Akmens mūsų nekropoliuose vis daugiau

Tarytum taškai, padėti paskutinio gyvybės sakinio gale. Per Vėlines, žinoma, kapines užplūsta šimtai, tačiau nesunku pastebėti, kad niekaip neužankanti lietuvių emigracijos srovė palieka savo žymę net akmeninėse nekropolių detalėse. Vis daugiau plytelių, skaldos, akmens plokščių, vis mažesnis plotelis gėlėms. Vis daugiau nelankomų kauburėlių.

Turbūt šitas tautos nuotėkis labiausiai juntamas žmogui, užeinančiam į kapines dažniau negu kiti, ne tik per Vėlines ar Motinos dieną ir ne tik prie artimųjų kapo. Kuriam kapinės, galima sakyti, yra darbo vieta. Paminklų verslo atstovo Edvardo Blaževičiaus nuomone, kapaviečių dengimo akmens plokštėmis mada pirmiausia susijusi su emigracija.

Užsieniuose dirbančių piliečių pajamos leidžia jiems pasirinkti šį kapavietės tvarkymo būdą, kuris, būdamas brangesnis nei kiti (net pasirinkęs kukliausią variantą su vienu tūkstančiu eurų neprasisuktum), atpalaiduoja juos nuo nuolatinės priežiūros ir kuria lankymo iliuziją. Kita vertus, tai praktiška ir patogu ne tik emigrantams, bet ir vietiniams gyventojams.

Gražiausios kapinės tos, kurios tvarkomos

E.Blaževičius neagituoja tik už šitokį būdą, jam gražiausios kapinės tos, kurios yra tvarkingos. Tos, kurios prižiūrimos, nes, būna, žmogus palikęs įspūdingas sumas kapinėse, užmiršta kelią jų link. (Tik 3D piešiniams kapinėse jis nepritaria iš principo,- jo manymu, tai ne tik kičas, bet ir neilgaamžė investicija tiek dėl stiklo kokybės, tiek dėl mados nepastovumo).

Jau keli dešimtmečiai, kai E.Blaževičiaus veikla susijusi su „ stotele", kur baigiasi žmogaus žemiškoji kelionė, jau daugiau kaip dešimt metų, kai jis įkūręs šeimos verslo įmonę „Ukmergės paminklai". Nors konkurencija šioje srityje yra beprotiškai didelė, tačiau Edvardas nesiardo dėl pelno, net kartais atsisako užsakymų, ypač emigrantų prašomas „čia ir dabar", nes padaryti bet kaip - ne jo natūros žmogui.

Per gerą dešimtmetį jis nepadidino įmonės pajėgumų: Deltuvos paminklų dirbtuvėse kaip dirbo, taip ir pluošia trise - jis su sūnumi ir Evaldas Krenčius, įgyvendinantis Edvardo fantazijas akmenyje. Sako, kad jam net reklamos nereik (jau šiandien užsakymų susikaupę iki birželio), bet gali pasididžiuoti savo logotipu, kurį padirbdino Italijoje ir kuriuo, užsakovui neprieštaraujant, paženklina savo darytą paminklą ar įrengtą kapavietę.

Projektuoti, piešti jam patiko visada, dar, sako, prie ruso pasireiškė jo gebėjimai improvizuoti, kai jis nuo 1983 metų, baigęs Kauno politechnikumą, dirbo dailininku kitiems. Jau mūsų dienomis jam buvo siūlyta užregistruoti autorines teises vieno originalaus projekto atžvilgiu, tačiau paskaičiavęs sumojo, kad neverta dėl to mokėti pinigus, nes pagal įstatymą kiekvienas pakoregavęs kokią nors detalę galės jaustis originalaus paminklo kūrėju. Kopijavimas, plagijavimas paplitęs ir kapinių apipavidalinimo versle.

„Kartą atvažiavo muzikos profesorius ir besišnekučiuodami užėjom į ekspozicijos salę. Apsižvalgęs jis nusistebėjo, kaip jūs čia kopijuojat, lygiai tokį pat paminklą jis jau kažkur matęs, - pasakoja E. Blaževičius, - aš nekopijuoju, sakau jam, aš piešiu. Tiesiog žymūs žmonės su užsakymais kreipiasi pas žymius, o žymūs neretai eskizus persiunčia mažiau žymiems, tiems, kuriems sekasi piešt, kad juos pakoreguotų ar kokią naują mintį pametėtų..."

Lietuva užversta kiniškais paminklais

Meistras gali palyginti, kaip kapinės buvo tvarkomos prieš dešimtmetį ir dar anksčiau, kokie paminklai buvo populiarūs.

Dažnai šeimos kapavietę tekdavo rėminti tvorele, daryti vadinamąjį takelį per vidurį paminklo link, pilti skaldelę. Rusakalbiai ir lenkai, pavyzdžiui, prašydavo iškalti mirusiųjų portretus, dabar gi paminklu norima pabrėžti, kuo žmogus domėjosi: jeigu miškininkas, tai, sakykim, kalvis daro ąžuolo šakelę, jei kažkas mylėjo lelijas, padaro lelijas, - paprasčiausiai tenka susipažinti su žmogaus istorija ir tuomet suderinti, kokius simbolius panaudoti.

„Vieni mus giria už darbą, kiti peikia, kad brangu, - sako E. Blaževičius, - bet aš laikausi tėvo priesako dirbti taip, kad sutikus žmogų nereikėtų bėgti į kitą gatvės pusę. Iš tiesų, pas mus brangiau, nes nenaudojam nei kiniško, nei ukrainietiško akmens, o transportavimo paslaugos brango ir brangsta kaip ant mielių. Lietuviai - verslūs žmonės: kadaise norėdami greitai ir daug uždirbti ėmė siųstis gatavus paminklus iš Kinijos.

Pavyzdžiui, jūrinis konteineris paminklų kainavo 80 tūkst. litų; juos pardavęs perpardavinėtojams, galėjai gauti 120 tūkst. litų pelną, - šitas biznis buvo paviliojęs ir apsukrių sportininkų, ir kitokio plauko veikėjų, turinčių lėšų. Taip ir užvertė Lietuvą prastais paminklais, o kinai, pasirodė, ne tik poliruoja, bet ir nudažo akmenį, kuris, laikui bėgant, saulėje nublunka ir juodas akmuo tampa pilkaspalviu."

E.Blaževičius perka jį Indijoje, siunčiasi iš Suomijos, Brazilijos, bendradarbiauja su Belgijos kompanija, septyniose pasaulio šalyse eksploatuojančia savo karjerus. Ukrainos akmuo, anot jo, šiandien dominuoja Lietuvoje, tačiau pabandę padirbėti su juo patys liko nusivylę - ukrainiečiai nori europinių kainų, bet kokybė, švelniai tariant, ne kokia, jų atvežtą gaminį tenka apdoroti pakartotinai.

Paklaustas apie brangiausius akmenis, pamini Brazilijos granitą („verde bahia") ir Norvegijos mėlynąjį perlą („blue pearl"). Tokiu akmeniu dengta prabangi kapavietė su paminklu gali kainuoti net 24- 30 tūkst. eurų, tačiau atsiranda galinčių išskirti šiam reikalui ir tokias sumas.

Mažiau yra gražiau

Dengiant šeimyninę kapavietę akmens plokštėmis, neretai paliekama vietos urnai, jei prireiktų, - juk ne paslaptis, kad kai kuriems žmonėms kolumbariumas asocijuojasi su daugiabučio narveliu.

Pagal 2011 metų įstatymą šeimyninės kapavietės išmatavimai yra 280x 250 cm, dvivietės - 250x 250 cm, vienvietės 250x150 cm, tačiau E.Blaževičius užsakovams paprastai siūlo šiek tiek sumažinti jų matmenis, - mažesnę kapavietę ne tik pigiau įrengti, ji ir gražiau atrodo. Bet būna, žmonėms patari kaip geriau, o jie to nesupranta arba laikosi savo nuomonės, kas jiems yra gražu.

„Kartą akmens plokštę nešėme net šešiese, - kapavietė atrodė kaip stadionas arba vieta, kur avatarai palaidoti, - juokauja Edvardas. - Duobkasiai žino, kad karstui gana 2 metrų ilgio ir 80 cm pločio duobės, tačiau lietuviai, matyt, nuo paties Vytauto laikų taip brangina žemę, kad net kapinėse, jei duoda, jos gabalą ima kuo didesnį, negalvodami, kad kada nors jis gali tapti moters vergove, nes paprasčiausiai vyrai trumpiau gyvena..."

Tvarkydamas savo tėvų kapus Ukmergės Vaižganto kapinėse, Edvardas taip pat ištaikė vietos urnoms, kad paskui nekiltų rūpesčių. Pastatė paminklą. Jame išryškino tris bangeles, simbolizuojančias jo šeimą - jis buvo vienintelis tėvų vaikas.

Žinoma, Mirusiųjų pagerbimo dieną jis ateis prie jo. Žino, kad sutiks nemažai pažįstamų, tarp jų ir tokių, kuriems patarimu ar darbu talkino įrengiant kapavietes. Bus malonu su visais pasilabinti ir bėgti į kitą gatvės pusę, t.y., už paminklo slėptis, jam nereikės.