Šiandien „Respublikos“ žurnalistai žvilgtelėjo į Dzūkijos sostinę, anksčiau klestėjusį pramonės miestą. O dabar sunku Alytų vadinti pramonės miestu. Anei gamyklų, anei žmonių. Dar 2009-aisiais čia buvo 67,5 tūkst. miestelėnų, o šiemet - jau tik 58,6 tūkstančio. Kodėl sugriuvo pramonė, kodėl sudužo žmonių viltys?
Iššvaistė žmonių turtą
Viena pagrindinių gyventojų migracijos priežasčių iš Alytaus apskrities ir Alytaus miesto - darbo trūkumas. Jeigu amžiaus sandūroje nebūtų leista išdraskyti Alytuje tūkstančius žmonių įdarbinusių įmonių, greičiausiai to nebūtų. Tos įmonės maitino ne tik Alytaus miesto, bet ir Alytaus rajono, Varėnos bei kitų Pietų Lietuvos savivaldybių gyventojus. Pramonės miestas Alytus per praėjusius 20 metų liko be pramonės ir prarado prasmę, dėl kurios jis išaugo. Išnyko 6 tūkst. darbuotojų darbo duodavęs Alytaus medvilnės kombinatas, 4,5 tūkstančio darbininkų įdarbinęs Skydinių namų statybos kombinatas, 1700 darbo vietų turėjęs Alytaus mėsos kombinatas, Pieno kombinatas, garantavęs darbo užmokestį šimtams alytiškių.
Kai kurių Alytaus gamyklų sumažėjimą kai kas pateisina: išėjome iš Sovietų Sąjungos, nebetekome užsakovų, žaliavos. Ar tai priežastis gamyklas neapdairiai privatizuoti, žlugusias parduoti už grašius tiems, kurie neišmano, ką su tuo turtu daryti? Niekas nenori atsakyti, pripažinti, kad sugriautos įmonės buvo turtas tų, kurie dabar gauna pensijas, bei turtas jų vaikų, kurie neturėdami darbo turėjo išvažiuoti. Pasak vieno politiko (pavardės nenorime minėti nenorėdami daryti reklamos - red. past.), buvo trys pagrindinės priežastys, nulėmusios Lietuvos pramonės griūtį: nesugebėjimas pertvarkyti sovietinių santykių į naujus, neišmanymas, kaip valdyti nuosavu tapusio turto, valstybės vadovų ir tuomečių įmonių vadovų trumparegiškumas.
Naikinti lengviausia
Aštuoniolika metų Alytaus mėsos kombinato vadovu dirbęs alytiškis Česlovas Dimša pyrago raikyme nebedalyvavo, išėjo į pensiją. 1992 m. gruodžio mėnesį kombinatas iš valstybinės įmonės tapo akcine bendrove. „Palikau beveik visus 1700 darbininkų Alytuje ir 600 prieš trejus metus į savarankiškus padalinius atsiskyrusiuose Druskininkų ir Marijampolės cechuose. Atsiskyrusių įmonių likimas toks pat kaip Alytaus. Bandė gaivinti, nieko neišėjo ir pasmerkė bankrotui“, - apgailestavo Č.Dimša.
Alytaus mėsos kombinatas buvo jauna įmonė. 1974 m. pradėjo veikti paskutinis dešrų cechas. Kombinato teritorija užima apie 25 hektarus, patalpų „po stogu“ apie 5 hektarus. Kombinate buvo gaminama apie 70 pavadinimų mėsos gaminių. Įvairių dešrų per dieną buvo pagaminama apie 40 tonų, paruošiama 200 tonų skerdenos. Kasdien būdavo paskerdžiama apie 500 galvijų ir per 1000 kiaulių.
Buvę kombinato pastatai išliko. Geriausius, už valiutą pirktus gamybos įrenginius nupirko, o visa kita įranga buvo supjaustyta ir išvežta į laužą. Šiandien buvusiame mėsos kombinate yra įsikūrusios apie 200 įvairiausių organizacijų. Juos dalimis išsipirko firmos, firmelės.
Mėsos įmones prislėgė kolūkių griuvėsiai
„Toks, koks buvo, kombinatas negalėjo išsilaikyti, reikėjo mažinti, bet nebuvo pagrindo jį sunaikinti. Sugriovė mėsos kombinatus visoje Lietuvoje. Turėdami tokius įrenginius, darbo kultūrą jie galėjo dirbti. Nesakau, kad visur reikėjo skilandžius gaminti, bet produktus, kurie reikalingi kasdieniam stalui, tai tikrai“, - svarstė vienas paskutinių jo vadovų Č.Dimša.
Anot Č.Dimšos, mėsos kombinatų griūtis prasidėjo nuo kolūkių ardymo. Nebeliko kaimuose gyvulių, nebereikėjo ir mėsos perdirbimo įmonių. „Jeigu nebūtų staiga sugriauti kolūkiai, tokios katastrofos nebūtų nutikę ir maisto produktų gamyboje. Kolūkius reikėjo ne griauti, o leisti jiems persitvarkyti į kooperatyvus. Taip padarė tik labai maža dalis. Kai tik paskelbė, kad kolūkius reikia šluoti, kiekvienas griebė, ką galėjo. Kas traktorių, kas gyvulių, prastesnius išpjovė. Naikinimas prilygsta karui. Maisto pramonė iš dalies sugriuvo dėl to, kad nebeliko gyvulių. Iš kitur gyvulių negalėjome atsivežti. Ar tau vokietis parduos kiaulę, kai pats ją gali papjauti ir gauti pelną“, - stebėjosi buvęs vienos didžiausių Lietuvoje mėsos perdirbimo įmonių vadovas.
Valstybė spjovė
Alytaus, kaip ir kitų Lietuvos didžiųjų maisto pramonės įmonių, gaminiai buvo gaminami Rusijai, iš kurios atkeliaudavo grūdai pašarui. „Lietuvai atsiskyrus, rusai atsisakė lietuviškų produktų, nes į Rusiją pradėjo plūsti pigesni mėsos gaminiai iš Vokietijos, Prancūzijos. Mėsos tuo metu Europa buvo perpildyta. Jie turėjo rezervus ir bematant užkišo Rusiją. Mes likome nuošaly. Europiečiai gaudavo dotacijas, kur kas pigiau pagamindavo, pigiau parduoti galėjo. Kaip galima atsilaikyti, esant tokioms sąlygoms“, - svarstė Č.Dimša.
Buvusį įmonės vadovą labiausiai stebina, kad valstybė taip lengvai atsisakė savo turto. Prieš pat mėsos fabriko bankrotą valstybė turėjo 49 procentus akcijų. Akcijų taip pat turėjo ir darbininkai. Č.Dimšos manymu, susidėjus kartu galima buvo tvarkytis ir gyventi. Bevertės liko ir darbininkų akcijos. Darbininkai apskritai liko nieko pešę, kreditorių eilėje jie buvo paskutiniai. Pirmiausia stojo į eilę bankai, šilumos, energijos tiekėjai, kitos paslaugas teikusios įmonės.
Pasidavė ir statybininkai
Dar viena skaudi netektis Alytui buvo Skydinių namų statybos kombinato, vadinamo Alytaus namų fabriku, griūtis. 40 metų gyvavusi įmonė duris užtrenkė ir daugumai čia dirbusių puspenkto tūkstančio darbininkų. Kombinatą sudarė kelios gamyklos. Stalių gaminių, medžio plaušo, namų konstrukcijų ir mineralinės vatos. Buvo santechninių gaminių cechas, kiti gamybos padaliniai. Nė vienos detalės iš niekur nereikėjo atsivežti, viskas buvo gaminama vietoje. Iš savo gamyklose pagamintos produkcijos būdavo surenkamas namas. Per mėnesį - apie 150 namų.
Galima ginčytis dėl jų ekonomiškumo, bet tuo metu jie gelbėjo kaimą. Karkasiniai namai populiarūs visame pasaulyje. Juos Norvegijoje, Airijoje surenka statybininkų grupelės iš Lietuvos, o didelė gamykla ieškoti nišos nesugebėjo. Išliko tik stalių gamykla, langų gamintojai. Mažuma buvusių statybos giganto darbininkų. O kur dėjosi kiti? Anot buvusio Alytaus skydinių namų statybos kombinato profsąjungos pirmininko Šarūno Miliausko, kaip kas. Kas cigaretėmis prekiauja, kas į užsienį išlėkė. Tik laimingiesiems pasisekė išlikti gamykloje arba susirasti darbą, kurį sugeba dirbti.
Nuo klestėjimo - iki bankroto
Alytaus medvilnės kombinatas, savo gyvavimą baigęs kaip AB „Alytaus tekstilė“, buvo didžiausia medvilnės perdirbimo įmonė Baltijos šalyse ir didžiausia Alytaus pramonės įmonė. „Alytaus tekstilėje“ vyko visas medvilninių gaminių gamybos ciklas. Į įmonę atveždavo medvilnės pluoštą, čia jį verpdavo, ausdavo, margindavo, taurindavo ir siūdavo. Iš įmonės išvažiuodavo gatavi gaminiai. Daugiausia - patalynė. Labai gera ir patikima. Po 20 metų buvę darbuotojai atpažįsta jų išaustus audinius iš užrašų „Minzdarav“. Pablukę, bet vis dar tvirti. Arba marlė, vėl turinti didelę paklausą tarp jaunų mamų. „Dabartinė, įvežama iš Pakistano, po pirmo skalbimo susitraukia ir tampa skuduru, nepalyginsi su marle, kurią audė Alytus“, - apgailestauja jaunos pirkėjos.
1980 m. pradžioje Alytaus medvilnės kombinate dirbo apie 6 tūkst. darbuotojų, o 2007 m., paskelbus įmonės bankrotą, bendrovėje buvo likę tik patys kantriausi, apie pusantro tūkstančio darbuotojų. Alytiškių skaičiavimu, bendrovės žlugimas skaudžiai palietė apie pusę miesto gyventojų, daugybę šeimų. Bendrovės pamatus galutinai pakirto 1998 m. įvykęs pardavimo sandoris su Singapūro „Tolaram Group“. Po privatizavimo dalis darbuotojų išėjo patys, dalis buvo atleisti. Net ir tie, kurie ištvėrė iki galo tikėdamiesi laimėti, pralaimėjo. Atsiskaityti su jais nebeužteko parduotos įmonės turto.
Globalizacija ar bukagalviškumas?
Pasak ilgamečio „Alytaus tekstilės“ darbuotojo ir vieno paskutinių jos vadovų Albino Jasiulevičiaus, pagrindinė šio giganto žlugimo priežastis buvo globalizacija. „Tokia didelė įmonė su turima technika, technologijomis, asortimentu negalėjo atsilaikyti prieš Kiniją. Tuo metu pasaulyje, Europoje vyko staigus lengvosios pramonės kitimas. Pagrindinės įmonės iš Belgijos, Vokietijos kraustėsi į Rytus. Norint atlaikyti konkurenciją, reikėjo gaminti labai greitai, gerai ir pigiai. Žaliavą pirkdavome iš tų pačių rinkų, už tiek pat, kaip kinai, bet dirbome su pasenusiais sovietiniais įrenginiais, tad išsilaikyti ir konkuruoti galimybių buvo nedaug. Tik laiko klausimas, kada nepersitvarkydama įmonė būtų žlugusi. Žlugo ir tos, kurios turėjo nepalyginti ilgesnę istoriją. Geras gamybos tradicijas turėjusios tekstilės įmonės Belgijoje, Vokietijoje, Lenkijoje taip pat žlugo, bet tos valstybės nepatyrė tokios didelės žalos, kaip Lietuva. Europa savo lengvąją pramonę paaukojo tam, kad ateitų kinai, ir jie atėjo“, - sakė A.Jasiulevičius.
Ar Alytaus medvilnės kombinatas galėjo būti išimtis? A.Jasiulevičiaus manymu, galėjo. „Kombinato privatizavimas vyko prastai. Pirkėjai nebuvo pasiruošę valdyti tokio dydžio įmonę. Tokių įmonių jie prisipirko daug. Turėjo dalinę įmonę „Baltijos manufaktūra“ Estijoje, įmonę ir Vokietijoje. Neapžiojo visko pinigais ir vadyba. Neaišku, kaip jie privatizavo, iš kur ėmė pinigų. Sutartis su jais buvo savotiška, į kreditą. Ir tos pačios sutarties pirkėjai nevykdė nuo pirmos dienos. Per penkerius metus jie turėjo investuoti 240 mln. litų, o iki 2003 m., kol Seimas priėmė sprendimą atimti akcijas iš „Tolaram Group“, į gamyklą buvo sudėję tik apie 7 mln. Jeigu investuoti būtų pradėta nuo 1998 m., įmonė būtų gyvavusi ir gyvavusi“, - neabejojo A.Jasiulevičius.
Gelbėjimo planas nuėjo vėjais
„Labai gerai buvo sudėliotas įmonės gelbėjimo planas 2004 metais. Atidėtas mokesčių mokėjimas, reikėjo tik žengti vieną žingsnį po kito ir eiti iki galo. Įmonę reikėjo padaryti lankstesnę, galinčią konkuruoti, gerokai sumažinti darbuotojų, jiems sumokant išeitines kompensacijas už 4-6 mėnesius. Atsijoti reikėjo ir netikslingus gamybos procesus. Pirmiausia verpimą. Audinius reikėjo vežtis iš Rusijos, čia juos marginti, taurinti, padaryti gražius, siūti ir jais užversti Švediją. 2004-2005 m. kiekvienam švedui pasiūdavome patalynės už 20 kronų. Per mėnesį įmonė pagamindavo siuvinių už 1 mln. litų. Beveik viskas būdavo eksportuojama“, - svarstė 36 metus įmonei atidavęs A.Jasiulevičius.
Galiausiai 2007 m. Turto fondas už 300 tūkst. litų pardavė visas valstybės turėtas „Alytaus tekstilės“ akcijas. Įmonė buvo pasmerkta bankrotui. Be vilties prisikelti.
Parengta pagal dienraštį "Respublika"
