1 nuotr.Paskutinis lapkričio sekmadienis, taigi - jau galime vieni kitų klausti: ar ruduo baigėsi? Ar jis suspėjo padaryti viską, kas privaloma, ar rudeniškai gyveno augalai, gyvūnai ir žemė?
Nors matėme visko (kaip kažkada garsiajame Boriso Dauguviečio spektaklyje sakė Žaldokas - „net ir sniego"), tačiau ruduo, atrodo, pratęs savo dienas, kaip šiemet jau įvyko su vasara - ji juk gyvavo visą rugsėjį. Taigi, ruduo „pasistumia" į gruodį, o kiek jam bus lemta čia būti, to dar nežinome. Gali būti, kad labai ilgai, gal net iki Kalėdų...
Kuo toliau, tuo labiau pamirštame, kad lapkritis būna tamsus, šlapias, purvinas... dar - su žiemos priešokiais, su atlydžiais. Jei ne Vakarų Lietuvą tvindę vandenys, gal ir nežinotume, kad lietaus buvo daug; kitur Lietuvoje ežerai ir tvenkiniai dar nepasiekė savo reikiamo vandens lygio, dar tušti šuliniai. Užpildyti vandeniu žemės storymę reikia daug laiko ir daug vandens.
Iš lapkričio galo nelaukiame šviesos - ji visa jau išbarstyta, dienai trumpėti liko mažiau kaip valanda. Gali sau sukioti laikrodžio rodykles, keltis ir gulti vėliau ar anksčiau, nieko nepakeisi - gyvename jau trumpiausių dienų metą. Gamtai jis neša ramybę, ženklina ilgo poilsio (iki pat pavasario) pradžią. Ar gamtoje tuo kas nors naudojasi? Sunku pasakyti... Kai kam šis atokvėpis lėmė ramybę - augalai baigė vegetaciją, grybai - taip pat. Jeigu surasite ką nors žydintį ar augantį, nedarykite skubotų išvadų: šie žiedai neskirti sėklų ir vaisių užmezgimui.
Savaip stebina lapkričio gyvūnai, ypač vabzdžiai. Jų rasti nesitikėkite visur, tačiau miškuose dabar labai daug skraidančių miškinių ir grybinių uodukų - be šalnų, be tikro šalčio jie išgyveno ilgai. Ar ką tik žemę balinęs sniegelis jiems ką nors reiškė? Ko gero - ne, nes nuo trumpalaikių negandų jie slepiasi po nukritusiais lapais, plyšiuose ir pasibaigus joms vėl atkunta. Dar aktyvios blakės, boružės, vabalai žygiai. Jeigu švystelėtų saulė, skruzdėlynų viršuje imtų krutėti skruzdėlės...
Dar kitoks sujudimas paukščių pasaulyje. Būtent - sujudimas, nes kuo toliau, tuo ryškesnė klimato kaitos įtaka, pasireiškianti aiškios ribos tarp metų laikų ir „privalomų" reiškinių išnykimu. Šiemet net lapkričio viduryje Ventės rago ornitologinės stoties tinkluose dar plazdėjo paukščiai - ir ne šiaip viena kita zylutė, o šimtai čimčiakų, alksninukų, taip pat mažieji apuokai, svirbeliai, strazdai, net devynbalsės ir pečialindos.
Tiesa, ne visiems paukščiams rūpi tik kelionės. Prieš keletą dienų prie Vilniaus Neryje stebėjau didžiųjų ančių pulkelį - paukščiai buvo užsiėmę, maitinosi, bet negalėjau negirdėti pratiso gaigalų švilpsėjimo - toks paprastai būna girdimas nuo vasario, kai antys pradeda ruoštis būsimam veisimosi sezonui. Taigi, gaigalai švilpsi prieš poravimąsi ir tokį balsą (jo negirdime kitu metų laiku) jiems sukurti padeda pokyčiai fiziologijoje. Kodėl jie vyksta dabar, vėlų rudenį, nežinia...
Prie lesyklos taip pat kruta paukščiai. Kol nepašalo ir nepasnigo, lesalo reikia tik trupučio - paukščiai turi jo rasti aplinkui, natūralaus. O lesykla yra jų gyvenimo centras, apie kurį paukščiai turi žinoti. Tą turime žinoti ir mes, nes paukščiai, patikėję mūsų gera valia, pripratę prie lesyklos, negalės jos ieškoti kitur, jei pamiršime papilti lesalo, o aplinkui bus šalta ir žvarbi žiema...
