1 nuotr.Šiais laikais nevengiama pasišaipyti iš disidentų, kurie sovietiniams okupantams priešinosi įvairiais būdais, taip rizikuodami mažų mažiausiai būti ištremti į Sibiro ar kitos atokios vietovės lagerius.
Ypač disidentai marginalizuojami, jei jų dabartinės pažiūros neatitinka dabartinės oficialios valdžios pozicijos. O gal vis tiek vertėtų plačiau susipažinti, už ką sovietmečiu tokie drąsuoliai buvo persekiojami? Vienas iš tokių disidentų - Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Algirdas Endriukaitis.
Įvertintas apdovanojimu
A.Endriukaitis gimė 1936 m. lapkričio 23 d. Kaune, 1947-1954 m. mokėsi Pilviškių vidurinėje mokykloje, 1954-1957 m. - Vilniaus valstybinio universiteto Teisės fakultete. 1957-1963 m. už antitarybinę veiklą suimtas ir nuteistas 6 m. laisvės atėmimo, kalėjo Mordovijos lageryje (kartu su monsinjoru Alfonsu Svarinsku). 1970 m. neakivaizdžiai baigė Lietuvos žemės ūkio akademiją (dabar - Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), įgijo ekonomisto specialybę, dirbo Vilkaviškio, Šakių ir kitų rajonų kolūkiuose ekonomistu, Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikumo dėstytoju. 1988-1990 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šakių rajono tarybos pirmininkas. 1985-1990 m. - Šakių rajono Giedručių kolūkio vyriausiasis ekonomistas.
1990 m. vasario 24 d. išrinktas į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą, yra Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras. Parlamentaro pareigas ėjo ir 1992-1996 m. 2000 m. liepos 1 d. apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu.
Ne vienas kaltinimas
Už ką gi būsimam signatarui buvo „prisiūta" byla dėl antisovietinės veiklos? Pats disidentas „Vakaro žinioms" pasakojo, kad ne už vieną epizodą.
„Turbūt maždaug 10-oje klasėje mes Pilviškių vidurinėje mokykloje su bendramoksliais parašėme atsišaukimus prieš komunistinę organizaciją. Tąsyk kažkaip „praslydome". Tačiau KGB tą medžiagą surinko ir išlaikė. Kai įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą, tą medžiagą ištraukė iš archyvo. Spėju, kad kažkas iš kartu mokykloje besimokiusių šnipų priminė mano praeitį ir prie baudžiamosios bylos KGB pridėjo tą moksleivišką antisovietinę veiklą. Tačiau kaip ten buvo iš tikrųjų, nepaaiškėjo iki šiol", - prisiminė A.Endriukaitis.
Įskundė bendramokslis
Anot jo, universitete tai jau tikrai tarp kursiokų buvo šnipas, kurio dėka A.Endriukaičiui kartu su bendražygiais buvo iškeltos baudžiamosios bylos. Oficialioje biografijoje rašoma, kad A.Endriukaitis kaltintas tuo, jog nuo 1952 m. priklausė antisovietinei organizacijai, o 1956 m. lapkričio 2 d. dalyvavo Vėlinių minėjime Rasų kapinėse ir ragino žmones burtis, protesto vardan eiti gatvės viduriu. Tačiau pats A.Endriukaitis pasakoja kitaip.
„Man byla iškelta dėl priklausymo antitarybinei organizacijai ir dėl to, kad su draugais surengėme Vengrijos palaikymo eiseną Rasų kapinėse vėlai vakare. Būtent dėl to, kad palaikėme Vengriją, o ne dėl Vėlinių palaikymo buvo iškelti kaltinimai. KGB iškvietė kariuomenę ir eisenos dalyvius sulaikė. Tarp bendrakursių buvo šnipas Gaidelis. Niekas nežinojo, kad jis toks. Net nekilo įtarimų, kad reikia kažką slėpti. Jis įskundė, kad Tauro bendradrabutyje, kur gyvenau, reikėtų atlikti kratą. Per kratą pas mane rado prieškarinės lietuviškos literatūros. O tai tais laikais buvo nusikalstama veika. Sudėjo visus tris „nusikaltimus" - literatūros turėjimą, mitingą ir mokyklinę „antisovietinę veiklą". Susumavus gavosi 6 metai Mordovijos lageryje", - pasakojo A.Endriukaitis.
Anot jo, bendramoksliai taip pat planavo paminėti Vasario 16-ąją. Niekas neįtarė, kad tarp jų yra šnipas, o šis nedelsdamas įskundė „kam reikia".
„Visus 6-metus, kiek skyrė, atsėdėjau lageryje. Tiesa, tais laikais „Spalio revoliucijos" metinių proga būdavo skelbiamos amnestijos visiems nuteistiesiems - tiek kriminaliniams, tiek politiniams kaliniams. Tačiau amnestija galiodavo tik tiems, kuriems buvo skirta laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų. Man amnestijos nepritaikė, todėl baigę bylą iš Lukiškių kalėjimo per Maskvą išvežė į Mordoviją", - teigė signataras.
Teisingumo imitacija
Jis prisiminė, kad tais laikais baudžiamosios bylos, ypač susijusios su antisovietine veikla, buvo parodija. Net normali gynyba nebūdavo skiriama.
„Mane tardė kagėbistas Kažys, joks advokatas per tardymą nebuvo skirtas. Paskyrė tik per teismo procesą Aukščiausiajame Teisme. Nors advokatas nebuvo kagėbistas, tačiau „gynyba" buvo tik dėl akių. Buvo sąrašas advokatų, kurie būdavo politinėse bylose, nepasirinksi, kokio nori. O tiems į sąrašą įrašytiems būdavo nurodyta, kaip elgtis, kad kaltinimai kartais nebūtų palengvinti. Negirdėjau nė vieno atvejo, kad kam nors, kuriam pareikšti kaltinimai antisovietine veikla, būtų išteisinti ar bent jau kaltinimai sušvelninti", - teigė disidentas.
Pareigos - per pažintis
A.Endriukaitis stebėjosi, kad, grįžus iš lagero, Lietuvoje tolesnio KGB persekiojimo neteko patirti.
„Turbūt todėl, kad gyvenau ne mieste, o provincijoje, kur KGB nevykdė tokios aktyvios veiklos. Aišku, šnipų buvo ir ten, tačiau iki pat Sąjūdžio laikų akivaizdžios antisovietinės veiklos nebevykdžiau. O prasidėjus Sąjūdžiui KGB rankos jau buvo trumpesnės", - prisiminė signataras.
Jis prisiminė ir dar vieną puikiai sovietmetį apibūdinantį epizodą.
„Mano buvęs klasės draugas apie 1980-uosius buvo Šakių rajono Plano komisijos viršininkas - didelis tais laikais viršininkas. Tai jis mane pasikvietė pokalbiui ir pasiūlė Kudirkos Naumiesčio žemės ūkio technikumo dėstytojo pareigas. Paskambino ten, kad mane priimtų. Priėmė. Štai kaip tais laikais būdavo gaunami darbai - per pažintis", - pokalbį su „Vakaro žiniomis" baigė A.Endriukaitis.
