Ant Juodojo vandens triušio metų slenksčio. 2022-ųjų sėkmės ir nesėkmės

Trojos žirgo aliuzija

Giedrius KAZIMIERĖNAS, tapytojas, Vilniaus dailės akademijos profesorius

Kalbėsiu ne apie kitus, bet apie save, kaip ir dera senam egoistui. Metai man buvo nelengvi, turėjau sveikatos problemų, su daktarais padraugavau, bet dabar, kaip matote, esu gyvas ir sveikas. Jei pamenat, prieš metus buvau padaręs parodą Dantės tema ir, žinoma, kai po jos savęs paklausiau, o kas toliau, sumečiau, kad kaip nuo mūsų Dantė nutolęs 700 metų, taip nuo Dantės buvo nutolęs Homeras, - apie 1000 metų į istorijos gelmes. Man pasidingojo, kad norint geriau suprasti Dantę, logiška atsigręžti į Homerą; jis lygiai toks pat aktualus šiandien, kaip ir Dantė. Didysis menas paliečia universalias temas. Keičiasi tik stilius, siužetai, o didžiosios temos lieka. Tad šiemet, galima sakyti, draugauju su Homeru.

Metai prasidėjo su karu Ukrainoje, o mano - su „Iliada" Joje visos amžinosios temos. Kas yra „Iliada"? Keliais žodžiais tariant: karas buvo, yra ir bus. Skaičiau susikaupęs „Iliadą", „Odisėją" - per tūkstantį puslapių hegzametro, tokiam naivuoliui dailininkui, kaip aš, nebuvo lengvas uždavinys, bet aš jį galbūt įveikiau, nes po truputį ėmiau judėti ta kryptimi - įpusėjau porą labai didelio formato darbų. Viename jų pasinaudojau Achilo ir Hektoro kova, kuriai pasibaigus Achilas išniekina Hektoro kūną, pergalingai vilkdamas jį aplink pilį. Šitas motyvas yra daugelyje meno kūrinių palytėtas, tad nebuvo lengva šviežesnį rakursą surasti. Jautrus man pasirodė ir Hektoro tėvo meldimas sugrąžinti sūnaus kūną, be kita ko suteikiantis karo problematikai humanistinį atspalvį.

O antras paveikslas (rizikuoju, žinoma, pasakodamas apie paveikslus, bet tiek jau to) - Trojos žirgo tema. Tiesiogiai „Iliadoje" nėra jis pavaizduotas, bet vis dėlto Troja siejasi su Homeru, kaip nepaprastai įdomi, gili ir universali Trojos žirgo, t. y., klastos, metafora. Mano Trojos žirgo aliuzijos: klastinga invazija į žmogaus dvasią, pastanga suardyti jo vidinį pasaulį. Žiūrėkite, kiek įvairiausių mimikrijų šiais laikais, kiek politinio blefo, susijusio su dabar vykstančiu karu, kiek falšo, kiek dangstymosi kilniausiomis idėjomis... Nors tema nelengva, bet ji menininkui kaip keptas karvelis tiesiog iš dangaus nukrenta ir neįmanoma jos apeiti. Taigi metai beveik ir prabėgo su tais dviem paveikslais, kurių taip ir nesugebėjau baigti, bet jie jau prasiritę į antrą pusę vis tiek.

O dabar pradedu dar vieną - pailsėjimui, jau iš „Odisėjos". Bet kur tu pailsėsi, vis tiek turi surasti savą leitmotyvą. Kai deivė Kirkė Odisėjo bendrakeleiviams duoda paragauti tokių miltelių (tokio pagardo, tokių „maisto papildų"), jie akimoju užmiršta savo tėvynę, arba, tarkim, Latofagų saloje jie prisivalgo saldžių lotosų ir apsalę niekur nebenori eit - nei namo, nei kur kitur... Koks nuostabus motyvas - skanėstais užliūliuojami kariai!.. Argi mūsų emigracija - ne tas pat? Argi šiandien neaktualios šios prieš du tūkstančius metų keltos problemos ir andainykštis dvasinio kultūrinio klimato lygmuo? Tarkim, kai palygini „Iliados" ir mūsų dienų karo etiką, kai net nuožmų žudymą viena pusė vengia įvardinti karu, galvoji, koks moralinis dekadansas, kokia katastrofa.

Pagaliau, koks trapus dalykas kultūra: aš nuo vaikystės gerbiau Rusijos kultūrą, o ji, pasirodo, jokio poveikio nepadarė net Rusijos intelektualams, net jie yra užsikrėtę imperiniu gripu. Šiuo metu menininkams ir apskritai visiems žmonėms, kurių frontas yra kultūra, t. y., tiems, kurie pirmiausia atsakingi už kultūrą, iškilęs sunkus klausimas, ką reikia daryti, kad karo filosofija apskritai būtų išstumta už sąmonės ribų. Ir ar įmanoma tai padaryti iš viso?

Kitas klausimas, kokiu turiniu mes užpildome savo kultūrą. Kauno, Europos kultūros sostinės, programoje, mano nuomone, buvo per maža dozė klasikos, galima nuspėti, kad ir Vilniaus 700 metų jubiliejaus minėjimo renginiuose mūsų akys bus dumiamos burbuliukais, blizgučiais ir akimirksnio efektėliais, - visu tuo kultūriniu sacharinu, jau tapusiu šių dienų žymeniu ir tendencija... Štai tokios mintys mane kankina skaitant „Iliadą" Ukrainos karo konteks

Šiam karui pabaigos nebus

Ričardas STULPINAS, architektas

Man 2022-ieji yra išbraukti metai, - tai yra karo, totalaus siaubo metai. Ir aš vis labiau nerimaudamas matau, kaip karas tampa kasdienybe, pasvarstymais, koks jis yra - konvencinis nekonvencinis, modernus nemodernus, kokios jo tolesnės perspektyvos. Atrodo, kol bombos nepradės kristi ant mūsų galvų, kol neateis kareivis su durtuvu ir neperskros pilvo tavo artimui, kol tau nenutrauks rankos arba kojos, kol patys neimsime rėkti ar neišgirsime rėkiančio iš skausmo žmogaus, tol nesusivoksime, kad problema - ne raketos taiklumas, ne nuotolis, kurį ji gali nuskrieti, - pats karas yra problema.

Po 77 metų į Europą grįžo karas. Anglų kalbos žodis" war" , reiškiantis karą ir tariamas kaip „wo:" - taikliai pagavo karo esmę: tamsus, primityvus, šiurpą keliantis ir kaip iš gelmių sklindantis garsas, kai žemu balsu tari ir nutęsi tą dvigubą w...

Mūsų tėvai ir seneliai juto tą baisųjį chtoninį „wo:", juto giluminę karo baimę, instinktyviai savisaugos instinktu reguliuodami išlikimo elgseną, o XXI amžiuje kariauti atėjo karta, kuri jau žaidė kompiuterinius žaidimus. Dabar užsidarę kabinetuose jos atstovai konstruoja ginklus, kad jie lėktų kuo toliau ir atimtų kuo daugiau gyvybių. Toji karta išmokusi gerai programuoti raketų skrydžius: paleidžia tą raketą ir ištaško viską, kas jos taikinyje. XXI amžiaus kariautojai nebemato to siaubo, kurį jie patys sukelia. Galbūt jiems tebeatrodo, kad tai toks pat kompiuterinis žaidimas, kurį bet kada gali pradėti su nauja kompiuterine gyvybe (jei praradai vieną gyvybę, nuspaudei mygtuką ir gavai naują), nes jokiam karybos etape jie nebedalyvauja, - jie monstrą paleidžia virtualiame lygmenyje.

Tariuosi suprantantis, kodėl pas mus atėjo karas. Galbūt taip nutiko dėl to, kad mes nebesuvokiame jo giluminių prasmių, jo chtoninės galios, atėjusios iš sąmonės tamsos. Karas jau tūno mumyse, jis tūno mūsų leksikoje, mes kariaujame su visais ir prieš visus: užuot gydęsi, kariaujame su ligomis, užuot neišmetę maisto, kariaujame su badu, užuot tausoję vienintelę planetą Žemę ir jos gamtą, kovojame su klimato kaita; net mažumos kovoja už savo teises, užuot ieškojusios bendrabūvio, susitarimo, susikalbėjimo su visais visuomenės dariniais.

Gamtoje neegzistuoja nei gėris, nei blogis, nėra nei pykčio nei džiaugsmo, - gamta nepasižymi tokiomis emocijomis, tai žmogaus sąmonės veikla. Bet žmogus, būdamas gamtos darinys, turėtų jausti išlikimo ir savisaugos instinktą, kurio variklis yra baimė, kažin ko baimė. Tie, kurie bijo baimės, tampa aukomis. Tie, kurie mėgaujasi baime, tampa grobuonimis. Grįžtu prie tėvų ir senelių: kadangi jie vienaip ar kitaip buvo susidūrę su karu, jo baimę tiesiog genetiškai perdavė vaikams ir patys 77 metus gyveno taip, kad tik nebūtų to visa ko naikinančio reiškinio. Kai kurie didžiųjų Europos valstybių politikai iki dabar vadinami prisitaikėliais, bestuburiais, pataikaujančiais Putino režimui, nes jie darė viską, kad tik nebūtų šito siaubo.

Matyt, toji karta, kuri genetiškai to siaubo nebeperėmė, ėmė traktuoti jį ne kaip pamatinę savo išlikimo riziką, o kaip kasdienybės reiškinį. Toji karta, kuri visa esybe išgyvena karo baimę, kalba ir stengiasi, kad karo židinys neišplistų į kitas Europos šalis, o toji karta, kuri nebeturi genetinės karo baimės, kalba apie vertybines politikas, demonstruoja tariamą drąsą, - tai yra bet kokio konflikto ir bet kokio karo eskalacija. Jeigu jau degi vertybine politika, iškėlęs galvą šok prieš puolantį liūtą ( jam vis tiek, tu valkata ar laisvės šauklys), - ir pasirodysi esąs kvailys. Genetinę karo baimę jaučiantys žmonės bando karą sustabdyti, o neturintys genetinės apsaugos, atvirkščiai, jį eskaluoja.

Po Žemės pluta, kurioje gyvename, verda lava,magma, juda tektoninės plokštės, bet argi drąsu šalia ugnikalnio kraterio statyti gyvenamąjį namą? Tai yra kvailystė, ir nieko daugiau. Organizuok savo gyvenimą taip, kad ne sunaikintum ugnikalnį, bet galėtum apsisaugoti nuo jo, kitaip tariant, kad rastum bendrą būvį; tai galioja visoms žmogiškosios veiklos sritims. Socialine politinę gyvenseną turėtum organizuoti taip, kad rastum taikos geną ir perduotum jį savo vaikams ir anūkams, kad išvengtum šito siaubo, kuris vadinamas karu. Jis nebūna geras ar blogas, - jis yra totalus, chtoninis, pamatinis blogis. Karo karu nesunaikinsi, pabaigos jam nebus. Jei sunaikinsi blogį, gėris virs blogiu, - taip buvo visada. Jei geriečiai sunaikina blogiečius, jie tampa blogiečiais,- tai aksioma.

Ačiū Ukrainai, kad vis dar esame laisvi

Vytautas SINICA, politologas, visuomenės veikėjas

Didžiausia praėjusių metų Lietuvos sėkmė nutiko ne Lietuvoje. Tai buvo užpultos Ukrainos atsilaikymas. Beveik nėra abejonių, kad jeigu Rusija būtų okupavusi Ukrainą per kelias dienas, kaip tikėjosi Kremlius ir jau buvo susitaikiusios Vakarų sostinės, ji būtų puolusi ir Baltijos šalis, nes Vakarų neveiksnumas pirmomis karo dienomis nepaprastai drąsino tai daryti. Kadangi Lietuva nėra ir juo labiau nebuvo pasiruošusi karui, greičiausiai Lietuvos nebebūtų. Laimei, Ukraina atsilaikė, o mes galimai išvengėme sunaikinimo. Tai pakeitė jei ne pasaulio, tai bent Europos istorijos kryptį. Vidurio Rytų Europa galėjo būti sutrypta, o dabar vis stiprėja. Laimėjome laiko išlikimui. Tragiška, kiek žmonių kenčia ir žūsta Ukrainoje, bet jie žino, dėl ko tai daro, žino, kad tik pergalė leis jiems išlikti.

Didžiausią nesėkmę išskirti sunkiau. Valdantieji kliedi, kad jie „geriausia, kas galėjo nutikti Lietuvai", bet turime rekordinę infliaciją, visišką chaosą elektros sektoriuje, kur Saulius Skvernelis sukūrė, o Ingrida Šimonytė įtvirtino visas sąlygas tiesiog plėšti žmones kraunant neįtikėtinus pelnus elektros gamintojams ir tiekėjams. Simboliška, kad metų pradžioje tariamų konservatorių balsais sutrypta valstybinė kalba Lietuvos piliečių pasuose, o metų pabaigoje jų balsais pritarta narkotikų dekriminalizavimui. Viso to fone tyliai nuėjo žinia, kad vėl kritome į demografinį dugną, nykstame rekordiniu tempu. Sunku išrinkti vieną nesėkmę, bet tikrai keista girdėti, kad gyvename sėkmės istorijoje ir geriau nė negalėjo būti.

Drauge su tais, kurie liko pamiršti

Renata MARCINKUTĖ - LESIEUR, vargonininkė, Muzikos ir teatro akademijos profesorė, Meno kūrėjų asociacijos „Auksinio disko" 2022 laureatė

Kai Lietuvos Nacionalinėje filharmonijoje buvo teikiami Meno kūrėjų asociacijos apdovanojimai, buvau Šveicarijoje, Liucernos jėzuitų bažnyčioje grojau Baltijos šalių muziką. Šiais metais teko groti įvairiose Europos šalyse, net vargonuoti Romos Didžiojoje Marijos bazilikoje (tai buvo sena svajonė), tačiau vis dėlto vieną didžiausių palaimingų momentų išgyvenu čia, Lietuvoje, Šv. Kazimiero bažnyčioje, prie kurio veikia ir Religinės muzikos centras; jam vadovauti, tęsiant profesoriaus Leopoldo Digrio sukurtą tradiciją, tenka man.

Būtent čia įvyko renginys, kurio mintis man kilo per pandemiją, išsirutuliojęs į koncertų ciklą „Drauge su senjorais". Kai per karantiną Maltos ordino savanoriai vežiojo maistą iš namų neišeinantiems senjorams, pagalvojau, o kaip laikosi tokie žmonės atokiausiuose Lietuvos kampeliuose. Kaip šiandien atsimenu: rodė per televiziją vieną mokytoją, kuri dėl ligos netekusi regėjimo neišeina iš namų, ir man toptelėjo, o gal tiems žmonėms ne tik maisto reikia. Tada ir kilo mintis padaryti tiems atokiausiuose Lietuvos kampeliuose gyvenantiems pagyvenusiems žmonėms ką nors gero, sukurti kažką šviesaus.

Jie yra atsidūrę visuomenės paribyje ne tik dėl mažų pensijų, - jie yra tiesiog primiršti, nes visi nori investuoti į tą, kas dar duos kokį nors rezultatą, kurs pridėtinę vertę, na, o šitie žmonės galbūt jau nieko nesukurs, jie jau viską sukūrė. Sakykite, kada kavinėse matėt senyvo amžiaus žmonių? Ar daug jų, ilgiau gyvenusių, matote gatvėse? Man susidaro įspūdis, kad matom energingesnius, kurie patys eina į gyvenimą, bet nematome tų, kuriuos reikia pakviesti, galbūt padėti išeiti iš jų namų.

Taigi pirmuoju akordu paskambinom į „Sidabrinę liniją". Mūsų norui organizuoti gražų koncertą jie pritarė, nors prieš jam įvykstant perspėjo nepažadantys sausakimšos bažnyčios žmonių. Sakiau, nereikia sausakimšos, bus trisdešimt, - labai gerai, dešimt- gerai, ateis penki - dainuosim ir grosim dėl jų, ir dėl dviejų senjorų koncerto neatšauksime...

Pirmas renginys įvyko šių metų birželio mėnesį ir bažnyčia buvo pilnutėlė pagyvenusių žmonių, susirinkusių iš atokiausių Lietuvos kertelių. Tiems, kurie negalėjo atvykti patys, pagelbėjo savanoriai. Antrą koncertą surengėm rugsėjo mėnesį, Tarptautinės pagyvenusių žmonių dienos proga, o trečias įvyko gana neseniai - norėjosi jiems suteikti šviesos prieš Kalėdas, sukurti šventinę nuotaiką, sukurti džiaugsmą laukti Kalėdų.

Daugelio žmonių pastangomis buvo tikrai gražus koncertas: buvo ir klasikinės muzikos, ir tradicinių kalėdinių bei gospel giesmių, dalyvavo chorai ir solistai. Buvo nuostabus jausmas matyti pilną bažnyčią senyvo amžiaus žmonių blizgančiomis akimis. Manau, kad sukurti džiaugsmą žmonėms yra ir tikslas, ir (gal per garsiai nuskambės) - misija, kuriai muzika gerai tarnauja, nes jai nereikia įveikt kalbos barjero, ji eina tiesiai į žmogų.

Labai norėčiau, kad šita mano svajonė ir toliau būtų įgyvendinama. Žinoma, tam reikia daugelio pastangų, žinoma, naivu būtų tikėtis nuolat už dyka koncertuojančių atlikėjų. Pati esu gavusi apdovanojimų ir už socialinės atskirties mažinimą, ir už vargonų muzikos puoselėjimą, esu paskatinta ir Kultūros ministerijos žvaigžde „Nešk savo šviesą ir tikėk", tačiau kai pagalvoji, tuščiomis rankomis, žiūrėdama į dangų, stebuklų nepadarysi...

Už tai ypatingą dėkingumą noriu išsakyti Kazickų šeimos fondui, kasmet dovanojančiam įspūdingus vasaros koncertus ne tik Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje, bet ir visoje Lietuvoje - atokiausiuose, mažiausiuose jos miesteliuose. Ne aš sugalvojau, kad „pasauliui, kuriame gyvename, reikia grožio, kad nepultume į neviltį", - tai Šv. Pauliaus VI žodžiai, kuriuos pacitavo popiežius Pranciškus.

Kultūra ėmėsi dvaro patarnautojų vaidmens

Linas BITVINSKAS, rašytojas

Manau, kad šitie metai gali būti traktuojami kaip viena didelė nesėkmė. Nuolatinis chaosas, nesusikalbėjimas, nesuprantami valdžios prioritetai, veiksmai ir sprendimai. Viešojoje erdvėje daugiau diskutuota apie tai, kas su kuo miega ir kaip gauti leidimą, negu apie rimtas problemas, kurios lemia tiek mūsų gyvenimą, tiek ateitį. Rezultatas - viena iš didžiausių infliacijų Europos Sąjungoje, 40 procentų pakilusios maisto produktų kainos, didėjusios energijos kainos ir t.t. Reikia būti tiesiog angažuotai aklu, kad nesusietum to su tais žmonėmis, kurie priima (o dažniausiai net nepriima) sprendimus.

Neabejotina nesėkmė - padalinta visuomenė. Kaip tarybiniais laikais atsirado „progresyvių jėgų" klasė, vedanti, kaip jie žada, į šviesų rytojų, kur Lietuva bus „tarp lygių lygi ir laisva", nepakenčianti bet kokios kitos nuomonės ir požiūrio. Kita visuomenės dalis buvo apklijuota „tamsos", „neišprusimo" etiketėmis. Ypač tai išryškėjo per karantiną. Paaiškėjo, kad po 30 Nepriklausomybės metų visuomenėje pilna žmonių, turinčių tipišką stribų ir komjaunuolių mentalitetą. Jų netrikdė, kad daliai žmonių ribojamas judėjimas, patekimas į parduotuves, įstaigas; jie džiugiai sutikdavo kiekvieną naują draudimą ir buvo vos ne fiziškai pasiruošę susidoroti su tais, kurie nenorėjo „tikėti mokslu". Jie buvo ir tebėra įsitikinę, kas geriausia kitiems. Ir jie stengėsi sau prisiskirti vienintelių šalies patriotų vaidmenį, bet lengvai išdavė lietuvišką abėcėlę.

Daug kas nesupranta, kaip vyko pokaryje trėmimai, kaip žmonės galėjo skųsti, sekti, persekioti, viešai smerkti savo draugus ir kaimynus. O kaip per karantiną elgėsi „edukuotieji"? Lygiai taip pat - vieši pasmerkimai, džiūgavimai, kad neskiepytieji išmirs, kad jie neturi teisės dirbti, postringavimai apie evoliuciją, kuri taip išnaikins per natūralią atranką neklausančius valdžios, skatinimas imtis dar griežtesnių priemonių, viešas savo draugų ir kolegų išsižadėjimas...

Manau, visuomenei tai didelis praradimas - paaiškėjo, kad demokratinėje Lietuvoje apstu žmonių, kurie pasimėgaudami artimui savo darytų bet ką, kas tik jiems leidžiama. Beje, pasibaigus tai pandeminei psichozei, kai subliuško baimės burbulas, jie kaip niekur nieko toliau elgiasi lyg nieko nebūtų įžeidę, užsipuolę ir t.t. Kaip tie koncentracijos stovyklų prižiūrėtojai, kurie po karo teigė tik vykdę įsakymus.

Manau, išryškėjo ir tai, kokia silpna yra kultūrinė ir intelektualinė visuomenės dalis. Tai didelis nusivylimas bent jau man. Retas menininkas, dainininkas, kultūrininkas išdrįso pasakyti savo nuomonę, nesutikti su tokiu brutaliu pasikėsinimu į žmogaus teises ir laisves. Dažniausiai menininkai arba tylėjo, arba aktyviai palaikė visas ribojimo priemones. Kai kurie anų laikų komjaunuolių pavyzdžiu užsiėmė priešų paieška, demaskavimu ir raginimu susidoroti. Tai rodo, kad menas ir kultūra ėmė vaidinti dvaro patarnautojo vaidmenį.

Savaime suprantama, kad nebeįmanoma tikėtis, kad tokioje „tarnų" mentaliteto atmosferoje iškiltų naujas Marcinkevičius ar Nekrošius. Projektiniai valdžios finansuojami kultūros darbai ir darbeliai bus tik pinigų įsisavinimas ir atsiskaitymai už atliktą darbą, bet ne kūryba. Kontroliuojamas ir iš valdžios rankos lesinamas menas yra pasmerktas iš anksto. Sėkmių 2022 metais tikrai buvo nedaug. Bet gal geriau apie jas tegu pakalba optimistai.