Ar tą kelią pasirinko valdantieji, suskatę gelbėti Lietuvos futbolą?

Apie tai prie ŽALGIRIO NACIONALINIO PASIPRIEŠINIMO JUDĖJIMO apskritojo stalo diskutavo buvęs Seimo pirmininkas, buvęs Lietuvos jaunių futbolo rinktinės narys Artūras PAULAUSKAS, Seimo narys, futbolo klubo „Seimas" steigėjas Artūras SKARDŽIUS, buvęs Sporto departamento vadovas Algirdas RASLANAS bei publicistas, visuomenės veikėjas Algimantas RUSTEIKA. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Buvo laikas, kai Lietuvos futbolininkai laimėdavo medalius SSRS čempionatuose, nugalėjo Universiadoje, o iš Seulo olimpiados A. Narbekovas, A. Janonis netgi parsivežė aukso medalius. Suprantama, kad dabar visiems mūsų futbolo sirgaliams skauda dėl prasto mūsų rinktinės ir klubų žaidimo. Ir štai sulaukėme valdančiųjų iniciatyvos - Lietuvos futbolo lygį Seimas ruošiasi gerinti LFF įvesdamas tiesioginį valdymą. Ar čia netinka pasakymas: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino ką daro"?

A.SKARDŽIUS: Tarsi chaoso valstybėje būtų per mažai, valdantieji liepos pabaigoje paskelbė karą LFF. Iniciatoriai teigia, kad turi šventą tikslą-pakeisti organizacijos valdymą ir išvalyti ją nuo kriminalinio pasaulio atstovų. Kaip įprasta konservatoriams, į puolimą prieš LFF, su besąlyginiu iniciatorių palaikymu, įsitraukė ir premjerė I. Šimonytė, ir švietimo, mokslo ir sporto ministrė J. Šiugždinienė.

Nepritariantys šiai avantiūrai iki šiol neranda argumentuoto paaiškinimo, ko išties siekiama. Šioje istorijoje keisčiausia, jog nuo pat pradžių pirmuoju smuiku tarp iniciatorių griežia Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas
M.Majauskas. Gal čia ir reikia ieškoti atsakymo? Juk 2022-aisiais futbolo federacijos biudžetas ūgtelėjo iki 13,2 mln. eurų. Tokių pinigų Lietuvos futbolas dar niekada nematė. Palyginkime: Lietuvos krepšinio federacijos biudžetas 2022-iesiems - 3,6 mln. eurų. Gal tarp politikų ar jų draugų atsirado norinčių žarstyti tuos milijonus?

Tačiau ne valdžiai futbolas turi būti dėkingas už gaunamus milijonus. Tai tarptautinių futbolo federacijų FIFA ir UEFA skiriamas finansavimas. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos indėlis 2022-aisiais į Lietuvos futbolą - viso labo 372 tūkstančiai eurų. Tarptautinės futbolo federacijos paprastai nesitaško pinigais, juos reikia užsidirbti prakaitu ir pasiekimais. FIFA skiria finansavimą ir nacionalinėms jaunimo akademijoms. Sunku įsivaizduoti kas nutiktų su jaunimo futbolu, jei klubai būtų tik finansuojami valstybės. Politikai apsimeta, jog to nemato ar tiesiog nenori matyti, tačiau reikalauja, kad Lietuvos futbolo federacijos vadovai būtų šventesni už juos pačius.

A.PAULAUSKAS: Futbolo tema man yra artima ir neblogai pažįstama. Užaugau Telšiuose, kur futbolas buvo mėgstamas ir žaidžiamas kiekviename kieme. Lankiau futbolo treniruotes pas puikų trenerį Mindaugą Sabeckį, kuris parengė nemažai futbolininkų, tuo metu žaidusių aukščiausiame lygyje. Paminėsiu tik savo amžininkus - Vytautą Dirmeikį, Liudą Rumbutį, kuriuos gerai pažįstu ir net teko su jais kartu žaisti futbolą.

Kaip ir daugelį Lietuvos futbolo sirgalių, manęs netenkina dabartinis mūsų rinktinės ir klubinių komandų žaidimas. Liūdina smarkiai kritęs futbolininkų meistriškumo lygis. Turbūt, kiekvienas pasakys, kad futbolo lygį reikia pradėti kelti nuo vaikų ugdymo. Tačiau tai tik dalis tiesos. Visa futbolininkus ruošianti sistema turi veikti profesionaliai, ugdyti individualų meistriškumą, o valstybė turėtų ženkliai prisidėti prie vaikų futbolo mokyklų finansavimo. Tačiau tai atskira tema, o mes šiandien kalbame apie parlamentarų inicijuotą įstatymo projektą, kuriuo Seimo nariai siekia tiesiogiai valdyti Lietuvos futbolo federaciją. Laikinasis įstatymo projektas taip ir vadinasi - „Dėl Lietuvos futbolo federacijos tiesioginio valdymo". Jau pats laikinojo įstatymo projekto pavadinimas verčia sunerimti, ar jo rengėjai turėjo tinkamą kvalifikaciją tokiam įstatymui parengti.

Įstatymo preambulėje atkreipiamas dėmesys į prasčiausius Lietuvos futbolo rezultatus, pabrėžiamas Lietuvos futbolo federacijos demonstruojamas negebėjimas imtis ilgalaikių reformų, išreiškiama abejonė, kad LFF vykdoma veikla ir jos veiklos principai praktikoje yra galimai nesuderinami su Lietuvos futbolo interesais, jos pačios įstatuose iškeltais tikslais ir t.t. Formuluotės labai nekonkrečios, neargumentuotos, tinkančios ir kitų sporto šakų federacijų veiklai apibūdinti.

Įstatymo pirmajame straipsnyje paprastai nustatomas įstatymo tikslas, o čia 1 straipsnis vadinasi „įstatymo paskirtis ir taikymas". Tai skirtingos sąvokos ir jas būtina straipsnyje atskirti. Galima spėti, kad įstatymo rengėjai siekė nustatyti įstatymo tikslą - užtikrinti skaidrų ir demokratišką Lietuvos futbolo valdymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos įstatymus bei pavyzdinius FIFA įstatus. Tačiau visa bėda, kad tokios teisinės sąvokos „Lietuvos futbolo valdymas" - nėra. Futbolas tiesiog žaidžiamas pagal taisykles, o ne valdomas.

Tačiau šios pastabos tik smulkmena palyginti su tuo, ką mes skaitome 3 straipsnyje: visi LFF valdymo organai, t.y. vykdomasis komitetas, prezidentas, generalinis sekretorius netenka savo įgaliojimų nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos, o visas LFF valdymas perduodamas laikinajam administratoriui. Laikiną administratorių paskiria Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.

Čia reiktų paaiškinti, kad LFF yra asociacija, įkurta ir veikianti vadovaujantis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu, asociacijų, sporto bei kitais įstatymais. Steigdami susivienijimus, asociacijas, piliečiai įgyvendina vieną pagrindinių demokratinės valstybės teisių, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsnyje ir kuris laiduoja piliečiams teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių tikslai ir veikla nepriaštarauja Konstitucijai ir įstatymams. Esminis Konstitucijoje numatytų susivienijimų konstitucinio teisinio statuso elementas yra jų autonomiškumas valstybės valdžios, kitų valstybės ir savivaldybių institucijų kitaip tariant, viešosios valdžios, atžvilgiu.

Europos žmogaus teisių teismas ne kartą konkrečiose bylose pasisakė, kad asociacijų laisvės ribojimai demokratinėje visuomenėje turi būti proporcingi, įtikinami, pakankami. Drastiškos ir neproporcingos priemonės, ribojančios asociacijų laisvę, negali būti pateisinamos. Tokios laisvės ribojimas galimas tik išskirtiniais atvejais.

Įstatymo projekte rengėjai, Seimo nariai neargumentuoja, nenurodo, kokius įstatymus ar savo įstatus pažeidė LFF, t.y. neaišku, kodėl Seimui reikia kištis į šios asociacijos veiklą, kodėl reikia nušalinti LFF valdymo organus. Labai tikėtina, kad minėtas projektas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 35 straipsniui.

Jau dabar mes girdime iš LFF ir FIFA vadovų, kad priėmus laikinąjį įstatymą Lietuvos futbolo tarptautinė veikla bus suspenduota. Spėkime, ar atsakys kalti Seimo nariai už žalą, padarytą futbolui, ir už įstatymines iniciatyvas, prieštaraujančias Konstitucijai? Klausimas visai ne retorinis. O dabar pasvajokime, kad Seime atsiranda iniciatyva vieną iš Lietuvos politinių partijų valdyti tiesiogiai iš Seimo, paskiriant laikinąjį administratorių....

A.RASLANAS: Futbolas yra išskirtinė sporto šaka, pritraukianti ne tik milijonus futbolo mylėtojų. Tai ekonomiškai stipriausia sporto šaka, generuojanti milijardus. Milžiniški žaidėjų kontraktai žavi jaunimą ir skatina siekti futbolo sporto aukštumų. Matyt, dėl to kai kurių šalių vyriausybių ir valdžios atstovų dėmesys šiai sporto šakai natūraliai didelis.

Sportas ir varžybų sistema yra savarankiška nevyriausybinio sporto funkcija, apibrėžta ne tik organizacijų įstatais, varžybų taisyklėmis bet ir nacionaliniais juridiniais aktais. Problema kyla ne tik ta, kad futbolu domisi įtakingi Seimo nariai. Klausimas, ar jie nepažeidžia savarankiškos futbolo veiklos ir nevyriausybinių sporto organizacijų savarankiškumo?

A.RUSTEIKA: Jau kelinti metai Lietuvos futbolo rinktinės rungtynių nežiūriu, tik pasidomiu, kokiu rezultatu eilines rungtynes kokiems nors Farerų vaikinams, kurie po darbo susirenka vakarais paspardyti kamuolį ir nėra profesionalai, pralošė.

Prisimenu tuos labai senus ir labai blogus laikus, kai vaikystėje buvau gimtuosiuose Biržuose vienos iš kiemų futbolo komandų „Ereliukas" kapitonas. Mūsų komandoje žaidė būsimi futbolo specialistai Saulius Širmelis, Rytas Vaiginas, būsimas žinomas krepšinio treneris Gintaras Kručkauskas, amžiną atilsį Virginijus Garastas, legendinio trenerio Vlado Garasto sūnus.

Kasmet buvo organizuojamos gatvių ir kiemų vaikų ir jaunimo futbolo komandų varžybos. Tos labai blogos, komunistinės savivaldybės parūpindavo aikštę, nupirkdavo prizus, samdydavo teisėjus, nušviesdavo „čempionatus" vietos spaudoje. Mums padėjo įsirengti nuosavą aikštę, pasistatyti vartus, nusipirkti aprangą. Vykdavo ne tik vaikų miesto turnyrai, kurių visus metus laukdavome, bet ir tarpklasiniai, tarpmokykliniai, tarprajoniniai, kur gerai sužaisti ir laimėti buvo vaiko garbė ir svajonė.

Kodėl tą sakau? Todėl, kad „didysis" futbolas prasideda nuo vaikystės, nuo masiškumo. Dabar vaikų futbolas daugiausiai vystomas vaikų „akademijose", kuriose futbolas yra mokama ir nepigi paslauga pinigų turintiems tėveliams. Kur eiti, kur treniruotis, kaip su jais varžytis tiems vaikams, kurių tėvai tam lėšų neturi? Ar būtina taip akcentuoti rezultatus ir trūks plyš „ruošti čempionus" ir „pamainą" mūsų klubams, jei jos niekam nereikia? Kur talentingam aštuoniolikmečiui toliau tobulėti, kur daryti sportinę karjerą, jei A lygoje yra taisyklė, kad komandos startiniame vienuoliktuke turi būti tik 3 lietuviai? O kodėl ne atvirkščiai - tik 3 „legionieriai"?

Visiškai pritariu Vlado Garasto mintims apie užsieniečių žaidėjais pagrįsto klubinio krepšinio modelį, kuris - visi matom - palaipsniui žlugdo ir klubų, ir rinktinės lygį. Tokios pat problemos ir futbole, tik čia dar blogiau, nes, priešingai krepšiniui, futbole kritimas iš žemesnio lygio iki dugno daug kartų greitesnis. Futbolo klubai dėl menkesnių biudžetų seniai virto pigiai supirktų trečiaeilių užsienio žaidėjų komandomis. Klubams tai pradiniame etape buvo naudinga, nes be didelių pastangų leido trumpam pasikelti lygį, šiek tiek geriau pasirodyti Europos turnyruose, kur nuo to priklauso klubo gaunamas finansavimas. Tačiau per daugelį metų ši komercionalizacija tapo stabdžiu ir pagrindine priežastimi, žlugdančia Lietuvos rinktinę, kurios lygis tik atspindi sisteminę situaciją ir nieko daugiau. Pasikartosiu - rinktinės lygmuo yra tik vaisiai, ir padėčiai ištaisyti reikės daugelio metų. Pradėti reikia nuo šaknų, nuo žemiausio lygmens, nuo masiškumo, kurį bandžiau pailiustruoti vaikystės prisiminimais.

G.JAKAVONIS: Lietuvoje krepšinis vadinamas antrąja religija. Paskutiniame Europos čempionate pasirodėme prasčiausiai per visą savo istoriją. Iš Pasaulio čempionato šiemet be medalių grįžo akademinio irklavimo mūsų šalies rinktinė. Kyla klausimas, kodėl Seimo išminčiai, nepasiūlo tiesioginio valdymo šiose federacijose? Sakoma, kad Lietuvos futbolo federacijoje dirba teisti asmenys, nėra skaidrumo. Tada bandau skaičiuoti, kiek teistų asmenų dirba Seime ir kokio „skaidrumo" yra daugelis šios kadencijos priimti įstatymų projektai bei vykdomos reformos. Bandykime spėti, kodėl LFF, gaunanti gerą finansavimą iš tarptautinių futbolo organizacijų, pasirinkta konservatorių taikiniu?

A.SKARDŽIUS: Šios sumaišties iniciatoriai paskelbė, jog LFF valdymo organų nariais gali būti tik nepriekaištingos reputacijos asmenys, kaip yra numatyta pavyzdiniuose FIFA įstatuose. Pati LFF skubiai ėmėsi iniciatyvos gelbėti Lietuvos futbolą, išsiuntė paklausimus ir iš FIFA bei UEFA gavo atsakymą, jog jos įstatai atitinka visus reikalavimus. Deja, tai jau nebesustabdė įsibėgėjusių iniciatorių. Jie nepaisė nei Seimo Teisės departamento išvados, jog įstatymo projektas prieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams, nei FIFA ir UEFA perspėjimų, jog, priėmus tokį įstatymą, Lietuvos futbolas neteks finansavimo, o futbolo klubai - teisės dalyvauti FIFA ir UEFA organizuojamuose turnyruose. M. Majauskas ir toliau tvirtina, kad kompromisiniai LFF sprendimai neatkurs visuomenės pasitikėjimo.

Valdantieji elgiasi kaip bolševikai, kurie kėsinosi senąjį pasaulį sugriauti iki pamatų ir ant griuvėsių pastatyti savąjį.

Daugelis sporto federacijų turi panašių problemų kaip ir futbolas. Siūlomi aukšti skaidrumo standartai turi būti taikomi visiems. Pirmiausiai, politikai turi pradėti nuo savęs, nuo savo bendražygių ir partijų. Galime samprotauti vienaip ar kitaip, tačiau aišku viena, kad tokie neapgalvoti valdančiųjų veiksmai suduos stiprų smūgį Lietuvos futbolui. Gal to ir siekiama?

A.RUSTEIKA: Daugelyje pasaulio šalių futbolo federacijų turi įtakos „prieštaringai vertinami" veikėjai. Jei kriminalinio pasaulio atstovų yra LFF ir jie vykdo nusikalstamą veiklą - įvardinkit, pagaukit, areštuokit ir nuteiskit. Jei nesugebat to padaryti, o tiems žmonėms, kuriems turite pretenzijų, teistumai pasibaigę ir nieko naujo nesugebate inkriminuoti - patylėkit. Yra teisėje tokia „smulkmenėlė", kaip nekaltumo prezumpcija ir, jei vaidinate teisinę valstybę, tai taikykite tą visiems. Lygiai taip pat teisti asmenys dirba ir Seime, teisiama partija Liberalų sąjūdis net buvo išrinkta į valdžią, o jos atstovė Viktorija Čmilytė -Nielsen ir dabar yra Seimo pirmininke.

Jei konservatoriai ir toliau bandys lįsti į Lietuvos futbolo federacijos - nepriklausomos asociacijos - reikalus, FIFA ir UEFA yra pareiškusios, kad politikai neturi teisės kištis į federacijos valdymą. Tokiu atveju jos gali suspenduoti federaciją, o tai reikštų tarptautinių rungtynių tiek rinktinei, tiek Lietuvos futbolo klubams pabaigą.

Futbolo federacija pasirinkta taikiniu ne todėl, kad gauna finansavimą iš tarptautinių futbolo organizacijų. Tai priešrinkiminė konservatorių kampanija ir nieko daugiau.

A.RASLANAS: Sudėtinga atsakyti, kokie tikrieji motyvai lėmė norą įvesti tiesioginį LFF valdymą. Dar Nepriklausomybės pradžioje kurdami sporto federacijas, sąjungas ir asociacijas, mokėmės iš danų ir norvegų, turinčių labai gilias nevyriausybinio sporto tradicijas. Vadovaujantis Lietuvoje veikiančia įstatymine baze, tarptautinių sporto organizacijų dokumentais ir demokratine sporto sistemos raida, visose šiose organizacijose įtvirtinti pagrindiniai demokratijos principai - klubinė sistema, renkami ir rotuojami valdymo organai, savarankiška veikla apibrėžta organizacijos įstatais, nepriklausomas organizacijos veiklos ir finansų auditas ir atsiskaitymas organizacijos nariams. Manau šie veiklos principai veikia ir Lietuvos futbolo federacijoje. Tačiau jeigu ji gauna valstybės dotaciją įvairioms projektinėms veikloms, tada privalo atsiskaityti pagal Sporto įstatymo reikalavimus. Viešoje erdvėje nematome aiškios argumentacijos, kuri federacijos veiklos dalis yra pažeista ar neteisėta. Už sporto rezultatus federacijos atsiskaito savo bendruomenei, o jau ji vertina - pasitikėti federacijos vadovybe ar ne.

G.JAKAVONIS: Politikoje dažnai naudojamas metodas, kada vienas skandalas gesinamas kitu dirbtinai sukeltu skandalu. Kas galėtų paneigti, kad, siekiant nukreipti dėmesį į problemas LFF, dangstomas itin prastas šios Seimo valdančiosios daugumos ir Vyriausybės darbas? Įdomu, kad skaidrumo čia ieško M. Majauskas, pats ne taip seniai figūravęs priekabiavimo skandale. Ar politikai bent įsiklauso į tarptautinės futbolo federacijos pareiškimus, kad dėl jų veiksmų gali būti apskritai suspenduota tiek Lietuvos rinktinės, tiek klubų veikla? Man visa ši istorija primena Vytauto Petkevičiaus knygos pavadinimą - „Durnių laivas". Beje, paskutiniame pasaulio futbolo čempionate sidabro medalius iškovojo Kroatijos komanda. Grįždamas namo jų kapitonas Luka Modričius pasakė, kad sutiktuvėse nenori matyti nė vieno šalies parlamento nario. Ar neatsitiks taip ir mūsų Seimo nariams?

A.RUSTEIKA: Jų seniai niekas nenori matyti. Nes visi supranta, koks žaidimas savo naudai pradėtas su futbolu. Artėja rinkimai. Konservatoriams duota komanda kiekvienam savo srityje rasti „arkliuką", ant kurio galėtų vėl nujoti į Seimą. Problemą, kuri būtų visiems aktuali, kur būtų galima parodyti patogius kaltuosius, pasiūlyti iliuzinius sprendimus ir gauti tūkstantį kitą balsų, kuriuos susumavus ir galima nusipirkti sekančią kadenciją.

Futbolo padėtis gėdinga? Taip! Žmonėms dėl to skauda? Puiku - M.Majauskas nustatys ir įvardins problemas ir kaltuosius: taigi juk „niekšai vagia"! Ir pasiūlys sprendimą, prieštaraujantį asociacijų įstatymui, tarptautinių futbolo federacijų taisyklėms ir elementariai logikai, kuris įgyvendinimo atveju bus žalingas mūsų futbolui ir pašalins federaciją iš tarptautinių varžybų. Bet argi tai konservatoriams svarbu?

Jokie „tiesioginiai valdymai" niekada futbole nebuvo įvesti, niekada jokių futbolo problemų nesprendė ir neišsprendė. Ir, svarbiausia, konservatorių planelį įgyvendinus, nieko iš esmės nereikės daryti, nieko svarbaus keisti ir tai jokios teigiamos reikšmės futbolui neturės. Bet konservatorių žlungančiam įvaizdžiui teigiamos reikšmės gali turėti.

Primityvu? Taip. Žmonėms, nesidominantiems futbolo problematika, gali patikti? Taip, ką ir reikėjo įrodyti. Mūsų ir šios „Respublikos" diskusijos misija yra paprastam žmogui atskleisti politinių apgavysčių uždangą ir parodyti, kas yra kas ir kaip yra iš tikrųjų - tai tik žlungančios politinių marionečių ir valstybės naikintojų šutvės eilinė manipuliacija, stengiantis nors kiek prailginti savo varganą egzistaviną.

A.RASLANAS: Politinis sporto aspektas visuomet yra šalia. Tarptautinėje arenoje yra daug ženklų, kad sportą atskirose šalyse įtakoja politikai ir taip peržengia sporto savarankiškumo ribas. Tą visai neseniai pažymėjo ir Tarptautinio olimpinio komiteto vadovas Tomas Bachas. Futbolas, kaip ryškiausia pasaulio sporto žvaigždė, visada yra matomas. Dažnai politikams kyla noras įtakoti futbolo veiklas, nes čia erdvės yra daug. Kasmet sudaromos ir varžosi daugiau nei dešimt rinktinių, plečiasi paplūdimio ir salės futbolo veiklos, jos įgauna ryškų komercinį vaidmenį, tad politikų interesas valdyti šį sektorių didelis. Tarptautinė futbolo federacija labai griežtai reaguoja į bandymus valstybei kištis į nacionalinių federacijų reikalus, bet ir šios turi griežtai atitikti tarptautinės federacijos ir nacionalinio sporto įstatymo reikalavimus. Gal būt čia ir yra dabartinio konflikto esmė? Valstybė negali kištis į sporto reikalus daugiau, nei tai nustatyta teisės aktuose, bet nevyriausybinės organizacijos privalo laikytis demokratinių sporto principų. Šis atvejis ko gero pirmas Lietuvos sporto istorijoje ir, matyt, pamokantis, kad sporte turi būti platus tarpusavio dialogas su sportininkais, treneriais, tėvais, žiūrovais ir, žinoma, su regioninės ir nacionalinės valdžios atstovais. Tada tokių atvejų pavyktų išvengti ir nenukentėtų Lietuvos prestižas tarptautinėje arenoje.