Apie gamtos mamas

Gamtoje mamų daug, todėl ryšys tarp jų ir vaikų labai įvairus ir skirtingas: kai kam jis išlieka ilgai, kitiems jo, atrodo, visai netenka. Taip, daugeliui bestuburių gyvūnų (bet tikrai ne visiems) savo vaikų netenka matyti: padėję kiaušinėlius, suaugėliai žūsta, o nauji, dar tik pirmose vystymosi stadijose esantys jų palikuonys yra savarankiški, nelaukiantys mamos globos.

Tiesa, bendruomeniniai vabzdžiai (kad ir vapsvos, skruzdėlės, bitės) savo atžalas augina ir prižiūri - negalėtume sakyti, kad tą daro „mama", nes iš tikro jų šeimų motinos tik deda kiaušinėlius, o jauniklius augina darbininkės, belyčiai individai. Žinoma, ir čia būna išimčių: antai, kamanių ir vapsvų peržiemojusios motinos pačios pradeda lizdus, jos ne tik deda kiaušinėlius, bet ir renka maistą, pačios augina ir maitina pirmąsias darbininkių kartas. Vėliau vaikų priežiūrą perims jos.

Daugelis stuburinių gyvūnų - žuvys, varliagyviai ir ropliai - savo vaikų neaugina, negloboja ir jų nepažįsta. Maža to, žuvys ar varlės, gyvatės, driežai gali medžioti ir savo rūšies jauniklius. Vieninteliai „tikri" savo vaikų augintojai yra paukščiai ir žvėrys. Todėl kai kalbame apie artimą tėvų ir vaikų ryšį, dažniausiai galvojame apie šiuos gyvūnus. Ar jie panašūs į žmogiškuosius ryšius, tėvų ir vaikų meilę? Pasakysiu iš karto: jų ryšiai yra daug tikresni, glaudesni, nuoširdesni, juose nėra nė trupinėlio išskaičiavimo ir tikėjimo, kad už kiekvieną gerą darbelį bus kuo nors atlyginta.

Ar gyvūnų meilė, ištikimybė ir tėvystė, vaikystė yra kaip nors vertinama, ar juos galima pamatuoti? Štai dabar briedės atsiveda briedžiukus - jie gimsta ilgakojai, ilgomis ausimis, didelėmis akimis. O kaip juos mato ir supranta mama briedė? Ar gali atsitikti taip, kad ji savo briedžiuką paliktų ar „nuneštų" į gyvybės langelį?

Tai neįmanoma! Mamos instinktas yra labai stiprus, ji savo mažiuką tikrai apgins nuo bet kokio pavojaus. Neieškokime jų santykiuose kokios nors „širdį veriančios" meilės dramos - jei jie yra kartu, jei jiems gera, vadinasi, viskas yra nuostabu! Tai iš kur tada randasi briedžių našlaičiai arba pamestinukai?

Palaukite, o kas jums sakė, kad tokių būna? Per ilgą savo praktiką pamenu gal porą atvejų, kuomet briedė, vesdama savo mažylį per plentą, jį apsaugojo, o pati žuvo susidūrusi su mašina. Šie atvejai tokie ir buvo, briedžiukai liko našlaičiai ir išgyveno tik auginami žmonių. Kitais atvejais surasti „vieniši" briedžiukai tikrai turi mamas, jos kažkur čia pat, tik pasitraukė pamačiusios ateinančius žmones. Skubiai pasišalinkime, leiskime jiems būti kartu! Mes neturime teisės imti svetimų vaikų, nešti juos į namus.

Gyvūnai, net patys didžiausi miško žvėrys, gyvena kur kas trumpiau už žmones. Žinoma, jų ryšiai su vaikais taip pat nutrūksta greitai - štai žiemos gale briedė nuo savęs pavarė pernykščius briedžiukus, nes atėjo metas naujiems vaikams. Kaip ten bebūtų, ryšys tarp vaikų ir mamos išlieka ilgai. Kitaip to net negalėtume įsivaizduoti...