Ar jau išlydėsime vasarą?

Ne kiekvienas ruduo toks, kai rugsėjis tik dienos ilgiu kitoks, o šiaip - labai dar vasariškas. Štai pernai nuo pat rugsėjo pradžios jis buvo vėsus, vasara baigėsi sulyg kalendorine savo žyma. Šiemet - dar kitoks. Turėtume tuo džiaugtis, nes artimiausius 4 mėnesius bus kur kas tamsiau ir liūdniau.

Vasara turi savo taisykles ir tikslus. Visų pirma, ji yra šviesos ir gyvybės nešėja. Jos dėka visų rūšių populiacijos sustiprėja, padidėja ir pasiruošia būsimiems ir sunkiai nuspėjamiems išbandymams. Bet kuriuo atveju, išgyventi gali tik tie, kas vasarą gyveno aktyviai ir naudojosi visomis sąlygomis. Tačiau iki rugsėjo veržimasis gyventi nuslopsta, daugelis rūšių baigia aktyvųjį savo gyvybės ciklą.

Ar esate girdėję, kad entomologai (taigi, vabzdžius tiriantys mokslininkai) mėgsta „šienauti"? Tiesa, tai neturi nieko bendro su žolės pjovimu ir šieno paruošom, tuo labiau, kad nenaudojamas joks dalgis ar žoliapjovė - „šienaujama" entomologiniu tinkleliu braukiant per žolę, augalus, krūmus. Po nustatyto kiekio grybšnių galima apžiūrėti, kas kruta tinklelyje - paprastai tai būna ne tik suaugę vabzdžiai, bet ir lervutės, vikšrai, tarpinės vystymosi stadijos. Taip galima suskaičiuoti vabzdžius, įvertinti kiekvienos rūšies gausą.

Dabar, nors ir šiltą dieną, galime graibyti tiek pat kartų ir pamatysime, kad labai dažnai mūsų tinklelis yra tuščias arba jame ropoja vorai, keletas blakių ir vikšrelių. Ką rodo toks rezultatas? Jis akivaizdžiai sako, kad vabzdžių skraidymo metas praėjo, daugelio rūšių suaugėliai iškeliavo nebūtin, o kažkur liko tik jų palikuonys, galbūt - lervutės, vikšrai, lėliukės ar kiaušinėliai.

Prieš keletą dienų pamiškėje anksti rytą, tekant saulei aplankiau kanapėmis užsėtą plotą. Buvo vėsoka, žvilgėjo rasa, o kanapėse šnekėjo, čiauškėjo didelis bent poros tūkstančių kikilių, žaliukių, dagilių, čivylių mišrus pulkas. Galima suprasti - tiek jų užaugo per vasarą, tiek pakilo kelionei, o čia surado labai gerą ir ramią vietą maitintis. Kiek jų išgyvens iki pavasario ir pakils skristi atgal, perėti? Nežinau tikro atsakymo, bet galiu spėti, kad tai bus visai nežymi viso šio rudeninio sujudimo dalis. Kur pradings paukščiai?

Pakeliui juos „išskainios" katės, vanagai, jie žus atsitrenkę į stiklo langus, laidus, mašinas. Juos šaudys ir gaudys Pietų Europos išalkę „medžiotojai". Medžioklė ir persekiojimai tęsis iki kovo, kai paukščiai pakils skristi atgal, į perimvietes. Žinoma, iš didelio jų pulko bus likę vos keli individai. Sugrįžę jie vėl darbuosis visą vasarą, augins naujus pulkus. Ar neatrodo bergždžias toks jų darbas?

Ne, jis labai prasmingas. Paukščiai žūdavo visada, tuo labiau, mirtingumas gamtoje yra natūralus ir lengvai apčiuopiamas procesas. Taigi, paukščiai buvo tam pasiruošę, tik jie nežinojo, kad kada nors naikinimas gerokai aplenks visas jų pastangas.

Dar gyvenkime vasaroje. O jei mums ji baigėsi, žinokime - gamta į rudenį keliauja labai palengva. Žiūrėkime, kaip ji tai daro ir mokykimės iš jos.