Ar išdrįstumėte paglostyti benamio galvą?

43 metus išdirbusi vaikų darželio auklėtoja, išėjusi užtarnauto poilsio moteris savanoriauja. Pastebėti kenčiantį, sergantį, bėdos ištiktą žmogų - toks jos gyvenimo credo.

Gal akmenį pririšti prie kojos?

Zinaidai Rakauskienei - jau daugiau kaip septyniasdešimt metų. Niekas jos nematė sergančios, blogos nuotaikos. Kiekvienam nusišypsos, pakalbins.

Prieš Kalėdas Zinos buto langai pasipuošia įstabiais karpiniais. Kiekvienais metais ji lanko Kelmėje vykstančius Žemaičių etnomuzikavimo ir tradicinių amatų kursus. Išmoko beveik visus amatus: pinti iš vytelių, drožti iš medžio švilpynes, pažino karpinių subtilybes, netgi akmenskaldystės mokėsi.

Ką išmokusi Zinaida pritaiko kurdama atvirutes, suvenyrus, dėžutes. Iš nereikalingų skudurų priaudžia kilimėlių, padovanoja vienišiems žmonėms, kuriuos lanko, pasitiesti prie durų, atsigulti šuniukui, atsitūpti kačiukui.

Ji eina ir eina. Skubiu, sparčiu žingsniu. Pašalaičiui, nežinančiam Zinaidos gyvenimo būdo, gal būt atrodo keistai - kur taip dažnai išeina moteris. O ji savanoriauja.

„Iš šono gal atrodau ir kvailai. Man reikėtų akmenį prie kojos pririšti, kad tiek nebėgčiau, - apie save kalba Zina. - Bet kad savanorystė - vien tik pliusai. Juk taip trumpai gyvename. Savanoriavimas suteikia gyvenimui prasmės. Yra tiek žmonių, kuriems reikalingas kitas žmogus. Vienam pakanka tik pakalbinimo, kitam reikia rimtesnės pagalbos. Kai rūpinuosi kitais, aš pati nebūnu surūgusi."

Jau 35 metai Zina dainuoja ir žemaitiškas istorijas porina Aklųjų ir silpnaregių draugijos „Ramočios" ansamblyje.

Į tamsiausius gyvenimo užkaborius

Zina augo Šilalės rajone. Baigė Kvėdarnos vidurinę mokyklą. Svajojo tapti žurnaliste, nes turi rašymo ir sklandaus minčių reiškimo dovaną. Tačiau jos tėvas, apkaltintas bendradarbiavimu su partizanais, kalėjo Sibiro lageryje. Universitetas tapo tabu. Baigė Klaipėdos pedagoginę mokyklą. Kelmės „Ąžuoliuko" lopšelis-darželis tapo pirmąja ir paskutiniąja jos darboviete. Visus 43 metus čia dirbo.

„Mano tėvai augino dešimt vaikų. Mus auklėjo gamta, tėvų ramybė, šeimos darna. Mama mokėjo iš nieko padaryti viską. Ji verpė, mezgė, siuvo, audė. Rasdavo laiko ir paauklėti: „Nesmerkit kitų žmonių. Jūs nežinote jų gyvenimo."

Galbūt mamos ir labiausiai prisimenamos mokytojos Birutės Lengvenienės gyvenimo pamokos Zinaidą atvedė prie savanorystės. Laimingiems žmonėms nereikalingas nei savanoris, nei jo pagalba. Savanoris turi eiti ten, kur tamsu, kur kančia ir vienatvė. „Savanoriui reikia pakantumo, kantrybės, mokėti išklausyti, - sako Zina. Ir pakartoja savo mamos žodžius: - Svarbiausia nesmerkti, nes nežinai, kokios aplinkybės žmogų į sunkų gyvenimą atvedė."

Pastebėti kančią

Zinaida sako, jog daugelis žmonių dabar pernelyg susikoncentravę į save, nemato kenčiančių aplinkinių. O gal tiesiog nenori matyti, kad nekiltų neigiamų emocijų?

Po Kelmę vaikšto toks vargingas žmogus. Gyvena iš konteinerių. Ten randa butelių, kuriuos parduoda. Kartais aptinka maisto ar kokių parduoti tinkamų daiktų. Niekas nežino jo pavardės. Vaikai jį praminė Tata Majata.

„Kartą pamačiau jį sėdintį ant suolelio. Kažką godžiai valgė. O paaugliai iš jo šaipėsi ir mėtė po kojomis plastikinius butelius. Jis nepyko, tik šypsodamasis pakeldavo butelį ir įsidėdavo į plastikinį maišelį. Sukrėsta tokio vaizdo, priėjau prie suvargėlio ir paglosčiau jam galvą. Plaukai - sulipę, šiurkštūs lyg vielos. Vyras pravirko: „Manęs dar niekas taip neglostė. Netgi mama", - pasakoja Zina. - Paklausiau, kur jis prausiasi. Atsakė Kražantėje. Kur miega? Po klevu."

Kitąsyk Zina ėjo pro gimnaziją. Ant šaligatvio nuvirtęs žmogus. Prieš ją pro šalį praėjo gydytojas. Ir nesustojo. „Jeigu jau daktaras praėjo pro nualpusį žmogų, ko benorėti iš kitų!" - išdrįso sušukti moteris.

Gydytojas sugrįžo. Atsiprašė. Pamanęs, kad girtas. Apžiūrėjo žmogų. Negirtas. Ištiko epilepsijos priepuolis. Pasirausė savo lagaminėlyje. Suteikė pagalbą.

Buvo atvejis, kai bažnyčioje nualpo mergaitė. „Sėdi daugybė Dievą tikinčių žmonių ir visi abejingi, - stebisi Zinaida. - Puoliau kelti, nepanešu, tik pradėjusi reikalauti, sulaukiau pagalbos. Man atrodo, jei esi tikintis, turi matyti kitą žmogų, jo nelaimę. Ne tik matyti, bet ir padėti."

Parapijos namai privalo šviesti

Su Zinaida kalbamės Kelmės parapijos namuose. Čia yra maldos kambarys, kur renkasi Marijos legiono Švč. Mergelės Marijos Šeimos Karalienės prezidiumui priklausantys tikintieji. Dažniausia tai vyresnio amžiaus vienišos moterys. Yra ir vienas vyras. Grupės nariai lanko ligonius ir neįgalius žmones, tvarko apleistus kapus, bendrauja su vienišaisiais, tvarko parapijos namų aplinką.

Z.Rakauskienė čia įkūrė ir vaikų kampelį. Iš atlikusių kartono gabaliukų, pakuočių, spalvotų žurnalo puslapių padarė dėžučių, namelių, pieštukų dėklų, net traktorių, atviručių ir kitokių dalykų, su kuriais gali žaisti čia atėję vaikai.

„Vaikams čia yra visi patogumai. Kodėl neatėjus, nesusibūrus, nepabendravus? Tėvai čia galėtų palikti vaikus, kol patys dalyvaus Šv. Mišiose, - svarsto savanorė. - Jeigu norime išsiugdyti tikinčiųjų pamainą, vaikus reikia nuo mažens pratinti prie bažnyčios, mokyti juos doro gyvenimo, sąžiningumo. Dabar tėvai vaikus pakrikštija, tikybos mokytojai pasirūpina jų pirmąja Komunija. Toliau viskas paliekama savieigai. Vienkartinės sakramentų injekcijos neišugdys tikinčio žmogaus".