5 nuotr.Šiandien, minint lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties dieną, iš Štrausbergo oro uosto Vokietijoje pakilo „Lituanicos" dvynė „Bellanca", pilotuojama lakūnų prezidento Rolando PAKSO ir Igorio POZAMANTIRO. Jie pasiryžę pratęsti legendinį Atlanto nugalėtojų skrydį ir nusileisti Aleksote, kur 1933 metų liepos 17-ąją didvyrių taip ir nesulaukė tūkstantinė minia.
Vakar jų lėktuvas, skrisdamas „Lituanicos" katastrofos, nutikusios prieš 92 metus, link, buvo nusileidęs Lenkijos oro uoste, pasipildė degalų, buvo patikrintos jo sistemos ir mechanizmai. Šiandien, dar sykį atlikus reikiamą patikrą, orlaiviui vėl teks nuskrieti per 700 kilometrų.
Maršrutas iki Lietuvos sienos drieksis Vokietijos ir Lenkijos oro erdve. Atsidūrę viršum andainykštės tragedijos vietos, Pščelniko (Soldino) miško Lenkijos šiaurės vakaruose, kur sudužo S. Dariaus ir S. Girėno lėktuvas, „Bellancos" pilotai numes lietuviškų gėlių žiedus.
Kelionės išvakarėse jos iniciatorius Rolandas Paksas, duodamas išskirtinį interviu „Vakaro žinioms", vylėsi, kad oro sąlygos bus draugiškos ir Aleksotą jiems pavyks pasiekti be didesnių trukdžių apie 16-17 val.
- Papasakokite, kaip brendo šito skrydžio mintis.
- Kadaise jau buvau užsiminęs apie tai, kad prieš karą su tėvais iš Lietuvos emigravęs į Ameriką Julius Sakas buvo įsigijęs „Bellancą". Jį buvo užvaldžiusi svajonė sutvarkius šį lėktuvą užbaigti S. Dariaus ir S. Girėno kelionę - iš Soldino atskristi iki Kauno. Iš pradžių man ši mintis pasirodė ne tokia įdomi ar egzotiška, bet, matyt, ji įsikirto į pasąmonę ir patyliukais darė savo. Greičiausiai jos paveiktas ir pradėjau ieškoti šito lėktuvo pasaulyje, ir radęs tik du veikiančius egzempliorius, ėmiau galvoti, kaip vieną jų parsigabenus į Lietuvą. Vieną jų turėjo aviacijos kompanija Havajuose, kadaise pradėjusi savo veiklą šiuo lėktuvu ir nieku gyvu nenorėjusi paleisti jo iš rankų, o kitą - iš Juliaus Sako „Bellancą" nusipirkęs kanadietis. Tiesą sakant, prieš įsigydamas lėktuvą iš kanadiečio, maniau, kad nėra taip sudėtinga lėktuvą paversti degalų statine ir kirsti Atlantą. Bet kai jūriniu konteineriu jis buvo atgabentas į Lietuvą, pasidarė aišku: norint pritaikyti istorinę vertybę tarpžemyniniam skrydžiui, reikėtų ją suardyti, sunaikinti ir perdaryti iš naujo.
- Kaip buvo rengiamas lėktuvas šiam skrydžiui?
- Visus tuos trejus metus, kai jis Lietuvoje, aplink jį triūsia meistrų komanda. Kolegos, matydami mus besikrapštančius prie jo, juokauja, kad norime skraidyti su muziejumi. Kiekvieną kartą, po eilinio pakilimo į orą, (mūsų „Bellanca" jau 60-70 val. praleido ore) rasdavome ką taisyti arba tvarkyti. Buvo daug kas padaryta: pertvarkyti stabdžiai, pakeisti netinkami aviacijos prietaisai, sutvarkyta radijo sistema ir pan., bet labiausiai mane džiugina Paluknės auksarankių meistrų didžiulis inžinerinis darbas modernizuojant užpakalinę važiuoklę. Dėl to užpakalinis ratas tapo valdomas ir įgalina garbingo amžiaus lėktuvą išsilaikyti nusileidimo juostoje net pučiant stipresniam šoniniam vėjui. Galima sakyti, Vilniaus oro klubo vieno iš senbuvių, lakūno sklandytojo Algio Šiožinio talento dėka praėjusią žiemą lėktuvas tapo tinkamas net ir tokio nuotolio skrydžiui, kurį ruošiamės atlikti. Žinoma, jeigu nepasitaikys ypatingai sunkios oro sąlygos.
- Kokios sąlygos būtų nepalankios, o gal net keltų pavojų jums ir jūsų pilotuojamam lėktuvui?
- Kai įsėdi į sklendžiančią istoriją, susiduri ne tik su romantine emocija, bet ir visu kitu: ir guminiais amortizatoriais, ir tepalais, kurie liejasi ant stiklo, ir karščiu, tvoskiančiu nuo atvirų cilindrų, ir plyšiais, pro kuriuos gali pratekėti lietaus vanduo... Turint galvoje mašinos, dar sugebančios skristi ir nešti du pilotus, amžių, joje yra ką veikti. Lietingas oras, žemi debesys itin nepalankūs mūsų skrydžiui, nes lėktuvas nepritaikytas aklam skridimui virš debesų (skridimo aukštis - mažiau nei 2 km). Mes turime matyti žemę...
Bandau įsivaizduoti savijautą tų dviejų vyrų, Dariaus ir Girėno, kai jie 1933 metų gegužės 12 dieną, pakrikštiję lėktuvą, iš Čikagos nulėkė į Niujorką ir ėmė laukti tinkamų oro sąlygų (kaip žinome, išskrido tik liepos 15 -ąją). Kiek reikėjo kantrybės ir nervų atlaikyti nesibaigiančius klausimus, kada pagaliau jie išskris ir kodėl jie vis dar neskrenda... Kai prisimeni tą laukimo laikotarpį, nejučia imi galvoti, kuo gi ta situacija skiriasi nuo dabartinės. Visų pirma - pilotų amžiumi. Aš ir mano kolega Igoris Pozamantiras, su kuriuo jau 15 metų skraidome kitu lėktuvu ir tolimesniais maršrutais (esame išmaišę Europą nuo Graikijos iki Jungtinės Karalystės), esame gerokai vyresni. Kitas dalykas - lėktuvo amžius. Darius ir Girėnas pakilo į orą ketverių metų lėktuvu, įsigiję jį 1929 metais, dabar mes pilotuosime beveik šimtametį lėktuvą. Aišku, aš nekalbu apie tai, ką teko išgyventi lakūnams, kirtusiems Atlanto vandenyną - mirtiną nuovargį ir panašiai. (Darius ir Girėnas per nepertraukiamą 37 valandų skrydį, aplenkdami audras, nuskrido apie 7000 km - D. Š.)
Yra dar vienas įdomus dalykas - pastaruoju metu kaimynai, kurie labai nedraugiškai nusiteikę mūsų atžvilgiu, blokuoja GPS ryšį, tad faktiškai palydovinė navigacijos sistema, pagal kurią jau kelis dešimtmečius skraido bendrosios aviacijos lėktuvai, ne visuomet veikia (ne taip seniai, skrendant į aviacijos pasirodymą Lenkijoje, pusę kelio ji neveikė). Tad nori nenori turi prisiminti savo pirmuosius žingsnius aviacijoje, - apsirūpinti tiksliu kompasu, tiksliu laikrodžiu, tiksliu žemėlapiu, - vėl atgaivinti navigacijos pagrindų pradžiamokslį.
- Dariaus ir Girėno Aleksote liepos 17-osios naktį laukė tūkstantinė minia. Kas lauks jūsų?
- Mano aplinkos žmonės apie skrydį sužinos šiandien, kaip ir jūs. Bet lakūnai yra visame pasaulyje lakūnai. Sužinoję apie mūsų skrydžio planą,Vokietijoje atsišaukė žmonės, kurie labai laukia mūsų, pasiryžę ne tik padėti, jei reikės, bet ir dviem lėktuvais iš Vokietijos lydėti mus iki Dariaus ir Girėno tragedijos vietos, kad drauge nulenktų galvą prieš šiuos lietuvių didvyrius. Apskritai, šiandien visa, ką darau, darau ne dėl pasirodymo, ne dėl minios blogąja prasme. Akrobatinio skraidymo (ANBO) komanda dalyvaujame įvairiuose aviacijos šou, jie sulig kiekviena diena tampa vis sudėtingesni, ir, būna, kartais manęs kolegos klausia, kuriems galams aš apsunkinu tą akrobatiką, juk žmonėms dažnu atveju - vis tiek, jie nesupranta, kas yra aukštasis pilotažas. Bet aš manau, jeigu jauti emociją, kaip aukščiausią natą, kaip satisfakciją, ji būtinai persiduos ir žiūrovui. Kas žino, galbūt ir šitas mūsų skrydis kažką paskatins siekti savo svajonės, gal kažkam prašviesins mintis, gal... Man Dariaus ir Girėno vardu paženklinta kelionės atkarpa turi kur kas gilesnę prasmę. Noriu ne tik nulenkti galvą prieš žmones, kurie suformavo mano požiūrį į gyvenimą ir į aviaciją. Darau tai, ką man atrodo ir turiu daryti. Ką turėtų daryti kiekvienas lietuvis savo vietoje, bandydami surinkti išbarstytą Lietuvą.
