Pandemija labai akivaizdžiai priminė kaupimo, pirkimo, „turėjimo" ydą. Pasirodo, daug ko mums tikrai nereikia. O kai kas, ką įsigijome, tapo netgi savotiška našta, žmonės sako - „kupra", kuri slegia ir trukdo gyventi. Tai gal dabar, po šio griaustinio, mes atsibusime? Juk tam yra ne tik pandemijos varpas. Tam yra paprasta logika, kurios paneigti neįmanoma.

Ši istorija, kurią papasakosiu, yra tikrai ne vienintelė tokia, jų Lietuvoje - kiek nori.

Buvo taip: kai mūsų valstybė vadavosi iš svetimos valstybės priespaudos, apsukriausieji sukruto dalintis žemes, miškus, vandenis. Štai tada radosi niekada neegzistavę senelių ir prosenelių turtai - žemė, girios... Kaimo žmonės dievažijosi - tai baisi neteisybė, nes jų seneliai tikrai to niekada neturėjo. Bet... buvo „atrasti" liudininkai, kurie teisme pasakė: turėjo! Na, ne mes esame teisėjai, gal ir turėjo, bala jų nematė. Tačiau mano žinomu atveju „atgautą" mišką - keletą brandaus medyno hektarų - jauni paveldėtojai pardavė, medžius beregint iškirto. Kas žino, gal tai būtų padaręs ir kas nors kitas, jei tik būtų suradęs savo senelių palikimo įrodymus. Tačiau šioje istorijoje svarbus epilogas - staiga gavę „maišą" pinigų, jaunieji turčiai nusipirko naują, žvilgančią užsieninę (tada dar buvo toks skirstymas) mašiną, kurią kitą dieną nepataisomai sudaužė. Didžiausia laimė - liko patys gyvi... Tik niekas neklausė apie mišką, kuris iškirstas nežinia kam. Jūs paklausite - o kam kertami miškai dabar? Dar nenupirktos visos mašinos? Atsakymo neturiu. Žinau, kad jo neturi niekas...

Man ėjo septinti, kai Suvalkijoje įsisuko naikinimo ranka. Tai ji nusiaubė visus upelius, pavertė juos grioviais, ji užvertė visas kūdras. Pasižymėkite šiuos metus savo kalendoriuje, ir suprasite - tada buvo pradėta naikinti Lietuvos vandenų sistema. Buvę vandeningi upeliai, akimirksniu nuplukdę pavasario potvynių srautus, jau tada vasaromis išdžiūdavo iki dugno. Šiandien jie sausi ir nežinome - ar kada nors dar atsigaus. Vietiniai išminčiai braižo pasaulio planus. Ar jie suskaičiavo, kad nuo 1961 metų per 10-15 metų buvo pakirsta tai, apie ką spėliojama šiandien: visų pirma upelius gimdančios pelkės ir raistai, juos maitinantys intakai. Dabar bet kas paklaus: o kodėl tylėjai tu? Aš buvau per mažas. Tačiau kai kas netylėjo - pažiūrėkite 1969 m. sukurtą dokumentinį filmą „Tadas Ivanauskas", kur 87 metų profesorius žingsniuoja sunaikinto, melioracijos grioviu paversto Merkio pakrante ir sako - „ir ką jie čia pridirbo... tokią gamtą sunaikino!" Gal dar žinote, kas tada taip galėjo pasakyti „į kamerą"? Kur buvo tie visi drąsuoliai?

Profesorių T.Ivanauską prisiminiau ne šiaip - gruodžio 16 dieną yra jo gimtadienis, jau 138! Laikas mus tolina nuo jo epochos, kuri nebuvo lengva. Žmogui, pasirinkusiam lietuvio tapatybę ir nusprendusiam Lietuvai palikti visa, ką gali padaryti, kliūčių buvo daug. Tačiau jis paliko tokį žymų pėdsaką, apie kurį kalbame ir dabar. Zoologijos muziejus, zoologijos sodas Kaune, Ventės rago ornitologinė stotis, Žuvintas... O kur knygos, straipsniai, o studentai, mokiniai... Galėtume sakyti, kad profesorius mums ir Lietuvai atidavė daugiau, nei turėjo.

O mes?