Rugsėjo 8 dieną į Šiaulių socialinių paslaugų centro laikinojo apgyvendinimo tarnybą, kitaip vadinamą nakvynės namais, policija atvežė naują gyventoją. 82 metų Tamara Skryliova iškeldinta iš buto, kuriame gyveno, už skolas. Tai ne toks jau retas atvejis, tačiau ši moteris unikali tuo, kad ji 27 metus Lietuvoje gyveno nelegaliai.
Su giminaičiais nesusitarė
Kai atvykome į Šiaulių nakvynės namus pasikalbėti su Tamara, ji kieme prie automobilio triukšmingai ginčijosi su gerokai jaunesne pora. Su žurnalistais nepanorę bendrauti žmonės, pasirodė esą jos giminaičiai.
Socialinių darbuotojų kvietimu, iš Kauno vyro lydima atvyko dukterėčia, paveldėjusi dviejų kambarių butą, kuriame visus tuos metus ir gyveno Tamara.
Kadangi policija atvežė moterį, kaip stovi, ji neturėjo jokių asmeninių daiktų. Socialiniai darbuotojai, susisiekę su dukterėčia, paprašė atvežti jos daiktus.
Iš Kauno atvykę giminaičiai atgabeno dėžes su daiktais, tačiau moteris juos pasiimti atsisakė. Ji reikalavo, kad dukterėčia grąžintų buto raktą ir leistų jame pagyventi bent kelis mėnesius.
Supykę giminaičiai, kad veltui atvyko tokį kelią iš Kauno, dar papriekaištavo dėl pridarytų didelių skolų už butą.
Palikti Lietuvos nenorėtų
Tamara įsikūrė nakvynės namų krizių kambaryje. Šalia jos sofos stovi lovelė kūdikiui.
„Čia man patinka, švaru, geros sąlygos, žmonės geri. Bet aš noriu į savo butą", - sako senolė.
Ji Lietuvoje su tėvais augo nuo 7 metų. Tėvas buvo karininkas. Gyveno Kaune, ten baigė mokyklą. Tada įstojo į Šiaulių pedagoginį institutą. Tačiau po pusantrų metų studijas metė ir ištekėjo už Sovietų armijos karininko, lakūno.
Iki 1963 metų gyveno Šiauliuose. Vėliau su vyru važiavo pagal jo tarnybos vietas - į Rusiją, Baltarusiją, Ukrainą, Vokietiją.
1993 metais vyras mirė, ir Tamara susiruošė į Lietuvą pas tėvus, kurie gyveno Šiauliuose. Kaip ji kirto sieną su neegzistuojančios SSSR valstybės pasu, šiandien jau niekas pasakyti negali.
Moteris pasakoja, kad jos tėvas sunkiai sirgo ir tais pačiais metais mirė. Ji liko slaugyti mamos, kurią palaidojo 2003 metais.
Tėvų dviejų kambarių butas liko jai ir broliui. Brolis pateko į Rokiškio psichiatrijos ligoninę ir apie jo likimą Tamara šiandien nieko nežino.
Kadangi moteris nėra Lietuvos pilietė ir neturi galiojančių asmens dokumentų, jos tėvų butą paveldėjo brolio dukra, kuri gyvena Kaune.
Su Tamara dirbanti socialinė darbuotoja Sondra Mačernienė pasakojo, kad moteriai iš labdaros valgyklos parneša maisto, tačiau ji nelabai linkusi juo maitintis. Ji per tarpininkę iš sūnaus kas mėnesį gauna po 60 eurų. Iš jų šiek tiek mokėdavo už buto elektrą. Praėjusią savaitę gavusi sūnaus pinigus, ji nusipirko vaistų, maisto.
Kai moterį atvežė, socialiniai darbuotojai susisiekė su Charkove gyvenančiu jos sūnumi. Anot Tamaros, jis - buvęs karininkas, šiuo metu pensijoje. Tačiau socialinei darbuotojai Tamaros sūnus paaiškino, kad šiuo metu atvykti ir pasirūpinti mama negali, nes dėl koronaviruso pandemijos negautų vizos, be to, esą neturi pinigų.
Tamara sako, kad galbūt jai teks vykti į Rusiją. Ten ji neva turi dviejų kambarių butą, kurį jos sūnus yra išnuomojęs. Viliasi, kad gal ten ją aplankytų du anūkai. Tačiau čia pat aiškina, kad iš Lietuvos išvykti nenorėtų.
Šiandien Tamara - žmogus be pilietybės: ji nėra nei Lietuvos, nei Rusijos pilietė, neturi leidimo gyventi Lietuvoje. Ir taip gyvena jau trečią dešimtmetį.
Konsulatas žada padėti
Į devintą dešimtį įkopusios Tamaros istorijai nėra abejinga ir Šiaulių rusų kultūros centro vadovė Nadiežda Bessarab. Ji bandė jai padėti dar prieš trejus metus.
„Pagrindinė problema - ji pati nepadarė to, ko jos prašė padaryti. Ji nepanoro susitikti su tam tikrais atstovais. Labai rimtai buvo sprendžiamas jos klausimas 2017 metais, bet ji nėjo į kontaktą", - sakė N.Bessarab.
Ji pranešė, kad prieš kelias dienas jos vadovaujamos visuomeninės organizacijos vardu parašė informacinį laišką į Rusijos konsulatą.
„Mes ir skambinomės, ir bendravome šiuo klausimu. Jie visą informaciją žino. Jie žiūri per savo duomenų bazes, ieško galimybių jai padėti, kaip tvarkyti dokumentus, jei tai įmanoma. To tikrojo pagrindo nelabai ir randa. Bet jie stengsis kaip nors padėti ir problemą išspręsti", - vylėsi Rusų kultūros centro vadovė.
Ji pasakojo, kad praėjusią savaitę Tamara ją aplankė, tačiau pokalbis nepavyko.
„Kaip supratau, važiuoti į Rusiją ji nemąsto. Jos butas išnuomotas, gyvena žmonės. Jei kalbėsime apie deportaciją, rastų galimybę nuvežti ją į jos gyvenvietę, bet ji turi norėti ten važiuoti", - apie senolės ketinimus pasakojo N.Bessarab.
Savivaldybė Tamara ketina pasirūpinti
Šiaulių socialinių paslaugų centro direktorė Vida Šalnienė teigė, kad policijai atvežus Tamarą Skryliovą į Laikinojo apgyvendinimo tanybą, ji buvo įkurdinta 7 dienom, kol išsiaiškins situaciją. Tačiau miesto taryboje patvirtintame tvarkos apraše yra punktas, leidžiantis, esant išskirtinei situacijai, apgyvendinti žmogų nakvynės namuose ilgesniam laikui. Nors už pragyvenimą čia reikėtų mokėti, tačiau V.Šalnienė ir vėl randa išeitį - yra LR Vyriausybės patvirtintas mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašas, leidžiantis išskirtiniais atvejais apgyvendinti žmogų nemokamai.
Direktorė tikisi, kad ši situacija išsispręs teisiškai ir moteris gaus leidimą gyventi Lietuvoje.