- Mokykliniais laikais, jaunystėje manėme, kad penkiasdešimt metų - kaži koks nušvitimo, išminties, brandos laikas... Ir štai - penkiasdešimtmetį jau atšventėte... Jaučiatės tapęs išmintingesnis?

- Dėl mano išminties - ne man spręsti, bet kad tai brandos laikas, tiksliau - laikas, ženklinantis brandos pradžią - aiškiai pajutau ir tebejuntu visa savo esybe. Kaži kaip ima ir pasikeičia pasaulio ir savęs paties matymo kampas šiame gyvenime - daug kas atsisijoja, pasaulis susiaurėja, tuo pat metu prasiplėsdamas į gylį, išnyksta miražai, ima ryškėti tikrieji vektoriai, nutolsta išsukti iš kelio kitados taip viliodavę gundymai... Na, ir mokausi - tarkim, nepamiršti akinių, kurių anksčiau skaitymui nereikėjo...

Jubiliejų pasitikau viešėdamas Portugalijoje. Buvo labai saulėta diena - lygiai tokia, kokia buvo ir tąsyk, kai gimiau; turėjau laisvo laiko pažvelgti atgal ir pirmyn, stebėti šio pasaulio grožį ir švelnų jo abejingumą... Ir tikrai - kaži kas ūmai ėmė ir apsivertė. Kažkas pasikeitė ne pasaulyje, o mano paties žvilgsnyje, sąmonėje... Akimirksniu tapau ramesnis, nepalyginti mažiau pretenzingas, suvokiau, kurie mano veiksmai ir gyvenimo žingsniai tebuvo savo šešėlio gaudymas... Išminčiumi vien todėl, kad atšventei penkiasdešimtmetį, suprantama, netapsi, bet pamatyti pasaulį ir save tame pasaulyje ne apvilktus iliuzijomis, o tokius, kokie išties esate - juk savaime yra išminties krislas, ir tas krislas yra dovana, kurią įgyji tik galutinai atsisveikinęs su savo jaunyste.

- Atsikratyti iliuzijų turbūt labiausiai padeda suvokimas, kad praeities turi daugiau negu ateities?

- Neturiu tokio suvokimo. Atvirkščiai - manau, kad visa, kas svarbiausia ir gražiausia mano gyvenime - dar prieš akis. Sugrįžau į teatrą, intensyviai filmuojuosi kine - jaučiu kažką panašaus į „antrąjį kvėpavimą“...

- Šalia teatro ir kino, vis dažniau jus pastebiu literatūros renginiuose, poezijos skaitovo vaidmenyje. Tarp jūsų skaitomų autorių štai atsiranda Kazys Bradūnas - apie nacionalinę skirtį, žmogaus santykį su savąja tauta ir Tėvyne bylojanti poezija. Šie dalykai turbūt taip pat - asmenybės brandos atributai?

- K.Bradūnas, jo išpažintos vertybės ir jo poezijos dominantės šiandien privalo rūpėti ne tik man, ne tik mano kartos žmonėms - tai susiję ne su mano asmenine branda, netgi ne su jau besibaigiančiais K.Bradūno metais. Esu giliai įsitikinęs, kad gyvename panašiu laiku ir susiduriame su tais pačiais iššūkiais, su kuriais susidūrė „žemininkai“ - su tautos išlikimo iššūkiu. Ačiū Dievui, neišgyvename tokių žiaurių kataklizmų, kaip anoji karta - mūsų žemėje nesiaučia karas, neturime po dešimtį valandų per parą, kaip K.Bradūnas, mirkdami iki pusės vandenyje, skaldyti ir šlifuoti akmens luitų, tačiau dvasine prasme - situacija identiška. Kaip jie, kad, atsidūrę JAV, pateko į chaotišką tautų, kalbų ir kultūrų maišalynę, taip ir mes į tokią pat maišalynę šiandien esame patekę su visa Lietuva. Taigi privalome įsisąmoninti tai, ką suvokė K.Bradūnas ir „žemininkai“ - arba mes patys išsaugosime lietuvybę, arba niekas jos neišsaugos.

Būdus ją saugoti kiekvienas turi pasirinkti asmeniškai. Man - būtent poezija yra būdas ne vien formaliai, bet visa savo esybe gyventi Lietuvoje - šalyje ir tautoje, kurios dalimi esu ir noriu būti. Publika, kuri susirenka į poezijos vakarus - taip pat žino, ko ateina ir ką išsineša iš tokių renginių. Štai pasidalini su jais savo skausmais ir džiaugsmais, savo nerimu ir lūkesčiais, ir įvyksta kontaktas - ūmai pajunti, kad šiame iš pažiūros lakiame, nesvietiškais tempais kintančiame ir besiautomizuojančiame pasaulyje esama bendruomenės, o tu - tos bendruomenės dalis. Tai labai šiltas ir stiprinantis jausmas.

- Didysis Dantė rašė: „Gyvenimo nuėjęs pusę kelio, aš atsidūriau miško tankmėje“. O ką galėtumėte pasakyti apie jūsų brandos laiką supantį kontekstą: nacionalinis išglebimas, pjautynės dėl Vyčio paminklo, seksualinio priekabiavimo skandalai?..

- Panašu, kad veikia kaži kokia skandalų eskalavimo sistema - veikia sklandžiai, nuosekliai, nustatytu ritmu... Periodiškai vis koks nors skandalas išmetamas į viešąją erdvę, atrodytų vien tam, kad visuomenė galėtų emociškai išsikrauti, išlieti susikaupusias neigiamas emocijas, pažaisti demokratiją... O po to į tą skandalą visuotinai numojama ranka ir vėl visi gyvena kaip gyvenę, tarsi nieko ir nebuvo įvykę. Laukia naujo skandalo. O tuo metu cykiai cykiai eurais srovena vargo Nemunėlis....

- Visai kaip guminis kaulas šuniui, idant turėtų ką kandžioti?

- Būtent. Kaip tik dėl to nesu linkęs tų skandalų ir pjautynių komentuoti, nes kiekvienas pasakytas žodis - tarsi aliejus į ugnį, kiekvienas kalbėtojas, įsijungęs į eskaluojamą temą - tai tik naujas akmuo barikadose, kurios, beje, statomos ne gynybai, o tiesiog žmonių supriešinimui.

- O ar tai nereiškia, kad valgome pirmuosius liberalizmo vaisius?

- Valgome geltonus geltonus vaisius... Greičiau, debilizmo... Na, štai, kad ir po kino filmo „Stebuklas“ premjeros - žinot, kokia žinia iš žiniasklaidos pasiekė visuomenę? „Į filmo premjerą A.Bialobžeskis atėjo su savo sužadėtine“, - skelbė antraštės. Negi, sakykit, tai yra svarbiausias dalykas, pasakojant apie filmo premjerą? O, beje, po šia žinia publikuojamoje nuotraukoje šalia manęs stovi dar ir mano brolis - kompozitorius Martynas Bialobžeskis, ką tik grįžęs iš tarptautinio Talino festivalio, kuriame buvo apdovanotas už geriausią muziką. Kultūros žiniasklaidai neatrodė verta apie tai parašyti, neatrodė svarbu jo net įvardinti, o greičiausiai nei tokio kompozitoriaus, nei tokio festivalio ji nežino, nes domisi ne kultūra, o sužadėtinėmis.

Viskas nuprasminta, suvelta... Žmonės pratinami audringai reaguoti, bet reaguoti ne į esmę, ne į objektą, o į visiškas pašales. Na, o norintys, kad apie juos būtų rašoma - provokuojami elgtis kuo kvailiau, juokingiau, įspūdingiau. Su drovumu susijusių kompleksų tikrai niekada neturėjau - man nebūtų problema kitą sykį į filmo premjerą visiškai nuogam ateiti, o „gyvenimo būdo“ žurnalams taip pakalbėti apie gyvenimo būdą, kad žagtelėtų ir neišeitų į eterį, tačiau negi tik tiek - negi tik tokiuose kontekstuose ir lindėsime?

Dėl to kategoriškai atsisakau dalyvauti viešose diskusijose, kažką smerkti, kažką ginti nuo smerkiančiųjų... Išskyrus emocinę iškrovą šie dalykai daugiau visiškai nieko neduoda, tad geriau jau tuo laiku aš tyliai kamputyje knygą paskaitysiu ar pasivaikščiosiu miške, savo mėgstamomis vietomis. Esu įsitikinęs, kad renginiuose deklamuodamas K.Bradūno eilėraščius Lietuvai duodu daugiau naudos, nei jos duočiau rėkaudamas ir mojuodamas kumščiais vienoje ar kitoje barikadų pusėje.

- Norėčiau jums pritarti - išties dažnai norisi nustoti domėtis balaganu ir komedija paverstu valstybės bei visuomenės gyvenimu ir tyliai gyventi sau - kamputyje su knyga, bet kas gi bus su Lietuva, su jos ateitimi, jei visi mąstantys, jaučiantys, aukštosiomis vertybėmis tikintys žmonės pasitrauks į pašales?

- Ne į pašales, o į gylį, į save, į savo ir savo mylimų žmonių gyvenimus. Iki kol į Lietuvos visuomenės protus ir širdis sugrįš taika. Argi ne paradoksalu - jau daugiau nei pusę šimto metų gyvenames be karo (o juk džiaugtis turėtume - vargu, ar iki mūsų Lietuvoje yra taip buvę, kad žmonių karta pragyventų savo gyvenimus, sulauktų anūkų bei žilo plauko, nepatyrę karo baisumų), tačiau taika taip ir neateina į mūsų realybę - nesibaiga liustracijos, pjautynės, susipriešinimas... Žmonės, kurie nėra taikoje patys su savimi, savaime aišku, negali būti taikoje ir su kitais žmonėmis, o kol tautoje, valstybės visuomenėje nėra taikos, nėra žiūrėjimo ta pačia kryptimi, suprantama, negalės būti ir bendro tikslo. Taigi, jeigu Lietuva, jos ateitis nėra bendras visų mūsų tikslas - vadinasi, bendrų tikslų neturime jokių.

Viltis dedu į jaunąsias, dabar mokyklas baigiančias, pirmuosiuose kursuose studijuojančias, sovietmečio patirčių neužnuodytas kartas, kurios kur kas atsainiau, nei mes, žiūri į tuštybės mugę ir nemato prasmės tęsti mūsų keliamų audrų, šėlstančių vandens stiklinėje.

- Artėja Lietuvos šimtmetis. Širdyje jį švęsite minorine ar mažorine tonacija?

- Manau, švęsiu jį kūrybiškai. Tikiuosi, bus daug darbų, daug renginių, kuriuose su džiaugsmu dalyvausiu. Lietuvos valstybė gyvuoja jau šimtą metų, tad kodėl neturėčiau džiaugtis, kodėl neturėčiau didžiuotis? Pažvelkite į tai, na, pavyzdžiui, Simono Daukanto ar kitų, prieš du šimtus metų čia gyvenusių žmonių akimis... Jei pasakytumėte jiems, kad Lietuva bus valstybė, vis dar tebegyvuojanti po šimto metų, kurios mokslininkai, menininkai, medikai - gerbiami visame pasaulyje, kurios sportininkai pasaulio olimpiadose laimi aukso medalius, esu įsitikinęs - jie už tokią žinią išbučiuotų jus su džiaugsmo ašaromis akyse.

- Ko palinkėtumėte Lietuvai švenčių proga?

- Šiam Kalėdų laikotarpiui ir ateinantiems metams kuo nuoširdžiausiai linkiu Lietuvai vidinės ramybės ir tarpusavio susitaikymo, o šimtmečio proga - džiaugsmo už savo valstybę, už visa tai, ko pasiekėme, gilesnio susimąstymo apie visa tai ir nuoširdžių pastangų Lietuvą kuriant bei saugant ateities lietuvių kartoms.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“