Ar ir mums, lietuviams, ruošiamas prūsų likimas?

Profesorė G.Blažienė yra žinoma kalbininkė, prūsų kalbos tyrinėtoja, o profesorius G.Kuprevičius - žinomas kompozitorius, operos „Prūsai", pagal Juozo Grušo dramą „Herkus Mantas", autorius, skyręs ją „išnykusiems atminti ir likusiems perspėti".

Be lietuvių ir latvių, baltams priskiriamos ir šios jau išnykusios indoeuropiečių tautos: jotvingiai, skalviai, nadruviai, galindai, kuršiai, žiemgaliai, latgaliai, sėliai ir, žinoma, prūsai. Manoma, kad paskutinieji prūsai, mokėję gimtąją kalbą, išmirė XVIII a. viduryje.

Lietuvių tauta - pažeidžiama

„Peršasi mintis, kad kalbame apie save, - apibendrindamas pokalbį sakė G.Kuprevičius, - kad šitos godos apie tai, kaip svarbu identifikuoti save, kad nenutoltume nuo savęs. Nes nesuprasti savęs yra visuomenės tragedija, nes leisti kitiems suprasti mus geriau, nei patys save suprantame, yra blogai. Dėl to gali nutikti negerų „pokštų", kaip nutiko 1941 metų birželio 14-ąją; tada mes nežinojom, ką jie žino, o jau buvo sąrašai sudaryti.

Ne iki galo save pažįstam ir ne visada tai padeda mums nujausti gresiančius pavojus. Tai yra tautos filosofijos dalis, kurios dabar labai trūksta. Mes neturim filosofų, mūsų dabartiniai filosofai yra turgus, kad neįžeisčiau, nesakau „turgelis", kur prikrauta kažkokių vienkartinių kasdienių dalykų; čia varškės gali rasti, ne visai šviežios, kažkokių malkų, kirtimų ne vietoj ir ne laiku, o filosofijos - nėra. Be jos - bala, be jos tauta pasimeta. Ypač krizinėse situacijose, kokia yra dabar, labai svarbu turėti tą filosofinę ašį.

Šiandien labai trūksta tos ašies. Ir mūsų pokalbis dramatiškai sutampa su tos ašies paieškomis. Deja, negalime kreiptis nei į prezidentūrą, nei į Seimą, nei į Vyriausybę - šitų institucijų visai kiti uždaviniai, bet ir jos neturi ašies, į kurią galėtų remtis. Šiuo metu tai ne tik Lietuvos problema, tai yra daugelio valstybių problema. Tai pagaliau yra egzistencinė problema, - egzistencijos, kuri baigiasi egzistavimu, problema. Po egzistencijos nesuvokimo ateina egzistavimo pavojus. Tampi pažeidžiamas, o kas yra pažeidžiamas, tas yra silpnas. O kas silpnas - labai matosi, nes jis visuomet išsiduoda tuo, kad šaukia, rėkia, labai dažnai ieško pašalinių priežasčių. Stipresniam jis labai parankus, jei ne sunaikinti, tai „pasirūpinti"...

Profesorius nekonkretizavo, tačiau akivaizdu, kad neturint savo tautos filosofijos, bendriausia prasme, tautos tikslo bei misijos, ir pasišviečiant kelyje iš svetur prisiimta globalistine ideologija, švelniai tariant, nesame stiprūs išorės pavojų akivaizdoje, užtat ir aukojam tautos tvirtovę po tvirtovės. Teko skaityti profesorės G.Blažienės žodžius, palydint skandalingą Seimo sprendimą, įteisinusį svetimraidžių vartojimą asmenvardžiuose, - anot jos, kalba yra tautos gynybinė siena, kurioje visos plytos turi būti tvirtos. Ji, kaip senojo rašto ir išnykusios prūsų kalbos tyrėja, sakė žinanti, ką reiškia viena „ne taip perskaityta raidė senuose dokumentuose, atstatant autentišką formą".

Nesibaigianti mokslininkės apgultis

Tą dieną Mokslų akademijoje savo pasakojimą apie prūsų tautos filosofiją Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimo centro vadovė G.Blažienė pradėjo iš toli.

„Manau, kad pasibeldžiau į tinkamas duris, - kalbėjo ji, - o bet kokias duris svarbu atidaryti, nebent už jų yra prakeiksmas, bet gal kaip nors žemaičiai susitvarkytų ir su prakeiksmais.

Visko būta per daugelį mano gyvenimo darbo metų, jie prasidėjo 1972-1975 metais. Toks mokslinis gyvenimo kelias labai netrumpas ir visiškai aišku, tai bus prūsistika... Nepasakosiu, nesiguosiu, kiek reikėjo visko įveikti, bet taip, kaip Maestro statė savąjį meno namą, pradėjau statyti savąjį mokslo namą, - meistravome baldus, arėme savąją žemę. Kiti galbūt galėjo suarti ir geriau, bet ariančių neatsirado. Ačiū Dievui, kad atsirado mano mokinys Darius Ivoška, kuris tuoj pralenks mane arba dar kurį laiką arsime drauge. Svarbiausia, daugelis dalykų yra iš svajonių o iš svajonės galima kurti savąją mokslo laisvę, savąją meno laisvę, savąjį pasaulį, ir, gink Dieve, negalima palikti tame pasaulyje griuvėsių.

Nes kas bus su mumis, jei mes išeidami paliksime pasaulyje griuvėsius. Kartais atrodo, kad keliauji ir per pragarą, bet prisimenu Vinstoną Čerčilį, kuris pasakė: jeigu keliauji per pragarą, nesustok. Pradedi eiti tuo keliu ir nesustoji. Ir negali uždaryti durų, nes gali prireikti vėl jas atidaryti. Ir negali liautis ieškojęs.

Perfrazuodama XVII-XVIII a. prancūzų abatą ir Maltos ordino vienuolį istoriką, kuris, baigęs istorinį veikalą apie Rodo salos apgultį, staiga gavo daug naujų duomenų ir pasakė „manoji apgultis yra baigta", norėčiau pasakyti, kad savosios „apgulties" aš nebaigsiu. Manoji „apgultis" tęsiasi daugybę metų, dvi knygelės išleistos („Baltiški Sembos vietovardžiai", „Baltiški Rytų Prūsijos vietovardžiai" - D.Š.), surinkta įdomi medžiaga, smalsiam skaitytojui galėtų būti pateikta apie 700 niekieno nenagrinėtų prūsiškų vietovardžių.

Aš juos suradau Prūsijos kultūros paveldo slaptajame valstybiniame archyve; suvokiau labai anksti, kad be rankraščių nebus jokio tikslaus mokslo, nes istorikais nelabai galima pasitikėti. Jie į raidę žiūri vienaip, aš žiūriu kitaip, nes jiems viena raidė neturi lemiamos reikšmės, o etimologijai - turi."

Tyrinėjant rankraščius, profesorei pavyko paneigti nuostatą, kad po 1525 metų prūsų vardyno „apgultis" buvo baigta. Anaiptol, „suradus tūkstančius naujų daiktų", ji stumtelėjo prūsų kalbos mirimo datą, nes anot jos negali būti, kad vardynas išliktų, o kalba būtų mirusi. Taip gyvenime nebūna: nes kažkas turėjo juos įvardinti. Jos nuomone, prūsų asmenvardžiai gyvavo iki XVII-XVIII amžiaus.

Profesorė G.Blažienė pasakojo, kad prūsai turėjo gražią kalbą, kad dideliuose ir mažuose prūsų kalbos paminkluose yra likę per 1700 žodžių („niekada nėra pasaulyje žemių, bendruomenių kurios neturi savo kalbos ir ja nebendrauja"). Anot jos, jie ta kalba bendravo, ta kalba mylėjo, augino vaikus ir pagaliau kovojo už savo laisvę ir, žinoma, už Lietuvos laisvę, nes Lietuva suspėjo susivienyti, o prūsai taip ir ištirpo tose atmintyse.

XIII a. vokiečių ordinas, atėjęs užkariauti prūsų ir kitų baltų genčių, susidūrė su dideliu prūsų pasipriešinimu, bet ordino karinė struktūra buvusi geriau organizuota. Kita vertus, ordinas pasižymėjo ir galinga kanceliarine sistema, šių dienų mokslininkams suteikiančia įvairios informacijos apie tuos laikus. Raštininkų būrys užrašinėjo kiekvieną žygį ir ten, žinoma, figūravo daugybė tikrinių vardų, asmenvardžių ir vietovardžių.

Prūsai buvo stipresni už mus

Profesorė sakė, kad prūsai buvo tikėjimo žmonės, jie tikėjo, visų pirma, Gamta, visomis šventomis žemės, dangaus, Saulės, Mėnulio, miško jėgomis ir tas tikėjimas buvęs nepalaužiamas. Ji ir šiandien, nuėjusi į Vingio parką pasivaikščioti, apkabinanti pušį, nes tikinti, jog pušies jėga teikia jai stiprybės. XIV a. prūsai jau pradeda rasti krikščioniškąjį Dievą, visas jų tikėjimas, anot profesorės, buvo nušviestas gerąja jėga: „jie nekėlė kalavijo ir, šių dienų terminais kalbant, nevadino karo „gelbėjimo operacija", jie gelbėjo savastį, ir tas savasties gelbėjimas jiems buvo be galo brangus, nes reikėjo rūpintis genties pratęsimu ir išsaugojimu".

Mokslininkės nuomone, tikėjimas mažoms tautoms yra šventas, be tikėjimo žmogus yra niekas. Prūsai tikėjo savo žeme, jie tikėjo savo vaikais, savo šeimomis, ir tai buvo pats vyriausiasis jų Dievas. Tikėjimas buvo taip giliai įsišaknijęs, kad, anot profesorės, iš prūso negalima buvo atimti „jo savasties, jo esybės, jo, šiandien pasakytume, moralinių principų".

„Prūsai buvo stipresni už mus - artėjo prie mūsų dienų G.Blažienė, - šiandien, esant labai rūsčiai dabarčiai, prūsai būtų elgęsi visai kitaip: jie būtų ne tik gintarą vežę į Romą ar į kitas žemes, jie būtų galvoję, kaip padėti kitam, nes sprendžiant pagal XVII-XVIII a. tyrėjų išvadas, kiek gyventojų naudojosi ugniakurais (pvz., ugniakurai buvo du, o jais naudojosi 20-30 gyventojų), jiems buvo būdingas bendrystės jausmas... Jie daugeliu atvejų mums yra pavyzdys ir aš įsivaizduoju, kad, tarkim, jeigu šiandien tebebūtų prūsai, jų batalionai jau kautųsi Ukrainoje. Čia man nekyla jokios abejonės, nes jie buvo puolami, jie žinojo, ką reiškia gintis, ir, gimę vos ne su kardu, kovėsi dėl savo žemės, už savo mylimus žmones, už savo šeimą, savo ąžuolus, girias. Už savo Dievą..."

Tautos likimas paliktas savieigai

Pasak prof. G.Kuprevičiaus, prūsų, kaip galinčios ir negalinčios integruotis į kitas bendruomenes, genties klausimas mums labai svarbus: „Mažoms tautelėms labai svarbus integravimosi ir dezintegravimosi klausimas: kaip subalansuoti buvimą šalia didžiųjų ir šalia galingųjų, kaip padaryti, kad tavo įvaizdis jiems neatrodytų keliantis pavojų ir, ką daryti, kad netaptum visišku jų vergu. Deja, kai nėra intelektualinio potencialo, visa tai palikta savaeigiams procesams." Padėtis, anot profesoriaus, nepasikeis, jei pati visuomenė neims kelti sau sudėtingesnių, ne tik eurovizinių, problemų, nes filosofija yra intelektinio tautos augimo atspindys.