Žmonės kasdien užkimba ant sukčių kabliuko - nejaugi visi tokie naivūs!

Pinigus uždirbome sunkiai, tačiau lengvai juos prarandame? Psichoterapeutas, psichologinių knygų autorius Gediminas Navaitis pastebi ne vieną tokio žmonių patiklumo priežastį.

„Vienintelio teisingo atsakymo neturime, - sakė G.Navaitis. - Pradėkime nuo šiandien jau rečiau pasitaikančių, jau anekdotinių atvejų, kada sukčiai naktį skambina ir sako, kad, pavyzdžiui, jūsų sūnus padarė avariją ir reikia greitai sumokėti, kad nebūtų keliama byla.

Į ką čia būtų galima atkreipti dėmesį? Į tai, kad pakliūvantys ant šito kabliuko patys yra linkę sukčiauti. Nori apeiti įstatymus, duoti kyšį, susitarti ne pagal civilizuotos visuomenės priimtas taisykles.

Pagalvokite, kiek iš tokių žmonių kritiškai įvertins logišką ir paprastą patarimą, kad vos tik išgirdus tokius pasiūlymus, atsakymas turėtų būti toks: „Ačiū, kad paskambinote, rytoj susitikime pas notarą ir sudarysime notarinę sutartį, kad jūs neturėtume pretenzijų prieš tokį ir tokį apmokėjimą." Bet šitas atsakymas daugeliui žmonių, kurie pakliūna ant sukčių kabliuko, yra visiškai svetimas. Ant tokių kabliukų paprastai užkimba vyresnio amžiaus žmonės, kurie ilgą laiką gyveno sovietinėje sistemoje ir jiems teisiniai klausimų sprendimai iki šiol yra gana svetimi. Turbūt daug kam teko girdėti televizijose ar žmonių pasisakymuose, kad darysiu viską, ką galiu, kad eisiu „net iki teismo". Tai traktuojama kaip išskirtinis sprendimas, o vakarietiškoje visuomenėje tai nėra išskirtinis sprendimas."

- Taip, nes mes žinome, kiek kainuoja teisinės paslaugos! Ir šiaip nelabai pasitikime teismais.

- Taip. Mes iš pradžių sakome, kad darysiu viską, eisiu NET iki teismo. Bet juk nesakome „eisiu net iki bibliotekos". Tai skambėtų juokingai. Tačiau mums dar sunku suvokti, ypač vyresniems žmonėms, kad teismas irgi yra paslauga tais atvejais, kada problemos neišsprendžiamos kitais būdais.

- Kaip pasiūlytumėte pasirengti aferistų atakoms?

- Apie pinigus reikėtų galvoti racionaliai. Jeigu tau sako, kad galite per mėnesį uždirbti milijoną, tik iš pradžių reikia investuoti dešimt tūkstančių, tai sveikas protas turėtų pasakyti, iš kur atsirado toks geradarys?

Juokaudamas sakau, jeigu žinočiau, kaip turint dešimt tūkstančių eurų per mėnesį užsidirbti milijoną eurų, labai abejoju, ar dalinčiausi tokiu praturtėjimo būdu su jumis. Galbūt aš pasirūpinčiau tik savimi ir savo artimaisiais.

O jeigu man pritrūktų pinigų tokiam verslo planui įvykdyti, manau, mėnesiui sugebėčiau pasiskolinti ne internete, bet banke, net užstatyčiau ką nors, matydamas tikras perspektyvas milijonui uždirbti.

- Joks rimtas verslas nesiskolins iš nepažįstamų žmonių internete.

- Taip, bet reikia numatyti ir kitas apgaudinėjimo perspektyvas.

Pavyzdžiui, aš, jūsų pažįstamas, galiu pasakyti jums, kad kuriu puikų verslą, prašau į jį investuoti, tačiau primenu, kad kiekviename versle yra ir rizikos. Bet pažadu, kad jeigu viskas bus gerai, tai šiandien man paskolinate tūkstantį eurų, o rytoj aš jums atiduosiu du tūkstančius. Įdomiausia, kad aš net nemeluoju, teikdamas tokį pasiūlymą. Pasiteiraukite, ką aš ruošiuosi daryti su jūsų tūkstantėliu. Aš juk pasakiau, kad rizikos yra. Tiesiog planuoju su jūsų tūkstančiu nueiti į kazino ir pastatyti ant septyniolikos. Jeigu išlošiu, gausiu 32 tūkstančius ir jums labai sąžiningai grąžinsiu ir tūkstantį, ir dar vieną viršaus.

Kai panašus pasiūlymas teikiamas nepasakius, kaip planuojama praturtėti, netgi gali atsirasti manančių - ką gi, žmogus pažįstamas, patikimas, pats pripažįsta, kad tame versle bus rizikos, tai gal rizikuojame?

Reikia žiūrėti į esmę. Jeigu koks nors fondas, sakykime, siūlo į jį investuoti, tai galima rizikuoti investuoti maždaug taip pat, kaip lošiant kazino. Tačiau mes galime pasidomėti fondo veikla, pasižiūrėti bent kelerių metų fondo ataskaitas. Galiausiai, jeigu kalbame apie didesnius pinigus, tai jie laikomi banke, todėl visada galima kreiptis į bankus ir gauti konsultantų patarimą, ar verta į konkretų fondą investuoti. Kodėl nepasitarus su tais žmonėmis, kuriems jau patikėjome savo pinigus, nes juos laikome banko sąskaitose.

- Sukčiai paprastai labai skubina savo auką apsispręsti. Stengiasi, kad ji nespėtų atsikvošėti ir neįjungtų kritinio mąstymo.

- Yra toks liaudies posakis, jog skubos darbai - velnio juokai. Kartais patarlės rodo mums kelią, kaip elgtis, nes bandantys mumis manipuliuoti visada sako, kad mes turime skubėti. Kitokio varianto nėra. Niekas nesako - gerai mūsų pasiūlymą apgalvokite, o po mėnesio su mumis susitikite. Tad jeigu kas nors šitaip pasakytų, tai iš karto galvočiau, pasiūlymas - rimtas. O jeigu kas sako - skubėkite, mes norime jūsų sunkiai uždirbtus pinigus paimti iki rytdienos ryto, tai taip siūlo sukčiai.

Jei mes jau šiemet atidavėme 7 milijonus eurų sukčiams, tai galbūt mums kaip visuomenei geriau išleisti kokius šimtą tūkstančių, kad per žiniasklaidą išplatintume geresnį supratimą, kas yra finansinis sukčiavimas. Tokiu būdu padidintume visuomenės atsparumą ir galiausiai - gerovę.