominio nesaugumo pojūtį, frustraciją, socialinę ir, galų gale, politinę įtampą visuomenėje.

Tiesa, iš infliacijos, jei ji nevirsta hiperinfliacija, turi galimybių pasipelnyti kapitalas. Jis, kartais sudarydamas slaptus kartelinius susitarimus, kelia kainas ir tokiu būdu didina savo pelnus, gauna viršpelnius. Jei tai užsienio firma, dažniausiai gautus pelnus ji išveža iš Lietuvos. O tai reiškia, kad dalis mūsų šalyje sukurto BVP yra išvežama. Šia prasme gali būti taip, kad BVP auga, bet šalyje liekanti jo dalis išlieka ta pati ar net mažėja. Apie tai mūsų „dvaras" irgi nelinkęs kalbėti. Nes yra kompradoriškas.

Neturiu galimybės pateikti išplėstinės analizės, tačiau pabandysiu atsakyti į pabaigoje užduodamą klausimą. Taip, pensijų, darbo užmokesčio indeksavimas padeda išvengti realių pajamų mažėjimo. Profsąjungos, krikščionys, kairieji ir t.t. turėtų kovoti už teisingą piniginių pajamų indeksavimą.

Tačiau išmintingai tos užduoties atlikti ši valdžia intelektualiai ir moraliai yra nepajėgi. Todėl ji turi pasitraukti ir netrukdyti socialinei visuomenės pažangai. Turi ateiti kitos jėgos, kurios vadovautųsi ne neoliberalizmo, bet kita, mano nuomone, holistine ekonomine paradigma.