Ant tokių medikų ir laikosi Lietuva. Ačiū jiems

Užsienis nesuviliojo

Vilniuje gimusios ir augusios Ž.Petrulionienės kelias į mediciną buvo nulemtas laikmečio: aukso medaliu baigusi sostinės 23-iąją vidurinę (dabar Simono Daukanto) mokyklą, kartu su dviem bendraklasėmis, taip pat aukso medalininkėmis, sėkmingai įstojo į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir mokėsi viename kurse, studijas baigė 1985-aisiais.

„Dabar iš mūsų trijulės Lietuvoje esu likusi tik aš, - liūdnai patvirtina Ž.Petrulionienė. - Viena iš mano bičiulių gyvena ir dirba už Atlanto, kita - Norvegijoje. Neseniai aplankiau savo geriausią draugę Osle - aišku, jai ten gerai sekasi darbas, gyvenime viskuo apsirūpinusi, bet ji kone kas mėnesį atvažiuoja į Lietuvą. Ne tik dėl to, kad čia likę tėvai, giminės, draugai ir geri pažįstami, bet ir todėl, kad jaučia gimtinei didžiulę trauką, kurios niekas negali nuslopinti.“

Ji pati sako apie emigraciją niekada nė negalvojusi. Pirmiausia dėl to, kad yra vienturtė dukra ir negalėjo palikti tėvų, su kuriais sieja itin glaudūs dvasiniai ryšiai.

„Tėvai man davė viską - ir laimingą vaikystę, ir laimingą jaunystę, o kai sukūriau šeimą ir pasipylė vaikai, jie labai daug padėjo. Taip pat ir vyro tėvai padėjo, nors mama ir pati dirbo gydytoja. Vaikai neišvažiavo gal irgi dėl to, kad sūnūs čia sukūrė šeimas, turiu jau 4 anūkus. Labai artimai bendraujame kelios kartos ir dėl to labai džiaugiuosi, - atvirauja Ž.Petrulionienė. - Mano tikslas - kad visi vaikai surastų savo kelią Lietuvoje. Gali pavažinėti po pasaulį, pasistažuoti, pasisemti patirties, bet vis tiek mūsų šaknys Lietuvoje. Viską darysiu, kad ir mano vaikai, ir anūkai būtų šalia. Man reikia, kad jie būtų šalia. Aš apskritai esu prieš emigraciją, manau, kad ir Lietuvoje galima labai daug pasiekti, bet jeigu žmogui nesiklosto... Jeigu žmonės galėtų čia siekti to, apie ką svajoja, dirbti, užsidirbti ir jaustis oriai, manau, jie tikrai nevažiuotų iš Lietuvos.“

Ištikima kardiologijai

Kardiologijos sritį jauna gydytoja pasirinko lemtingai susiklosčius aplinkybėms iš karto po studijų, kai, baigusi Vilniaus universitetą su pagyrimu, buvo pakviesta ten ir dirbti.

„Gal taip sutapo, bet aš labai daug puikių žmonių sutikau, - prisimena Ž.Petrulionienė. - Pirmasis mokytojas šviesios atminties profesorius Algimantas Raugalė pasiūlė imtis tyrinėti vaikų širdis, taigi pradėjau nuo vaikų kardiologijos. Paskui profesoriaus Vytauto Jono Sirvydžio paskatinta susidomėjau įgimtomis širdies ydomis. Taip pamažu nuo vaikučių širdelių perėjau prie suaugusiųjų širdžių... Tačiau niekas nepasidarė iš karto ir savaime - nuo tų 1985-ųjų tarpai tarp kardinalių gyvenimo įvykių yra gana dideli, žingsnis po žingsnio.“

Medicinos mokslų daktaro disertaciją „Sveikų ir sergančių aortos koarktacija ir aortos vožtuvo stenoze vaikų kairiojo skilvelio funkcijos ir kraujotakos aortoje įvertinimas echokardiografiniais metodais“ Vilniaus universitete ji apgynė 1992 m. Šiandien Ž.Petrulionienė yra habilituota daktarė, Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių ligų klinikos profesorė. Universitetinėse Santaros klinikose ji vadovauja I kardiologijos skyriui, specializuojasi prevencinėje kardiologijoje, širdies ir kraujagyslių ligų epidemiologijoje, rizikos profilio tyrimuose, tyrinėja metabolinio sindromo, cukrinio diabeto, nutukimo ir koronarinės širdies ligos ryšius.

Profesorė sako, kad siekti karjeros ir tobulėti medicinoje jai padėjo įgimtas užsispyrimas ir pasitikėjimas savo jėgomis: „Visada žinau, kad po kiekvienos problemos ateina palengvėjimas. Ir vaikams nuolat sakau: jeigu tau kažkas nepavyksta iš karto, nusiramink ir nenorėk greito rezultato, juk viską įmanoma pasiekti žingsnis po žingsnio, nuosekliu darbu. O po to didžiulio ir sunkaus darbo užplūsta jausmas, kad tu įveikei, tu padarei, nors ir buvo žiauriai sunku... Ta būsena yra labai maloni ir padeda žengti pirmyn.“

Paveldėjo šeštąjį pojūtį

Įvairiose gyvenimo situacijose gydytoja dažnai vadovaujasi nuojauta, kurią sako esant labai galingą, - tai tarsi šeštasis pojūtis.

„Kartais juk jauti be žodžių, kad kitam sunku. Ypač tie nematomi ryšiai stiprūs tarp artimų žmonių. Būna, tiesiog jaučiu, kad reikia paskambinti, kad mano artimam žmogui kažkas negerai, kad jam reikia palaikymo, pagalbos, ir tai labai svarbu, - neslepia Ž.Petrulionienė, neseniai išgelbėjusi miokardo infarktą patyrusį savo vyrą Mindaugą. - Per pusvalandį nuvežiau pas kolegas ir mes tą infarktą - pykšt! - pagavome pačioje pradžioje. Nuostabūs kolegos ištraukė krešulį iš širdies arterijos, įdėjo stentą ir mano žmogus grįžo į gyvenimą. Čia vėl likimas, nes jis buvo šalia, o jeigu užkietėjęs medžiotojas būtų išvažiavęs kur nors į miškus, dar nežinia, kaip būtų...“

Profesorė mano paslaptingąjį šeštąjį pojūtį paveldėjusi iš savo močiutės ir prosenelės, kurios buvo liaudies daktarės, žolininkės, o prosenelė - pribuvėja, gyvendama Varėnos rajone yra priėmusi šimtus į šį pasaulį atkeliaujančių naujagimių.

„Tą empatiją reikia puoselėti, labai įsiklausyti į save, nes per beprotišką gyvenimo tempą, įvairias ambicijų kovas mes dažnai nebegirdime, ką sako mūsų vidinis balsas“, - sako Ž.Petrulionienė.

Aistra - teatras

Paklausta, kaip atsipalaiduoja po sunkios darbo dienos, įtemptos darbo savaitės, ar nuvagia šiek tiek laiko vien tik sau, Ž.Petrulionienė pripažįsta, kad iš tiesų likti vienai pačiai su savimi pavyksta labai retai: „Dirbu ne viename darbe, grįžtu vėlai vakare, dar yra daugybė šeimos reikalų - nebent prieš miegą galiu pabūti viena su knyga. Bet šeštadieniais, sekmadieniais, pabėgusi nuo medicinos, realizuoju įvairius savo pomėgius. Iš jų svarbiausias - teatras. Esu teatromanė - internetu prisiperku bilietų į spektaklius keliems mėnesiams, stengiuosi pasižiūrėti viską, kas tik Lietuvoje pastatoma.“

Aistra teatrui ji užsikrėtė dar mokykloje, lankydama dramos būrelį, kuriam vadovavo labai garsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Živilė Bandorienė, beje, apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi. Ši pedagogė, vertindama savo mokinės literatūrinius rašinėlius, pranašavo jai lietuvių filologės ir rašytojos karjerą ir labai nustebo, kai ši įstojo studijuoti mediciną. Šiandien Ž.Petrulionienės artimieji ir geri bičiuliai žino, kad ji tikrai parašys knygą, kai tik sulauks tokios galimybės.

„Negaliu nuvilti savo mylimos mokytojos. Kai išeisiu į pensiją, būtinai tą rašymo gyslelę realizuosiu, - šypsosi profesorė, įžvelgianti aplinkoje labai daug įdomių dalykų, vertų rašytojo plunksnos. - Mane labai domina žmonių tarpusavio santykiai, ypač kolektyvuose, - įvairios peripetijos, intrigos, kova už būvį, psichologinė įtampa. Ateis laikas, kai visa tai nuguls į knygą, nes jeigu parašyčiau dabar, kai kas atpažintų save ir galbūt net įsižeistų...“

Sukrėtimai užgrūdina

Kaip nuolatinės psichologinės įtampos kupinoje aplinkoje išlikti savimi, nenuplaukti pasroviui, nelinkti pavėjui, nelygu iš kur tie vėjai pučia?

„Esmė yra vidinė harmonija. Turi būti kažkoks vientisumas ir darna, tuomet viduje esi rami - žinai, kad darbe viską padarei, jauti pasitenkinimą, asmeniniame gyvenime, šeimoje irgi reikia darnos - priešingu atveju dėlionė nesusidėlioja. Bet ir to dar negana - mes, moterys, turime turėti ir mažų savo paslapčių, ir tikrų draugių pasiplepėti, - juokiasi Ž.Petrulionienė. - Labai nuoširdžiai, tai mano tikroji stiprybė - glaudus ryšys su artimaisiais. Esu labai dėkinga savo tėvams, jie - nuostabūs žmonės, aukščiausio intelekto ir erudicijos, nors jiems jau po 85 metus, šiemet atšventėme jubiliejus. Jie ir knygas skaito, ir mane dar pamoko - duok, Dieve, jiems sveikatos. Ačiū už viską - už šilumą, rūpestį ir už tam tikrą stumtelėjimą gyvenime. Žinote, kaip reikia iš lizdo stumtelėti paukščiuką, kad jis pradėtų skristi... O gyvenimas nėra vien tik rožėmis klotas ar saldus kaip medus. Jis turi žmogų „papurtyti“. Dramatiški sukrėtimai patampo nervus, bet iš jų tu „išlipi“ kitoks - pasimokęs, tvirtesnis, atsparesnis, su šiek tiek kitokiu požiūriu į gyvenimą.“


Mindaugas Petrulionis - Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų direktoriaus medicinai ir slaugai pavaduotojas stacionariniam darbui, Ausų, nosies, gerklės ligų skyriaus vedėjas. 2017 m. suteiktas nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas, apdovanotas Sveikatos apsaugos ministerijos Nusipelniusio Lietuvos gydytojo garbės ženklu. Tęsdamas savo senelio, garsaus tarpukario Lietuvos gydytojo Juozo Buzelio (1920-1922 m. jis buvo Steigiamojo Seimo narys - red.past.) pradėtą dinastiją, nuo 1986 m. dirba gydytoju otorinolaringologu. 2001 m. apgynė disertaciją „Neuždegiminių nosies ligų įtaka kvėpavimui per nosį“. Nuo 2006 m. yra Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas. Stažavosi Geteborgo (Švedija) universitete, JAV Lojolos universitete, taip pat tarptautinėse stažuotėse: Taivane, Belgijoje, Vokietijoje, Estijoje. Dalyvauja Europos ir pasaulio otorinolaringologų konferencijose, yra Vilniaus krašto otorinolaringologų draugijos narys, 2000-2004 m. buvo jos pirmininku - respublikinės draugijos valdybos nariu.

Julius Petrulionis - Konkordijos universitete Estijoje baigė tarptautinės teisės studijas, vėliau studijavo Vilniaus universite, nuo 2004 m. dirbo advokato padėjėju, nuo 2008 m. dirba advokatų profesinėje bendrijoje „Markevičius, Gerasičkinas ir partneriai“ advokatu.

Marius Petrulionis - pilvo chirurgas, dirba Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centre, yra Vilniaus universiteto jaunesnysis mokslo darbuotojas. Stažavosi Heidelbergo universiteto (Vokietija), Miuncheno technikos universiteto (Vokietija) chirurgijos klinikose bei Strasbūro minimaliai invazinės chirurgijos ir virškinamojo trakto onkologinių ligų tyrimų institute (Prancūzija). Lietuvos minimaliai invazinės chirurgijos draugijos ir Vilniaus chirurgų draugijos narys.

Emilija Petrulionytė - sekdama tėvų, močiutės ir prosenelio pėdomis, pasirinko medicinos studijas Vilniaus universitete, šįmet baigė 4 kursą.

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“