Algimantas Puipa: Filmų kūryboje yra daug paslapčių

Šiuo metu lietuviško kino kūrėjai pasipiktinę, nes naujiems kino projektams skirtas finansavimas pasirodė neteisingas. Nuspręsta gausiai šiemet remti vaidybinius filmus, o dokumentiniams ir animaciniams filmams skirta gerokai mažiau lėšų. Tad apie susidariusią situaciją ir iššūkius, su kuriais susiduria lietuviško kino kūrėjai, kalbamės su visiems gerai žinomu kino režisieriumi Algimantu Puipa.

- Neseniai kino kūrėjai pasipiktino neteisingu projektų finansavimu. Dėl ko supyko kūrėjai?

- Labai išsamiai dokumentalistai ir animatoriai išsakė visišką balanso tarp sričių paskirstymo neatitikimą, kuris ignoruoja animaciją ir sumažino finansavimą vienai iš tokių prestižinių sričių kaip dokumentika. Taigi pasipriešinimas tokiam sprendimui yra pakankamai logiškas ir teisingas. Juk animatoriai ruošia studentus tam, kad ateityje jie dirbtų, tai jei nefinansuoja šios srities, studentai pamato, kad tai neperspektyvi sritis ir ją palieka.

- Ar tai reiškia, kad mažai finansinio dėmesio gavusios kino sritys Lietuvoje nunykusios?

- Ne tai, kad nunykusios, tiesiog žmonės negauna galimybės kurti. O jų nefinansuoja, nes mano, kad animacija pakankamai silpna palyginti su užsieniu. Bet yra visada procesas, kuriame yra kūrybinių nesėkmių, yra kaitų karta, formavimasis. Niekas nuo pirmo filmo idealiai neįvaldo viso šito amato. Tad toks drastiškas komisijos eksperimentas, kuris atmeta bet kokią patirtį, yra įdomus bandymas.

Pagrindinis dėmesys sukoncentruojamas į dramaturgiją, į siužetą, į istorijos pasakojimą, nes paskutiniu metu lietuvių dramaturgija buvo silpniausia pusė. Tad gal toks sprendimas truputį supurtys, kūrėjai ims dėmesio daugiau skirti dramaturgijai, kad kreiptų dėmesį ne tik į klausimą, kaip papasakoti, bet ką papasakoti, ką nori pranešti pasauliui.

Pagrindinis dalykas, kurio klausiame savo studentų yra: „Ką tu nori pranešti pasauliui savo pirmuoju ar antruoju darbeliu?“ Tie, kurie skiria pinigus, turi teisę kūrėjo bet kada paklausti: „Ką tu nori man pasakyti? Ar tu mums įdomus, ar ne? Kodėl aš į tai turiu sutelkti dėmesį? Tu man papasakok istoriją, kad aš tavimi patikėčiau ir duočiau pinigų.“ Nors aš pats deklaruoju, kad scenarijus man yra tik žemėlapis, o filmas gimsta filmavimo aikštelėje. Vadinasi ir aš pakliuvau į šitą nukentėjusiųjų grupę.

-Jūs jau kuriate daugybę metų. Bet matote ir jaunąją kartą. Kokia ji? Ar yra talentingų žmonių, ar galime tikėtis sulaukti įdomių lietuviškų filmų?

- Taip, aš matau tuos jaunus žmones. Yra tokia tendencija ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kad iš dešimties ar dvylikos žmonių tik vienas ar du išeina į profesionalųjį kiną. Kiti pasirenka pelningesnį darbą, kur rezultatai greičiau matosi.

Pedagogams tenka didelė atsakomybė, nes gali sulaužyti jauno žmogaus gyvenimą, kuris prakeiks save, kad peržengė akademijos duris. Tad ateina tie jauni kūrybingi žmonės, bet jų kelias yra nelengvas ir ilgas.

Pirmas filmas ne visada pasako, ar tas žmogus talentingas. Arba gali būti, kad pirmas filmas pasako apie žmogų kaip apie išskirtinį talentą, bet dažnai antrame filme atsiranda labai daug problemų, antrasis filmas būna ne toks sėkmingas.

Turėjau studentę, kurios pirmas filmas buvo žavus, o antrą filmą žiūrėdamas aš garsiai ir tyliai ginčijausi, nepritariau arba abejojau. Išėjau sudirgęs, nes mačiau daug dalykų, kurie nepavyko. Taigi filmų kūryboje yra daug paslapčių.

Kadangi dirbu su studentais ketverius metus, matau daug atradimų trumpametražiuose darbeliuose. Diplominiuose darbuose atsiranda įdomių plastikos ieškojimų.

Tačiau daugeliui studentų daro didelę įtaką užsienio kūrėjai, kurių kūryba susižavėję jie negali nuo to atitrūkti. Bet šitas etapas praeina ir jaunas kūrėjas atranda savo stilių. Mano supratimu, tarp studentų yra labai įdomi dokumentika, nes jie suranda labai keistus, įdomius personažus, asmenybes, apie kurias pasakoja. Taip pat dirbu nemažai su būsimais aktoriais, todėl galiu pasakyti, kad yra labai įdomių aktorių, kurie, jei kino finansavimas būtų didesnis, greitai iškiltų. Bendraujant su jaunais aktoriais kyla pagunda surasti jiems tinkamą siužetą ir duoti kiekvienam suvaidinti, kad atsiskleistų. Tai būtų jiems kelialapis į šlovę. Tikrai yra daug talentingų aktorių, nes jų labai daug ruošia. Bet būna, kad nemažai jų palūžta gyvenime, neišlaiko, griūva jų iliuzijos, bet iš dalies tie, kurie išlieka, išlieka stipriausi, žmonės, kurie yra savaime jau palytėti išskirtinio talento.

- Dirbote ir sovietmečiu, ir prasidėjus Nepriklausomybei, ir tai buvo labai nelengvi metai. Su kokiais sunkumais lietuviško kino kūrėjai susiduria dabar?

- Kai tik prasidėjo Nepriklausomybė, užsienio prodiuseriai, režisieriai sakė, kad ateis daug talentų iš mūsų, o jie padės finansiškai. Tačiau pritrūkome idėjų. Laukimas to kažko ypatingo, ta iliuzija baigėsi, todėl dabar klausia kitaip: „O kodėl man tavo siužetas gali būti įdomus? Kodėl aštuoniasdešimt Vokietijos žiūrovų gali būti įdomus tavo filmas? Tu man įrodyk, kad tavo siužetas vertas peržiūros. Kadangi esate Europos Sąjungoje, dabar jūs padėkite finansuoti dalį mūsų filmų. Bet mes nesugebame net tarpusavyje susitarti su latviais ir estais. Vakarų europiečiai galvoja, kad pas mus yra kaip Skandinavijoje, kai susijungia danai su švedais ir norvegais vienam filmui. Tad užsieniečiai mano, kad lietuviai irgi gali padaryti kokį nors stambų filmą kartu su savo kaimynais. Jie niekaip nesupranta, kad mes nesusitariame. Juokingas buvo atvejis, kai buvęs kultūros ministras sugalvojo padėti lietuviškam kinui.

Norėjo išsiaiškinti, kiek reikia kinui pinigų, kad jis egzistuotų ir darytų filmus. Taigi jis parinko paprastą siužetą su trimis aktoriais, su vienu namu ir galbūt dar pavažinėjimu mašina, surado modelį Islandijoje. Tuomet išaiškėjo, kad Islandijoje toks filmas kainuoja trisdešimt milijonų litų. Tai kai kalba eina apie tokius pinigus, Vyriausybė apie tai nesikalbės.

Yra stebuklų, kai jauni žmonės bando su minimaliais pinigais padaryti netgi kartais pilnametražį filmą. Ir jiems pavyksta, bet tik vieną kartą. Antrą kartą jau jis neprivilios tų pačių žmonių, kurie atėjo jam padėti. Antro karto nebus, nes jie sakys: „Jau praeitą kartą tu man nieko nemokėjai, todėl dabar nebeisiu, nes aš iš to nepragyvenu.“

- Atrodo, situacija su lietuviško kino finansavimu yra labai liūdna...

- Net toks filmas kaip „Tadas Blinda“, kuris surinko tikrai neįtikėtiną kiekį žiūrovų, finansiškai neatsipirko. O patį didžiausią niekalą per visą Rusiją paleisk ir jis atneš pelną. Kiek aš esu susidūręs su verslininkais, jie sako: „Aš tau duosiu, kiek tau reikia pinigų, kad ir du milijonus. Bet tu man atneši du su puse milijono. Tada aš su tavimi kalbėsiu.“ Kitas sako: „Nors puse procento padidink mano investuotus pinigus, tada su tavimi kalbėsiu. Labdara nėra ta sritis, kur aš savo uždirbtus pinigus investuočiau.“

- Kokia yra Lietuvos publika? Ar lietuviai domisi savo kinu?

- Publika Lietuvoje yra įvairi. Yra publika, kuri žiūri „Valentiną vieną“, tai tam tikras kramtalas, kaip kažkas iš kritikų pavadino. Taigi yra toks kramtalas žiūrovas. Taip pat yra žiūrovas, kuris ieško intelektualesnio kino. Susidūręs su pasauliniais kinematografiniais pavyzdžiais, jis ieško tų atspindžių. Taigi yra ta karta, kuri domisi, o yra tokių, kurie neigia bet kokį lietuviško filmo pasirodymą ar lygina su Holivudu.

Aš, pavyzdžiui, turiu savo žiūrovą, nes jau yra taip atsitikę daugelį metų, kad į mano filmus ateina 50 tūkstančių žiūrovų. Tai jau beveik pastovus skaičius žmonių, daugiausiai vyresnės kartos, kurie mane žino iš ankstesnių filmų.