respublika.lt

Ar būtinai poetui reikia skursti

(0)
Publikuota: 2019 sausio 14 07:40:59, Danutė ŠEPETYTĖ
×
nuotr. 2 nuotr.
Aivaras Veiknys. Stasio Žumbio nuotr.

Ir šiandien tebegajus mitas, jog tikroji poezija gali gimti tik pažinusiam, kas yra juodžiausia naktis, giliausia praraja ir baisiausia nuodėmė. Negaliu žinoti, ar šis mitas tinka poeto Aivaro VEIKNIO atžvilgiu, nors kažkiek laiko dirbta drauge mūsų laikraštyje, tačiau jo poezijoje esti tokio aštraus skaudumo, kad jį pagavusi, regis, akimirkai nustoja plakusi širdis. Migruojančiu statybininku šiandien tapęs A.Veiknys yra išleidęs tris poezijos knygas, nors pirmąją linkęs nurašyti jaunystės bandymams. Kad jis puikus, tikras poetas, patvirtina ne tik mano literatūrinė klausa, bet ir neabejotini poezijos autoritetai.

 

- Kalėdoms grįžęs į Lietuvą klausiausi „Svobodos“ radijo laidos, skirtos lietuvių literatūrai, - pasakoja Aivaras, - joje vertėjas Georgijus Jefremovas perskaitė vieną iš verstų mano eilėraščių ir pavadino mane netradicinio literatūrinio likimo žmogumi. Ką tai reiškia? Kad aš dirbu statybose. Vis dar daug kas įsivaizduoja, kad poetas būtinai turi sirgti džiova, būtinai turi skursti, būtinai turi būti silpnas fiziškai... Aš manau, kad laikai pasikeitė ir poetui dirbti statybose yra visiškai normalu. Man sunkesnis buvo žurnalistinis darbas, aš labiau nuo jo pavargdavau.

- „Vikipedijoje“ esi įvardintas kaip poetas, žurnalistas. Pastarąjį žodį mieliau išbrauktum?

- Koks šiandien aš žurnalistas, jeigu vaikščioju gamykloje su skarda? Esu skardininkas, ir visai neblogas skardininkas. Įsivaizduokite gamyklą, kur daug įvairių vamzdynų priraizgyta, na, tie vamzdynai turi būti izoliuoti karščiui atsparia medžiaga ir apskardinti, - tą aš ir darau. Su manimi iš Lietuvos važiuoja daug darbininkų. Firma turi statybos objektų ir Lietuvoje, ir Prancūzijoje, labai daug baltarusių kviečiasi į Lietuvą. Tik būna nesmagu matyti, kai lietuvis, dirbantis firmoje, išleidžiamas neapmokamų atostogų, nes neva nėra darbo, o vietoj jo kažkuriam laikui įdarbinamas baltarusis, kuris dirba gal už pigiau, bet dirba. Lietuvoje, kai teko dirbti su baltarusiais, pastebėjau, kad jiems duodamas švarus darbas, kurio ir pats norėtum, o tau duodamas pats nešvariausias, - nežinau, kodėl...

- Laukiau, kada prasiverš Aivaro tiesos jausmas...

- Pavyzdžiui, prancūzai prancūzų nevaiko, skiria lengvesnius darbus. Matau jų specialistų, kurie užuot padarę darbą per dvi tris dienas krapštosi savaitę arba dvi, o va mus vaiko. O šiaip gražu toje Prancūzijoje, vis tiek džiaugiuosi, kad pamačiau tą šalį. Vasarą Sen Nazere skardinau devyniolikaaukščio kruizinio laivo kaminus, pamačiau iš vidaus laivą, kurį matydavau tik filmuose ar atvirukuose... Paskui prisėdi parūkyt, prakaitas varva, karšta ir galvoji, kad praeis pusmetis ir tuo laivu vaikščios milijonieriai... Rudenį gyvenau viename Provanso miestelyje, buvo šilta, kai išvažiavau, Lenkijoje išlipi, ir jau sniegas. Ten viskas žydi, o čia pusnys...

- Kaip atrodo tavo gyvenimas svetur?

- Paprastai. Keliuosi, atsigeriu kavos, dirbu, grįžtu iš darbo, užeinu į parduotuvę, pasidarau valgyt, paskaitau knygą, pasižiūriu filmą ir vėl į darbą. Laukiu savaitgalio.

- O tada kas?


- O tada baisu. Beveik visi, kas dirba užsienyje, geria... Pats stengiuosi nuo to atsiriboti.

- Praleidai vieną gyvenimo „posmelį“ - tik retam vyrėlesnės kartos poetui pavykdavo išvengti boheminio periodo...

- Aš turiu savo šeimą ir turiu puikų vaikystės pavyzdį, savo tėvų, koks tėvas neturėtų būti. Aš stengiuosi būti toks, koks nebuvo mano tėvas, stengiuosi nevartoti alkoholio. Per dešimt metų, sakykime, mano dukros nė karto manęs nematė girto, jos niekada nematė manęs neadekvataus, nes turbūt užtenka vieną kartą pamatyti, ir tas vaizdas taip įsirėš į vaiko sąmonę, kad liks visam gyvenimui. Tai žinau iš patirties.

- Ar sunkus darbas neatima noro kurti?


- Na, nėra tas darbas toks sunkus, juk ne akmenis kilnoji, bet apskritai nedaug rašau. Jeigu žmogus turi šimtą procentų pajėgumų, jisai savo jėgas kažkaip išskirsto. Kadangi man reikia dirbti statybose, ir aš 80 proc. energijos skiriu fiziniam darbui, kiek lieka tada poezijai? Penktadalis tavo pajėgumų. Ką su tuo penktadaliu gali padaryti? Taip, jeigu esi talentingas, gali visai neblogą eilėraštį parašyti, bet norisi kažko daugiau. Kadaise Mindaugas Nastaravičius, kalbant panašia tema, pasakė, kad žmogus aiškiausiai suvokia dalykus, nutikusius jam prieš gerą dešimtmetį, tad manau, gal dirbdamas statybose kažką nesąmoningai pasiimu, bet tai išlįs tik po kokių penkiolikos metų, - netyčia kaip paukštelis iš manęs išlėks, ir rasis koks nors eilėraštis... Kūrybos atžvilgiu aš, ko gero, fatalistas: galvoju, kiek gyvenime tau skirta parašyti, kiek Dievo duota, tiek ir parašysi, nepriklausomai nuo to, ką gyvenime darysi: dirbsi ar nedirbsi, keliausi ar stovėsi prie „Maximos“ su atkištu delnu...

- Jauti šiokį tokį apmaudą dėl savo pasirinkimo?


- Jokiu būdu, aš ir dabar turiu daug variantų rinktis. Kadangi esu sutaupęs pinigų, galėčiau bent porą trejetą metų dirbti vien prie knygos, bet juk esu ne vienas. Turiu žmoną, turiu dvi dukras, kurios auga, joms šiemet bus po dešimt metų ir aš nenoriu, kad jos skurstų. Noriu, kad jos turėtų savo namus, kur galėtume apsistoti ilgam, nes iki šiol vis dar juos nuomojamės. Kai baigęs trumpą žurnalistinę karjerą Vilniuje, išsikėliau į Vandžiogalą, uošviją, mane smarkiai tebetraukė sostinė, bet kai po kelerių metų grįžau į Elektrėnus, savo gimtąjį miestelį, supratau, kad ten strategiškai labai gera vieta: jeigu turi mašiną, pusvalandis kelio, ir tu Vilniuje, o butai Elektrėnuose kone perpus pigesni. Plius tai mano gimtasis miestas, kur mane visi pažįsta, kur miela matyti veidus, pažįstamus nuo vaikystės, ir kur jaučiuosi kartais net nepelnytai iškeltas į Elektrėnų garsenybes.

- Metams baigiantis Nacionalinė M.Mažvydo biblioteka paskelbė skaitomiausias metų knygas, bet tarp jų nebuvo poezijos. Tai liūdina bent kiek?

- Aš į tuos rinkimus nekreipiu dėmesio. Ir netgi tikiuosi, kad ateityje mano knyga nepateks į jokius renkamų metų knygų penketukus, nes tai yra reklamos dalykas. Pačią prasčiausią galima išreklamuoti kaip dešimtmečio knygą, ir žmonės patikės šita tiesa. Šiais laikais literatūros meninė vertė yra dvidešimtoje vietoje. Knygą neretai vertina, nes sakysim, autoriaus jubiliejus, nes jis sunkiai serga, o jei neduokdie, numirs, išties jausimės nepatogiai... 2008 metais, kai Rimvydas (Stankevičius - D.Š.) pirmą kartą nusivedė mane į Rašytojų sajungą, su didžiausia pagarba žiūrėjau į poetus, kuriuos buvau matęs tik per televiziją (aš juos ir dabar gerbiu) ir kai, atsimenu, ten sudalyvavau jaunųjų skaitymuose, po kurių buvau paskelbtas laimėtoju, - tiesiog ėjau iš proto, kaip džiaugiausi. Džiaugiausi ir 2014-aisiais sužinojęs, kad man skirta Jaunojo Jotvingio premija, bet kai nuvažiavau tos premijos atsiimti, labai liūdėjau, nes atėjo suvokimas, kad tos premijos - tuštybių tuštybė. Tai buvo pats nykiausias poezijos festivalis mano gyvenime.

- Kokį kitą liudijimą galėtum parodyti, kad esi skaitomas, mylimas, vertinamas? Kad esi tiesiog geras poetas?

- Yra tokių ženklų, yra socialiniai tinklai, kur kartais pasidalini kokiu nors eilėraščiu, ir talentingi žmonės komentuoja, netgi tie patys poetai... Visai neseniai baigiau dvylikos sonetų ciklą ir vienas kolega, kurį labai gerbiu, parašė komentarą, esą nežino, ką man teko pereiti, bet tokio soneto laukęs visą dešimtmetį... Yra buvę gerų akimirkų mano gyvenime, kai pavyzdžiui, vakarui pasibaigus prieina žmogus ir sako: ačiū, buvo labai gražu, gal to eilėraščio kopiją galite man duoti, - supranti, kad nuoširdu, kad tikra. Skaitydamas iš atminties eilėraščius (sako, kad man skaityti sekasi), matau, kaip jie užkabina žmones, kaip jie ploja, kaip kažkokia mergina slapčia nubraukia ašarą... Žinote, kam reikalingos premijos? Biurokratams politikieriams, kurių apstu ir Kultūros ministerijoje: kuo daugiau ant tavo krūtinės ordinų, tuo didesnė tikimybė, kad parems tavo knygą, nes be paramos jos juk neišleistum. Man pačiam būna šventė, kai jaučiu parašęs gerą eilėraštį, kai skaitydamas iš pirmo net nepatiki, kad pats esi jį parašęs: pamatai prasmių, apie kurias rašydamas net negalvojai. Tai dar kartą patvirtina, kad mūsų kalba daug išmintingesnė už žmogų, ji kartais padiktuoja dalykų, didesnių už tave patį.

- Tiek laiko praleidžiant ne Lietuvoje nekilo noras ją palikti visam laikui?

- Negalėčiau, išeičiau iš proto. Mane labai traukia gimtos vietos. Pirma mano komandiruotė, kai iš lentpjūvės, kur dirbau, buvau išsiųstas keturioms savaitėms į Norvegiją, buvo laaabai sunki. Kad ir kokia graži būtų vieta, bet jeigu ji neturi atminties, ten pasijusi nykiai. Jau esu sakęs, kad galėčiau gyventi net prie konteinerio, jeigu jis būtų stovėjęs prie mano namo nuo vaikystės. Aš esu labai...lietuvis ir kartą komandiruotėje net mušiausi dėl lietuvybės su žmonėmis, kurie labai myli Putiną ir norėtų, kad jis juos valdytų. Esu nepakantus tiems, kurie visą gyvenimą praleidę Lietuvoje, turintys jos pasus, nė žodžio nekalba lietuviškai, o per televiziją ar internetu žiūri laidas apie Putiną. Kai važiuojam mašina, jie man sako: „koks tu patriotas, jeigu užsienyje dirbi“, bet, palaukite, ten uždirbtus pinigus parvežu į Lietuvą ir leidžiu juos Lietuvoje. Iš tiesų jau norėtųsi baigti tas komandiruotes, nes man ir Lietuvoje gerai: mes su šeima pragyvename, aš žmonai leidžiu nedirbti, nes auginti vaikus - irgi nemenkas darbas...

- Deja, santaupos nebūna amžinos...

- Turiu blogą įprotį: kiekvieną kartą, kai užeinu į parduotuvę duonos ar ko kito, neišeinu iš jos nenusipirkęs bent poros loterijos bilietėlių. Aišku, esu naivus, kiekvieną kartą vis tikiuosi: o gal? Gal pagaliau laimėsiu, nusipirksiu gražius namus ir iki gyvenimo pabaigos man nebereikės dirbti statybose. Dieve! Rašysiu, kursiu, spausdinsiu knygas, planuosiu... Bet jeigu atsiloši kokį eurą, gerai būna... (Juokiasi.)

Patiko straipsnis? Leisk mums apie tai sužinoti. Nepamiršk pasidalinti Facebook!
L
0
F
Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.

Dienos klausimas

Ar reikia drausti rūkyti, garinti ir tam tikrose atvirose erdvėse?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Kur atostogavote šią vasarą?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti

Orų prognozė

Šiandien Rytoj Poryt

+2 +8 C

+1 +9 C

+3 +9 C

+9 +14 C

+7 +13 C

+11 +12 C

0-3 m/s

0-3 m/s

0-3 m/s