Tarp 1991 spaudos iškarpų saugau ir tuo metu Tarybų Sąjungoje itin populiaraus žurnalo “Ogoniok” Nr.4. Tada, ko gero, net perskaityti nesuspėjau. Dabar ėmiau skaityti ir krūptelėjau:
“Rusės motinos ir tėvai!
Aš, Rimgaudas Kazėnas, kartu su savo sūnumis dvidešimt dvejų metų Audriumi ir septyniolikmečiu Martynu prisiekėme ginti Lietuvą negailėdami savo gyvybių. Mes visi trys dabar Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pastate /.../
Galbūt visai netrukus mes žūsime. Gindamasis būsiu priverstas žudyti jūsų vaikus. Suprantu jūsų skausmą. Atleiskite. Bet aš juos žudysiu ne Raudonojoje aikštėje ar Maskvos Tarybos rūmuose. Aš juos žudysiu savo Parlamento rūmuose. Ir žudysiu, kad jie nenužudytų mano vaikų, mūsų moterų, mergaičių, mano draugų. Supraskite mane ir atleiskit...”
Tai ar praėjus 19 metų galėjau nesusirasti Rimgaudo Kazėno?..
Gyvena jis, pasirodo, Naujojoje Vilnioje, nuoširdžiausiai globojamas žmonos Zitos. Po stuburo traumos pats jis jau sunkiai juda, todėl ta globa jam labai reikalinga...
- Mielas Rimgaudai, kaip su savo sūnumis atsiradote Sausio Tryliktojoje? Trys vyrai Kazėnai išėjo į karą?
- Ne, “į karą išėjo” tik abu sūnūs, o aš buvau tik trumpam sugrįžęs iš biznio kelionės ir jau kitai dienai turėjau bilietus atgal į Jakutiją skristi. Ten turėjau draugų dar nuo tų laikų, kai su KPI studentais važiuodavome dirbti. Supranti, kas yra Jakutija? Tai mediena ir auksas, alavas ir deimantai...
Taigi grįžtu, skambinu savo pirmajai žmonai, klausiu, kur Audrius su Martynu. Išvažiavo, sako, į Parlamentą. Tėvynės gint. Bet su kažkokia nelabai paslėpta ironija sako. Ji buvo tokia - geriau niekur nesikišti. Skambinu savo mamai į Ukmergę. Praneša, kad buvo Audrius - pasiėmė mano šautuvą ir išvažiavo. O aš iš Jakutijos medžioklinį šautuvą buvau parsivežęs. Vietinis milicijos viršininkas net leidimą jam turėti buvo išrašęs ant tokio paprasto popierėlio, bet su antspaudu. Tai aš pas mamą jį laikiau. Ir dar, sako motina, kažkokią dėžę pasiėmė. Jeigu ir dėžę pasiėmė, manau sau, tai jau visai blogai. Mat aš joje trotilą saugojau. Dėl viso pikto... Kai KPI kolektyviniuose soduose su kareivukais sprogdinome kelmus, šiek tiek jo buvome “sutaupę”. Nežinau kodėl, bet mane visą laiką traukė karo reikalai, ginklai, karų istorija. Ir gulėjo tas trotilas ten, Ukmergėj, pas mamą.
Ir tada atlėkiau prie Parlamento sūnų ieškoti. Net per vietos radiją paprašiau, kad paskelbtų, jog tėvas ieško. Bet sūnūs neatsiliepia. Ir jau tada užmiršau Jakutiją, visus biznio reikalus...
- Kitaip tariant, išėjote ne tėvynės pašauktas, ne dėl idėjos, o tiesiog pas vaikus?..
- Kažkaip tu čia keistai paklausei. Žinoma, dėl vaikų ėjau. Ir nematau reikalo meluoti. Dabar tiek daug tų idėjinių patriotų atsirado, kurie neva vien dėl šventos idėjos viską daro, o iš tiesų... Tai, žiūrėk, vieni ima rėkauti, kad jie TSRS herbą Parlamento posėdžių salėje nuleidinėjo, kiti - Vytį pakėlė. Imtum skaičiuoti, pasirodytų, kad tokių būtų daugiau nei su Leninu per “subotniką” rąstą nešusių.
O aš tada galvojau šitaip - taigi, Dievulėliau tu mano, jeigu kas sūnums nutiks, tai ką su manim žmona padarys... Sunkiai aš ten toje minioje savo sūnus susiradau. Ir tik ties vartais į pirmuosius rūmus, žiūriu, Audrius šildosi prie statinės, kurioje buvo kūrenama ugnis. O jis jau atvedė ir Martyną. Klausiu, kur padėjo trotilą. Sako, atidavėm Krašto apsaugos departamento darbuotojams. Ir kaip tik tuo metu pro tuos vartus išeina keletas Parlamentą saugančių krašto apsaugos vyrų. Tarp jų toks Katinas buvo. Klausiu, ar mano trotilas pas juos. Pasirodo, tikrai. Tai, klausiu, ką su juo darysite. Nelabai, sako, dar žinome - gal vartus sprogdinsime, jeigu veršis...
Matau, kad vyrai nelabai sprogmenų reikaluose orientuojasi. Taigi susisprogdins jie čia, manau sau. O aš jau šiokio tokio patyrimo turėjau. Kai KPI soduose kareivukai sprogdino kelmus, man irgi buvo leidę pasipraktikuoti. Pagalvojau, kad be manęs čia nieko gero nebus, ir pasilikau.
- Vadinasi, į Sausio 13-ąją atėjote kaip tėvas... O kada tėvo jausmas transformavosi į idėjos jausmą?
- Labai jau juokingai tu čia klausi. Kaip buvo tas tėvo jausmas, taip ir liko. Tik atsirado papildomas jausmas - kai įsitikini, kad jau čia ne vien tavo šeimos problema...
- Tai būtent šito aš ir klausiu - kada?
- Kai pradėjo šturmuoti Televizijos bokštą. Tuos automatų ir tankų šūvius jau girdėjome savo ausimis. Na, galvoju, dabar tai jau čia bus. Visi vyrai tik pritilo, baigėsi pokšteliai, šypsenėlės. Nuėjau, atsimenu, į Parlamento biblioteką, atsiklaupiau ir meldžiuosi. Nesu labai dievobaimingas, bet tokiu atveju... Kas tau daugiau padės?.. O dabar, senatvėje, supranti, vis dažniau net nepastebi, kaip su Dievu pradedi “šnekėtis”.
- Apie ką pirmiausiai dabar kiekvienais metais pagalvojate, kai ima artėti Sausio 13-oji?
- Ne tik artėjant šiai datai - labai dažnai iš atminties atplaukia tie, kuriuos jau baigiame užmiršti. Neįvardytus ar visai užmirštus... Kaip galėčiau užmiršti valstietį, kuris kalbėjosi telefonu su žmona, kai aš priėjau skambinti? Buvo ten toks telefonas, kuriuo iš Parlamento galėjai skambinti į Lietuvą nemokamai. Stoviu eilėje prie telefono ir girdžiu: “Ar jau karvė apsiteliavo? Tai teliokas ar telyčaitė? Tai tu ten pati kaip nors tvarkykis, o aš dar čia turiu svarbių reikalų...” Matai, kaip viskas paprasta, kaip nedidvyriška... O tu supranti, kas yra valstiečiui karvė? Ji - kaip šeimos narys. Ir jam, seniokui valstiečiui, taip svarbu ir Lietuva, ir karvė... Kad žinotum, kas dedasi tavyje, kai girdi tokius žodžius! Tai negi aš galėjau sūnus suradęs grįžti namo?..
Arba, atsimenu, jau sekmadienį prie mūsų vartų žiguliuku atvažiuoja kailiniuotas kaimo žmogelis ir sako: “Telioką pasipjoviau, tai pusę jums atvežiau. Jei čia jus laikys apsupę, tai kad nebadautumėt”. Klausiu, gal kokį raštelį parašyt, kad paaukojote. Kur tau: valgykit į sveikatą, ir viskas. Net pavardės nepasakė. O aš ir nepaklausiau. Su kokiu džiaugsmu dabar su juo susitikčiau! Gal net nepažinčiau...
O ar galėčiau užmiršti pokalbius su atvykusiais mūsų paremti rusų karininkais, kurie tapo desantininkų nusikaltimų ekspertais. O ukrainiečių, kurių didelė grupė atskrido ginti mūsų Parlamento. O ir to Ukrainoje rinktų TSRS liaudies deputatų pareiškimo, kurį tomis dienomis perskaitė turbūt pirmoji TSRS nepriklausoma radijo stotis “Echo Moskvy”. Ir jeigu jau būti visiškai nuoširdžiam - negaliu užmiršti ir tų Šiaurės miestelio karininkų, kurie atėję pas mus keikė lėktuvais atgabentus galvažudžius, kurie atlikę savo kruviną darbą, išskrido, o juos paliko būti atpirkimo ožiais.
O mūsų lenkai... Va, pažiūrėk, - išsaugojau jų proklamaciją: “Mūru stovėsime už savo “ojčizną Litvą”!
- Kiekvienų metų sausio vidurio dienomis tradiciškai klausiame pašnekovų, o svarbiausia, patys savęs - jeigu vėl? Ar šiandien taip pat stotume ginti savo Parlamento?..
- Matai, yra didelis skirtumas. Tada Parlamentas buvo Lietuvos simbolis. Jis buvo tiesiog Lietuva. Nes mūsų išrinktieji buvo pasižadėję atkurti Nepriklausomybę ir savo rinkimų pažadus ištesėjo. O dabar? O kas dabar tuose rūmuose - tik Seimas. Nei Lietuvos, nei jos simbolio. Ar matei Seimo reitingus? Ar matei, kokius pažymius jam rašo Lietuva? Tai kam tokius keistus klausimus kelti?..
Parengta pagal dienraštį "Respublika"