respublika.lt

1941-ųjų birželis. Sukilimas, parodęs pasauliui lietuvių Tautos laisvės troškimą APSKRITO STALO DISKUSIJA (97)

2021 balandžio 19 09:48:00
Gediminas JAKAVONIS

Šiemet birželio 23-iąją minėsime 80-ąsias Birželio sukilimo metines. Esame vienintelė tauta Europoje, kuri 1941 metais, prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos, pabandė išsilaisvinti iš okupacijos ir atsikovoti Nepriklausomybę. Sukilimas, kurio tikrąjį tikslą sovietų okupacijos metais buvo stengiamasi nutylėti, o ir po 1990-ųjų apie jo reikšmę buvo privengiama kalbėti, baiminantis sovietų propagandistų eskaluojamo pasakojimo, jog sukilėlių Vyriausybė tiesiogiai atsakinga už holokaustą Lietuvoje, taip ir nebuvo tinkamai įvertintas. Taigi, ką turėtume kalbėti per sukilimo 80-metį?

×
nuotr. 2 nuotr.
Beveik pusantro mėnesio veikusi Juozo Ambrazevičiaus vadovaujama Laikinoji vyriausybė naujosios vokiečių okupacinės valdžios reikalavimu savo veiklą nutraukė rugpjūčio 5d. Vikipedijos nuotr.

 

 

Apie 1941 metų Birželio sukilimo reikšmę Tautos kelyje į Nepriklausomybę prie „Respublikos" apskritojo stalo kalbėjomės su istoriku, politikos apžvalgininku Vidmantu VALIUŠAIČIU, politologu Vytautu SINICA ir Lietuvos istorijos mokytojų asociacijos tarybos pirmininku Robertu RAMANAUSKU. Pokalbį vedė žalgirietis Gediminas JAKAVONIS.

G. JAKAVONIS: Kai kalbama apie Antrąjį pasaulinį karą, kuriame kovėsi A.Hitlerio vadovaujama Vokietija ir J.Stalino Sovietų Sąjunga, aneksavusios bei okupavusios daug valstybių ir tautų, savo drąsa išskiriama Suomija, kuri sėkmingai priešinosi agresoriui. Tačiau ir mes, lietuviai, išsiskiriame šiame kontekste, kad po 1940 m. sovietų aneksijos sugebėjome sukilti prieš okupantą, o pasibaigus karui vos ne dešimtmetį prieš jį tęsėme partizaninį karą. Kas lėmė sukilimą?

V.VALIUŠAITIS: Klausimas platus, trumpai neatsakysi. Tikėjausi, kad per tris Nepriklausomybės dešimtmečius apie tai bus parašytos bent kelios monografijos. Deja. Net platesnių diskusijų nėra, nes viešojoje erdvėje vyrauja žmonės, kurie jau „turi atsakymus" be tyrimų ir be diskusijų. O tyrimai atskleistų labai įdomių faktų, kurie nėra tokie nedviprasmiški, kaip svetimą propagandą aptarnaujatys vadinamieji „influenceriai" bando mus įtikinti. Suomija yra geras matas pažvelgti ir į Lietuvos istoriją, sugretinti šalių politinius pasirinkimus, išryškinti panašumus ir skirtumus.

Pamenu, kai 1989 m. rudenį su pirmąja Sąjūdžio dalyvių banga pirmąsyk apsilankiau Amerikoje, tuo pat metu ten viešėjo ir Arvydas Juozaitis. Jis aplankė Suomijos generalinį konsulą, domėdamasis suomių požiūriu į nepriklausomybės žygin pakilusio Sąjūdžio siekius. Suomijos diplomatas atsakė jam be diplomatinės kurtuazijos: jūsų traukinys nuvažiavo, turėjote kovoti 1940-aisiais, dabar jau „šaukštai po pietų". Skambėjo maždaug taip, cituoju iš atminties.

Vaino Taneris, Suomijos užsienio reikalų ministras, 1939 m. rudenį Baltijos šalims pasirašius „draugystės ir bendradarbiavimo" sutartis su stalinine Sovietų Sąjunga, pasakė, kad jos dėl to gailėsis. Suomija tai daryti atsisakė ir netrukus buvo užpulta.

Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Šveicarijoje Jurgis Šaulys, Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo išvakarėse, 1941 m. gegužės 8 ir 11 dienomis, susitiko su buvusiu Vokietijos pasiuntiniu Lietuvoje Erichu Cechlinu. Savo promemorijoje Šaulys rašo: „Aš uždaviau p. Z(echlinui) du klausimu: 1) ar buvo perspektyvų priešintis ginklu bolševikų invazijai ir 2) kokios galėjo būti to priešinimosi pasėkos? Į mano klausimus p. Z. atsakė, kad priešintis būtų galima buvę mėginti tik 1939 m., kol dar nebuvę bolševikų kariuomenės garnizonų, ir tai, jeigu visos Pabaltijo valstybės būtų veikusios išvien. Tam betgi tų valstybių nieko nebuvę padaryta ir tam nebuvę visai pasirengta. Po to, kai buvę įvesti garnizonai, koks nors mėginimas pernai vasarą militariškai pasipriešinti nebegalėjęs turėti jokių pasisekimo perspektyvų. Ginklo gi spėka, kovų pasėkoje, užėmusi Lietuvą, tarybinė Rusija būtų pasielgusi su Lietuva, žinoma, jau kitaip ir daug nuožmiau, negu tai dabar įvykę. Kraštas būtų daug daugiau nukentėjęs, nieko nelaimėdamas. Gi pagalbos nebūtų buvę galima iš niekur gauti."

Manerheimas atsiminimuose mini, kad suomiai priešinosi rusams su 17-18 divizijų. Taip pat pažymi, kad Baltijos valstybės - Lietuva, Latvija ir Estija, - kurios turėjo ne blogiau parengtas kariuomenes, būtų galėjusios sutelkti 20 divizijų. Kaip būtų atrodžiusi šio regiono istorija, jeigu rusams vienu metu būtų reikėję „turėti reikalų" ne su 17-18, bet su 38 divizijomis?

„Kiekvienas suprato, kad mus vėl privertė kovoti ir mums reikalinga bet kokia pagalba, kokią tik gali pasiūlyti, - toliau rašo Manerheimas. - Suomijos prisišliejimas prie Vokietijos buvo savigyna. <...> Dviejų didžiųjų valstybių gniaužtuose mes buvome priversti daryti nuolaidas abiem pusėms, nes laikytis griežto neutraliteto mūsų jėgų nepakako."

Manerheimo pastaba įsidėmėtina: Suomijai laikytis griežto neutraliteto jėgų nepakako! Lietuvos politikai 1939 m., kai sprendėsi egzistenciniai Europos valstybių likimo klausimai, manė, kad jų turi užtektinai...

G.JAKAVONIS: Pabandykime konkrečiai apibrėžti Birželio sukilimo prasmę ir reikšmę.

V.SINICA: 1941 metų Birželio sukilimas yra vienas garbingiausių įvykių modernios Lietuvos istorijoje. Metai iš metų verkiama, koks kontroversiškas, o gal net gėdingas, buvo šis sukilimas. Tačiau būtent šis aiškinimas ir yra didžioji gėda.

Ne, tai nėra kontroversiškas ir sudėtingas įvykis, nors tokiu jį nuolatos ir sąmoningai mėginama paversti. Absoliuti dauguma tų bandymų laikytini informacinio karo prieš Lietuvą, o pirmiausia - prieš jos istoriją ir valstybingumo legitimumą, išpuoliais.

Sukilimas nuplovė 1940-ųjų birželio gėdą ir parodė pasauliui nedviprasmišką nepriklausomybės siekį ir nepritarimą SSRS okupacijai bei aneksijai. Sukilimas parodė, kad Tauta nori politinės laisvės, nors valdantysis sluoksnis buvo tokios Tautos nevertas ir tos laisvės ginti nesiėmė. Sukilimas pareikalavo didžiulių žmogiškųjų aukų - daugiau nei 2000 žuvusiųjų per kelias dienas. Palyginimui - Nepriklausomybės kovose per trejus metus, 1918-1920 m., žuvo per 3000 savanorių. Sukilimo aukos buvo milžiniškos, tačiau dėl tariamos kontroversijos jas iki šiol gėdijamasi pagerbti.

Sukilimas nedviprasmiškai siekė atkurti suverenų Lietuvos valstybingumą, o ne marionetinę-satelitinę nacistinės Vokietijos valdomą vyriausybę. Tai buvo naivus ir dėsningai nesėkmingas, bet drąsus ir gerbtinas siekis. Tapatinantys Laikinąją vyriausybę su Paleckio Liaudies vyriausybe, kaip neva vienodai marionetines, yra atviri Lietuvos laisvės kovų niekintojai, neaišku, ką veikiantys laisvoje Lietuvoje.

V.VALIUŠAITIS: Lietuvos sukilimas prieš bolševikinę okupaciją buvo visuotinis, gaivališkas, entuziastingas ir didvyriškas. „Narsiai kovojo suomiai, bet tokiam narsumui ir tokiam pasiryžimui bei ištvermei, kokią šiandien matome Lietuvoje, niekas negali prilygti. Jie kovojo ne kaip žmonės, bet kaip liūtai. Tai geležiniai žmonės, tai pasakiški vyrai, - girdėjau kalbantis aukštus vokiečių karininkus", - liudija dr. Pranas Ancevičius, to meto korespondentas, atvykęs į Lietuvą sykiu su vokiečių kariuomene ir siuntęs reportažus Amerikos lietuvių laikraščiams „iš degančios ir kovojančios Lietuvos".

Sukilimas prasidėjo jau pirmąją karo dieną, o antrąją, birželio 23-iąją, įsiliepsnojo visame krašte. Ir tai įvyko tuo momentu, kai vokiečių kariuomenės dar nebuvo, o aplink knibždėjo ginkluotos NKVD pajėgos ir Raudonoji armija, kai viskas galėjo baigtis sukilėlių skerdynėmis ir jų sutriuškinimu, kaip tai įvyko Latvijoje ir Estijoje. Lietuvos kova neapsiėjo be aukų, daug sukilėlių žuvo, bet laimėjimas buvo pasiektas - pakartotinai deklaruotas Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas ir sudaryta Laikinoji vyriausybė. Sukilimu buvo išgelbėta daugelis gyvybių, pasmerktų nužudyti, tremtinių - ketintų išvežti į Sibirą. Daug turto ir infrastruktūros objektų apsaugota nuo apiplėšimo bei sunaikinimo. Lietuvių Tautos sukilimo faktas paneigė sovietinį melą, jog Tauta savanoriškai prašėsi būti priimama į kruvinojo Stalino režimo engtą dirbtinę Sovietų Sąjungą. Politinę to meto atmosferą atspindi cenzūros nesuvaržyto Amerikos lietuvių savaitraščio „Vienybė", redaguoto, beje, Juozo Tysliavos, žinomo lietuvių rašytojo ir žurnalisto, pranešimas: „Maskvos radijas pastaruoju laiku leidžia baisius prakeiksmus lietuviams. Rusai sako, kad lietuviai yra išdavikai, kurie „su didžiausiu noru" įstojo į vergiją... Lietuviai kaltinami užkrėtę latvius ir estus revoliuciniu ūpu. Maskva žada su lietuviais atsiskaityti."

Sukilimo veiksmas prieš įsakmiai pareikštas vokiečių direktyvas, neskelbti Lietuvos nepriklausomybės ir nesudarinėti Vyriausybės, paneigė sovietinį mitą, kad sukilimo iniciatoriai buvo Vokietijos naciai. Sukilimui vadovavusios organizacijos vadovų areštai ir deportavimas į sovietų bei nacių koncentracijos stovyklas, okupanto kovotojų paskelbimas „išdavikais" patvirtino faktą, kad naciai ėjo tuo pačiu keliu kaip ir jų sąjungininkai Kremliuje - kalėjimais, deportacijomis ir žmonių žudynėmis gniaužė laisvės siekimą. Tauta turėjo sukilti.

Tarptautiniu požiūriu, Birželio sukilimas buvo ryškus Lietuvos Nepriklausomybės bylos atnaujinimas ir priminimas pasauliui, kad lietuvių tauta nori gyventi nepriklausoma ir gali savo valią paliudyti faktiškai. Pagaliau Birželio sukilimas pasiliko kaip laisvės kovos testamentas, kurio tolesnį vykdymą perėmė pokario laisvės kovotojai Tėvynėje ir užsienyje.

R.RAMANAUSKAS: Esu ne istorikas tyrinėtojas, o istorijos mokytojas. Mano profesinė veikla reikalauja ne tik ir ne tiek perteikti žinias apie praeitį, kiek suteikti toms žinioms svarbą, formuoti jaunosios kartos tapatumo su Lietuva santykį, išmokyti didžiuotis jos istorija, ugdyti patriotizmą. Sovietinė okupacija buvo ne tik tragiškas, bet ir gėdingas išdavikiškas faktas. Vyriausybė, kariškiai priėmė nutarimą nesipriešinti sovietų prievartai. Atsiminkime, kad net respublikos prezidentui buvo trukdoma pasitraukti iš šalies, buvo sukurpti mitai apie jo pabėgimą. Net neatsirado jokio liktinio viršilos, kuris būtų šaudęs į okupantus, kurie, dar nė nepriėmus ultimatumo, jau žudė mūsų pasieniečius. Nebuvo ir A.Smetonos paskelbtos protesto notos, nesudaryta egzilinė Vyriausybė... Ir tada, kai visi, nuo kurių priklausė valstybės likimas, valstybę atidavė Stalinui, pačioje Tautoje atsirado valia eiti paskui pasipriešinimui pasiryžusius žmones. Birželio 23 d. antisovietinis sukilimas, kaip ir pokario Laisvės kovos, akivaizdžiai parodė, kad visi propagandiniai mitai apie savanorišką įstojimą į SSRS sudėtį neturi jokio pagrindo. Net ir tai, kad Laikinosios vyriausybės deklaracijoje yra paminėtas pritarimas nacių naujajai tvarkai Europoje, net ir žydų žudynės „Lietūkio" garažuose tėra tik aplinkybės, gretutiniai įvykiai sukilimo kontekste. Sukilimas buvo Tautos išsivadavimo iš okupacijos aktas ir akivaizdaus pasipriešinimo kitai okupacijai demonstravimas. Įžengusi į Kauną, Vilnių vokiečių kariuomenė susidūrė su visur iškabintomis lietuviškomis vėliavomis, kažkurį laiką net de facto pripažino lietuvių valdžią. Pavyzdžiui, į Latviją ir Estiją iškart buvo atskraidinti generaliniai tarėjai. Čia, Lietuvoje, veikė Vyriausybė, nors ir laikinoji, bet tokia, kuri nesutiko tapti vokiečių tarnais - generaliniais tarėjais. LAF vadovas Kazys Škirpa ne sykį įspėjo bendražygius, kad nebūtų padaryta nieko tokio, kas apsunkintų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimą po karo, kad būtų išsaugota kuo daugiau Tautos... Tai nemenka politinė išmintis. Tokią politinę išmintį vėliau gebėjo pademonstruoti LLKS vadai, Lietuvos Sąjūdis, Atkuriamasis Seimas. Todėl visada tvirtai teigsiu, jog atskirų žmonių, jų grupių pasirinkta laikysena istorinių lūžių metu gali būti nulemiama įvairiausių asmeninių ir politinių motyvų, tokių kaip dalyvavimas holokauste, bet jei žmonės pasirenka kovoti ir mirti už savo Tėvynės laisvę vienui vieni, nesitikėdami net laimėti, jie ir lieka nenugalėti, kaip mūsų pokario partizanai. Visas jų kovos dešimtmetis, pasibaigė kovų nutraukimu, bet ne pasidavimu, sukūrė kovos už Nepriklausomybę legendą, tapo įkvėpimo šaltiniu disidentams, Sąjūdžiui, menininkams.

XX a. lietuviai net šešis kartus skelbė nepriklausomybę. Kas dar tiek kartų skelbėsi nesusitaikstantys su svetimųjų valdžia? Šie faktai savo svarba nenusileidžia nei suomių pasipriešinimui Žiemos kare, nei bet kuriam pasipriešinimo faktui nacių okupuotoje Europoje. Pasvarstykime, kuo antisovietinis Birželio sukilimas savo prasme ir reikšme skiriasi nuo 1944 m. Armija Krajova sukilimo Varšuvoje? Tačiau pastarajam yra pastatytas puikus šiuolaikinis muziejus. Lietuvoje gi - tik gatvės, o kur paminklai, muziejai? Maža to, nuolat kvestionuojami sukilimo lyderiai, dalyviai, ar tik nėra žydšaudžiai? Ir nemaža dalis visuomenės labiau linkusi išgirsti žydšaudžių, bet ne patriotų, naratyvą. Tai paradoksali situacija. Pasilyginkime su Lenkijos ir lenkų laikysena panašiais atvejais. Ir išdrįskime būti Tauta ir valstybe. Ir, patys rašydami savo istoriją, nepalikim tuščių vietų, į kurias prirašys svetimi. Ir propaguokime savo kovą, savo nenuolankumą pavergimui rodykime pasauliui. Mes turime siužetų, vertų Holivudo, bet tesugebame sukurti jų parodiją. Ir čia yra didžioji mūsų problema.

G.JAKAVONIS: Mūsų liberalėjančioje visuomenėje vis mažiau vietos lieka nacionalinėms vertybėms, istorinė Tautos atmintis nuvertinama, istorija perrašinėjama, kovotojai už laisvę juodinami. Kodėl vyksta tokie dalykai?

V.VALIUŠAITIS: J.Basanavičius atsakė jau prieš 138-erius metus „Aušroje": žmonės, nežinantys savo istorijos, visuomet lieka vaikai.

V.SINICA: Rezistentų juodinimo darbe persipina įvairiausi tikslai. Vietinių ekskomunistų, jų palikuonių ir tiesiog šalininkų tikslas trinti bet kokias skirtis tarp didvyrių ir išdavikų, gėrio ir blogio. Kaip per II pasaulinį karą, taip ir dabar, ne visi dirba Lietuvos naudai. Dalis dirba prieš ją ir yra tiesiogiai suinteresuoti aiškių skirčių tarp išdaviko ir patrioto nebuvimu. Rusijos tikslas kaip sovietmečiu vaizduoti Lietuvą fašistine valstybe, kurios rezistencija buvo ne kova prieš okupaciją, bet žydšaudžių ir banditų siautėjimas. Dalies istorikų ideologinis nusiteikimas yra nuoširdus įtikėjimas, kad, Liudo Truskos žodžiais, istorikų misija yra reabilituoti okupantus ir nustoti didžiuotis rezistentais. Jie tiki, kad herojams istorijoje ne vieta iš principo, kad tokia istorija paseno, yra nepakankamai kritiška ir nepakankamai postmoderni. Galiausiai ne vieno noras įtikti politiniams ir akademiniams partneriams užsienyje, tarptautinių fondų dalintojams Lietuvoje. Nesunku pastebėti, kad visi tikslai, puikiausiai dera tarpusavyje, net nebūdami vienas kito priežastimi.

Pagaliau neįmanoma neigti Rusijos intereso. Birželio sukilimas yra aiškiausias melo, esą Lietuva savanoriškai įstojo į SSRS, paneigimas. Nacistinės okupacijos laikotarpis yra Kremliaus propagandos „aukso kasykla", iš kurios vėl ir vėl semiamasi tariamų nacių ir žydšaudžių istorijų. Bandymai genocido ir rezistencijos istorijos klausimais būti vakarietiškiems ir plaktis dėl lietuvių kalčių holokauste nesunkiai išnaudojami Kremliaus ir galiausiai virsta visos jų kovos, konkrečiai -Birželio sukilimo ir Laikinosios vyriausybės išsižadėjimu. Tai, kuo turėtume labiausiai didžiuotis, paverčiama tariama gėda. Rezistentų juodinimas savo esme yra pačios rezistencijos diskreditavimas ir tik taip turėtų būti suprantamas.

R.RAMANAUSKAS: Kažin ar visa tai derėtų vadinti liberalėjimu. Tikrasis liberalizmas nesikėsina į Tautos ir valstybės vertybes. Tai jau panašiau į komunistinius metodus, trinti istorinį paveldą, istorinę atmintį, kad atsirastų erdvė kurti naują žmogų, naują visuomenę. Ir mes, dažnai to nesuvokdami, džiaugiamės savo modernėjimu ir vakarėjimu, kaip ta kaimo merga, kuri pradirbusi mėnesį fabrike mieste, pamiršo grėblio pavadinimą. Atsiminė, kai ant to grėblio užlipo. Ar anekdotas neprimena nūdienos situacijos mūsų visuomenėje?

Gamta nemėgsta tuštumos. Jei per trisdešimt metų Lukiškių aikštėje neatsirado monumentas valstybės Nepriklausomybės atkūrimui pagerbti, aikštė, kaip vieta, neteko savo sakralumo. Visuomenei reikia aiškios aikštės paskirties, funkcijos, emocinio santykio su ja. Tas poreikis gali būti net neįsisąmonintas, instinktyvus, kylantis iš organiško miestiečio savo gyvenamosios erdvės suvokimo. Tai kultūros klausimas. Neokomunistinis neoliberalizmas orientuojasi ne į sąmonę, o į fiziologiją. Pliažas tam tinka. Reprezentacinė vieta turi traukti žmones, galima valgyti ledus ar dar kažką atsisėdus ant Gedimino paminklo pagrindo, tad būtų galima tą patį daryti Lukiškių aikštėje prie Vyčio ar obelisko su Nikės skulptūra. Bet kažkodėl ieškoma ne reprezentacinių sprendimų, o tik tokių, kurie atitiktų postmodernybę, o ją atitikdami vykdytų ir istorijos dekonstrukciją ir devalvaciją. Bunkerio kalnelis - labiau kapas nei kovos simbolis. Būtent tokią semantinę prasmę suvokiantys ir norėjo prastumti projektą... Kodėl tai vyksta? Labai teisingas klausimas, į kurį galima atsakyti tik provokuojančiu kitu klausimu... Ar ne per ilgai egzistuojame kaip valstybė? Na, aš tikrai noriu, kad Lietuva egzistuotų dar tūkstantį metų, bet dabar esame formali valstybė, turinti visus būtinus atributus, bet neturinti nei giluminio pilietiškumo, nei giluminės demokratijos. Nuo 1992 m. diegiama mintis, kad kiekvienas yra pats sau istorikas, juk net ir Izraelyje pasigirsta balsų, kad jau laikas pamiršti holokaustą. Suvokiat, kokia eina indoktrinacija? Tai, kas 1988-1991 m. buvo atgimstanti tauta, pamažu virsta vartotojų populiacija, suinteresuota komfortu, norinti mąstyti tik apie save, nesivarginanti vertybių paieškomis, jų gynimu, o tik besidžiaugianti dar viena peržengta riba „tikrosios laisvės" - laisvės nevaržyti savo įgeidžių ir eksperimentuoti su savo prigimtimi - link. O tai naudinga ir verslui, ir politikai. Dabartiniai keturiasdešimtmečiai-penkiasdešimtmečiai yra Gariūnų ideologijos produktas - viskas vertinama tik materialinio prestižo požiūriu. Ir valstybės turėjimas be valstybinės politikos absoliučiai visose srityse atvedė, pavyzdžiui, prie ugdymo programų rengimo, viešųjų pirkimų konkurso keliu įsisavinant Europos pinigus. Ir tai visuotinis reiškinys, įgijęs trinkelizacijos pavadinimą.

G.JAKAVONIS: 1941 m. Birželio sukilimas ne vienintelis mūsų valstybės istorijoje. Turėjome ir 1830 m. ir 1863 m. sukilimus prieš mūsų šalies okupantus. Ar tai kažkokia išskirtinė Tautos kovos už laisvę forma?

R.RAMANAUSKAS: Sukilimas nėra vien tipiškas lietuvių ir lenkų pasipriešinimo būdas. Tai dažnai istorijoje besikartojantis engiamųjų ir pavergtųjų kovos už išsilaisvinimą kelias. Matyt, kitokio ir negali būti. Jis puikiai atitinka XVIII a. švietėjo Žano Žako Ruso iškeltą mintį, kad tauta turi teisę pasipriešinti valdančiųjų piktnaudžiavimui, o jei tie valdantieji yra dar ir svetima okupantų valdžia, tai toks pasipriešinimas virsta jau ir pilietine pareiga. Tą mes turime įsisąmoninti ir neabejoti sukilimų teisėtumu. Juk neatsitiktinai visi tie, prieš ką sukylama, linkę menkinti sukilėlius, vadindami maištininkais ir banditais. Diskredituoti jų kovą prikergiant būtus ir nebūtus nusikaltimus yra politinio manipuliavimo metodas, kuriuo naikinama tautos rezistencinė dvasia. To rezultatas yra tokia nūdienos intelektualų „saviplaka", atsiradusi iš sovietinio paveldo, kai „labusams" buvo diegiamas kaltės jausmas už fašizmą, nekaltų „tarybinių piliečių" (turima omeny žydai) žudynes. Visi tarnavę sovietinėje armijoje vyrai susidūrė su „miško brolių", „fašistų" etiketėmis, klijuojamomis kareiviams iš Baltijos šalių. Tokia propagandinė klišė, išėjusi iš sovietinio propagandos fabriko, prigijo ir Vakaruose. Ar mes išdrįsome duoti tam atkirtį? Ne. O juk dabar turėtų vykti sukilimas prieš lietuvių tautos juodinimą. Tam turėtų tarnauti kinas, literatūra, kurie dažnai kuria tokį lietuvių Pasipriešinimo vaizdą, kuris labiau atitinka negatyvų sukilimų ir pokario partizaninio karo vertinimą, susimenkinimas ir susipurvinimas pateikiami kaip objektyvi istorinė tiesa. Šiandien mums turi būti svarbus dar vienas sukilimas - dvasinis - prieš pačių menkavertiškumo kompleksus, prieš primestas kolektyvines kaltes, prieš laisvę nuo bet ko, o ne už ką...

Naujausios žinios

Parašykite savo komentarą:
 
Komentuoti
Skaityti komentarus (97)
Respublika.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, keiksmažodžiais pagardintus, su tema nesusijusius, kito asmens vardu pasirašytus, įstatymus pažeidžiančius, šlamštą reklamuojančius ar nusikalsti kurstančius komentarus. Jei kurstysite smurtą, rasinę, tautinę, religinę ar kitokio pobūdžio neapykantą, žvirbliu išskridę jūsų žodžiai grįždami gali virsti toną sveriančiu jaučiu - specialiosioms Lietuvos tarnyboms pareikalavus suteiksime jūsų duomenis.
Daugiau

Dienos klausimas

Kokiu būdu naudositės Galimybių pasu?

balsuoti rezultatai

Apklausa

Didysis šeimų maršas jau šeštadienį. Ar dalyvausite?

balsuoti rezultatai

Respublika
rekomenduoja

Labiausiai
skaitomi

Daugiausiai komentuoti
1. Sorošo tinklas Lietuvoje: Ką rašė „Respublika" apie Džordžą Sorošą prieš 15 metų
2. Vitas Tomkus: GEROVĖS VALSTYBĖ YRA PEDERASTŲ VALDŽIA PLIUS VISO PASAULIO SKAITMENIZACIJA! („Pederastais“ liaudis paprastai vadina tuos, kurie kenkia savo Valstybei)
3. „MARŠ, MARŠ, TRA-TA-TA!“
4. Olava STRIKULIENĖ: Lietuva 2146 m.: tegyvuoja „оно"
5. ŠEIMOS GYNIMO MARŠAS - LIETUVOS ŠANSAS AR KVAILIŲ VILTIS?
6. Bažnyčia stos mūru už šeimą
7. Vitas Tomkus: PIRMYN VERGAI NUŽEMINTIEJI, ATSTUMTIEJI, NUSKRIAUSTIEJI IR NUTEISTIEJI!
8. Arvydas JUOZAITIS: „Palaikau šeimos žygį. Reikia, kad jis būtų“
9. Goda JUOCEVIČIŪTĖ: Sveiki žmonės – kaip raupsuotieji
10. Vitas Tomkus: TĖVYNE, TAU MŪSŲ ŠIRDŽIŲ SUTARTINĖ!
11. DIDŽIOJI IŠPAŽINTIS
12. Vitas Tomkus: NE TAU, MARTYNAI, MĖLYNAS DANGUS!!!
13. Algimantas RUSTEIKA: Geras pensininkas - miręs pensininkas
14. Danutė ŠEPETYTĖ: Klausimas tautiečiui: ar dar ne per karštas vanduo?
15. Audrius BUTKEVIČIUS: Kam Dievas siunčia karvelį?
16. Skirmanto Malinausko melas ir „tiesa“
17. Vitas Tomkus: KADA KARAS?
18. Raimondas DIKČIUS: Koronapandemijos scenarijui – šimtas metų
19. Nuo šiol VLKK draus žodį „pederastas“
20. Vitas TOMKUS: „Musė maišė, musė maišė, uodas vandens nešė!“
21. Vito TOMKAUS Sekmadieninis pamokslas, buvusiam giminaičiui Skirmantui MALINAUSKUI
22. Vitas Tomkus: SUBINLAIŽIŲ „AUKSO AMŽIUS“
23. DEVYNERI METAI NELAISVĖJE (Milijonieriaus Vito Tomkaus interviu su milijardieriumi Raimondu Baranausku)
24. Vitas Tomkus: RINKTI AR NERINKTI?
25. Vitas Tomkus: O AŠ IR TOLIAU PALAIKYSIU RUSIJĄ, NORS VISI PASIUSKIT!
Šiandien Rytoj   Poryt

 

   

+12 +15 C

+9 +15 C

 

+6 +12 C

+17 +20 C

+11 +20 C

 

+12 +18 C

0-4 m/s

0-5 m/s

 

0-5 m/s

       

Nuorodos