1 nuotr.Praėjusios Pelenų dienos pamąstymai. Aliuzija į du, lyg ir nesuderinamus reiškinius - laikinumą ir amžinybę. „Dulkė esi, į dulkę pavirsi", - šiais žodžiais mes dar kartą patikim, pradėdami gavėnios laikotarpį.
Kad virstum amžinybės pelenais, pirmiau reikia tapti žmogumi. Tokiu, kokį sukūrė Aukščiausiasis. Juk visi norim išlaikyti tą pirmapradį panašumą į Dievą! Bet ar mums suteikta laisva valia ir sveikas protas neparklumpa prieš šalia vaikščiojančią nuodėmę?
Šios mintys man, kaip krikščionei, katalikei iškyla ypač dabar, bažnytinės gavėnios laikotarpiu, nors klupdami keliaujam per pasaulietinę „Gavėnią" ne nuo pandemijos pradžios, bet daug anksčiau!
Šis laikotarpis skirtas apsivalymui, atgailai, savo klaidų apmąstymui, teisingesnių kelių ieškojimui. Taip buvo daugybę metų, nuo to laiko, kai žmonės suvokė atgailos ir apsivalymo reikšmę. Gal net dar anksčiau, nei į Lietuvą atkeliavo krikščionybė. Nes tik moralios prigimtinės formos galėjo vesti žmogų į priekį, į gyvenimą ir išlikimą.
Nežinau visų baltiškojo tikėjimo tradicijų, bet jų dvasinė esmė perėjo ir į lietuviškąją krikščionybę. Juk skaistumas, dora, ištikimybė, teisingumas ir tiesa buvo pagrindas, ant kurio statėsi Lietuvos valstybė. Vaikai buvo mokomi gerbti vyresnius, mylėti gamtą ir ją saugoti, bijoti Dievo ir paklusti jo įsakymams.
Net sovietiniai ideologai sukūrė Moralinį komunizmo statytojo kodeksą, kuris apėmė 12 dorovės principų. Ar jais buvo vadovaujamasi, ar jie galiojo, tai kita kalba, bet įvardintas sąžiningumas ir teisingumas, dorovinis tyrumas, paprastumas ir kuklumas, savitarpio pagalba šeimoje, rūpinimasis vaikų auklėjimu, nesitaikstymas su neteisingumu, karjerizmu ir gobšumu kai kam ir buvo tam tikri gyvenimo kelrodžiai. Nors tikintys krikščionys vadovavosi tūkstančius metų patikrintu Dekalogu, tapusiu pagrindiniu gyvenimo pamatu. Sinajaus kalno išminties pakeisti neįmanoma...
Neseniai sapnavau keistą sapną. Katedros aikštėje, žmonių minioje, prie manęs priėjo žilstelėjęs, baltai apsirengęs žmogus ir paklausė, ar aš esu krikščionė, katalikė. Atsakiau, kad tokia esu.
Ranka rodydamas į minią jis tęsė klausimą, ar ir šitie yra krikščionys? Pagalvojus atsakiau, kad, ko gero, ir jie yra krikščionys, jei renkasi prie bažnyčios. Ir tada, griausmingu balsu, kaip būna tik sapne, jis ištarė: „Ne, jie neturi teisės vadintis krikščionimis, nes kasdien nusižengia bent penkiems Dievo įsakymams". Iškėlęs ranką su išskleistais penkiais pirštais jis išnyko iš mano sapno.
Prabudus pradėjau galvoti, o kokios tos penkios nuodėmės lydi mus kasdien, į kurias mes jau net nekreipiam dėmesio:
- Meluojam net nemirksėdami, kasdien ir visur, visuose visuomenės lygiuose, vienas kitą apgaudinėdami;
- Vagiam iš valstybės, iš kaimynų, net iš savo artimųjų;
- Šmeižiam, niekinam, smurtaujam, net prisidedam prie žudynių, visai nesusimąstydami, kad tai mirtina nuodėmė;
- O apie paleistuvystę tai net tokio žodžio neišdrįstame ištarti. Juk šis veiksmas tapo neatsiejamu gyvenimo reiškiniu! Ir yra ne smerkiama, bet toleruojama. Apie dorą ir skaistumą išdrįsta kalbėti tik bobutės ir kunigai, ir tai tik evangelijos tekstą aiškindami!
Na, ką gi, juk LAISVĖ!
Laisvė būti neatgailaujančiu nusidėjėliu!
Laisvė būti nebaudžiamu nusikaltėliu!
Laisvė būti akiplėšišku melagiu ir apgaviku!
Aš nenoriu ir negaliu būti įtraukta į nuodėmę, kuri vyrauja visur aplinkui ir tampa visuomenės norma! Tai tarsi vilkas, apsisiautęs nekaltos avelės kailiu...
Niekad nepritarsiu tiems įstatymams, kurie griauna moralę, ardo šeimą - gyvybės ląstelę...
Šis laikotarpis iš tiesų yra labai sudėtingas. Iš visų pašalių kylančios priešiškos jėgos verčia dar kartą permąstyti ir pasitikrinti - ar aš esu tas, pagal Dievo paveikslą sukurtas žmogus? Tad kokiems darbams Tautos išrinktieji prašo Dievo pagalbos, prisiekdami tarnauti Valstybei ir Tautai?
Nevardinsiu visų konvencijų, nutarimų ir įstatymų pataisų punktų, kurie prieštarauja žmogaus - kūrėjo (ne GRIOVĖJO!) prigimčiai. Pastarosiomis dienomis mes juos, ko gero, galime mintinai cituoti! Bet ar visi sugebėtume pacituoti tuos dorovės ir krikščioniškos moralės principus, kuriais vadovaudamiesi išbridome iš baisių kančių nakties carinės priespaudos metais, atgimusios Lietuvos kūrimosi ir išlikimo laikotarpiu, visų okupacijų ir persekiojimų Golgotoje?
Tai mano, kaip krikščionės, katalikės pamąstymai šiuo gavėnios laikotarpiu. Ar visi išdrįsime ramia sąžine sulaukti SAVO VELYKŲ?!
