Žvirblio skrydis: Paryžius-Vilnius-Ryga

- Rasa, Akademinio dramos teatro reforma palietė ir jus - iš repertuaro dingo muzikinis monospektaklis „Dienos ir dainos“...

- To fakto nedramatizuoju. Ilgaamžis spektaklis (ėjęs su pertraukomis dešimt metų) buvo jau išvaidintas, išdainuotas. Nespėjau dar su ta situacija apsiprasti - skambutis iš Rygos. Siūlo kurti spektaklį ta pačia tema privačiame muzikiniame teatre „Ginger and Fred“. Taigi Piaf dar manęs nepaleido.

- Ar labai skiriasi tie du variantai: „Dienos ir dainos“ ir latviškasis?

- Vilniuje spektaklis vyko dramos teatro scenoje, Rygoje - vakaras restorane su muzika. Žmonės sėdi prie staliukų, vakarieniauja, o aš išeinu traukdama vargšo Žano dainelę („Paklausykit, mieli žmonės“)... Daug kam tai didelis netikėtumas. Galvojo, gurkšnodami ir užkandžiaudami pasižiūrės kankaną, o čia - Piaf. Būna, po pirmos dalies nubėga nupirkti gėlių, įteikdami padėkoja.

- Tie, kurie ateina į kabaretą, nekiša latų už suknelės iškirptės?

- Panašių dalykų yra pasitaikę seniau, kai dainuodavau Vilniaus restoranuose. Vienas lankytojas yra paleidęs į mane šakutę. (Počemu ne pojoš po ruski?!) Bet ir tokia praktika yra naudinga. Aš viską susidedu į vaidmenis.

- Kaip ir Edita Piaf, išdainavusi, išrėkusi savo tragišką gyvenimą?

- Nesitapatinu. Nesilyginu. Tik bandau ją suprasti. Prisijaukinti. Dažnai su ja kalbuosi, prašydama supratimo ir tolerancijos.

- Tas vardas labai eksploatuojamas - kino ir teatro dramaturgų, dainininkų, aktorių. Prisiliečiant prie jo reikia ne tik drąsos, bet ir didesnės atsakomybės.

- Visa tai labai gerai suvokiu. Prieš kiekvieną spektaklį išgyvenu ypatingą būseną. Tarsi atsiprašau, kad drįstu... Pasikalbu su ja, prašau: nepasmerk, nes atiduodu viską, ką turiu.

- O kada supratot, kad galit - jos balsu?

- Nesistengiu imituoti. Mano pačios balsas toks ir yra. Ir tembras, ir vibratto. Dainuodama lygiai taip pat draskau stygas. Kitaip nemoku. Nors gal ir yra kažkokių profesinių paslapčių, padedančių išvengti tokio šiurkštaus balso alinimo. Bandžiau net iš operos dainininkų pasimokyti saugesnio, labiau stygas tausojančio dainavimo...

- Gal tas savęs netausojimas ir yra didžioji Piaf paslaptis? Su kiekviena daina išrėkdavo save - savo skausmą, savo netektis, nusivylimus...

- Manau, kad tas kelias įminti Piaf paslaptį yra savaime įdomus. Kaip ta suvargusi gatvės dainininkė, tas Paryžiaus žvirblis, tapo prancūzų šansono legenda? Mažutė, neišvaizdi, visada juoda kuklia suknele - stovi scenoje ir riaumoja kaip vulkanas! Kiekviena daina - kraujuojantis jos gyvenimo gabalas. Kokia reikli ji būdavo muzikos, žodžių kūrėjams! Rankas į darbą paleisdavo!

- Regis, esate apie ją perskaičiusi viską.

- Ką tik radau. Ir lietuvių, ir rusų kalbomis. Ypač nustebau sužinojusi, kad pirmosios jos gastrolės Amerikoje buvo visiškas fiasko. Amerikonai tikėjosi Paryžiaus kankano, o į sceną išėjo maža, nejauna, negraži, nepasipuošusi... O dar ir kalbos nesuprato. Piaf tos nesėkmės buvo sukrėsta. Verkė, kankinosi. Laimė, protingas muzikos apžvalgininkas parašė straipsnį, kuriame paaiškino, kokia čia dainininkė, apie ką ji dainuoja, kaip ją reikia suprasti. Įspėjo, kad su ja linksmai laiko nepraleisi.

- Nereikia nė Amerikos. Su ja linksmai leisti laiką kai kas pabando ir Lietuvoje...

- Ir tai mane veda į neviltį. Rodos, tos pačios dainos, tie patys žodžiai, o slysta - paviršiumi. Net „Milordą“ dainuoja kaip linksmą dainelę. O ten - tiek tragizmo! Piaf negali dainuoti švytruodama sijonais, fone šokėjoms kilnojant nuogas kojas.

- Esu mačiusi ne vieną Piaf skirtą spektaklį. Nė vieno - vykusio. Labiausiai erzino pretenzija susitapatinti su didžiąja dainininke.

- Suprantu, apie ką kalbate. Čia labai svarbus atstumas, distancija. Nes ten - visai kita erdvė. Ten lįsti negali. Kartais jos prašau, kad leistų bent prisiartinti, prisiliesti. Dainuoji, o pasąmonėje vyksta monologas. Tarsi kalbiesi su savim ir su ja. Atleisk, man čia nepavyko... O čia - lyg ir neblogai. Būna, po spektaklio atsisėdus apsiverkiu.

- Ar per sezoną keitėsi žiūrovai?

- O taip! Ėmė lankytis daug inteligentiškesnė publika. Ateina operos solistų, aktorių. Buvo atėjusi Mirdza Martinsonė, gerai pažįstama ir Lietuvos kino žiūrovams iš televizijos serialo „Turtuolis, skurdžius...“

- Visą sezoną - tarp Vilniaus ir Rygos. Trys dienos ten, keturios - čia. Ar nevargina toks gyvenimo būdas?

- Kūryboje ir negali būti komforto. Kiekvienas spektaklis - tarsi pirmą kartą. Kaskart - tarsi visiškai naujas, nepatirtas jausmas. Tave pagauna ir neša. Kartais pati savęs klausiu: kaip taip gali būti? Bet yra. Dainuoju - tarsi kasą pinu: viena sruoga iš jos gyvenimo, kita - iš savo. Kartais, žiūrėk, ir kokį spalvingą kaspiną įpinu.

- Ar Vilniuje pamatysime tą spektaklį?

- Ar aš žinau. Ten gi privatus teatras, aš - tik samdomas žmogus. Šiuo metu ruošiamės gastrolėms į Taliną, Piarnu. Jau repetuojame adaptaciją didelei scenai.

- Vilniaus akademinis - jau praeitis?

- Visai ne. Turiu dar tris nedidelius vaidmenis ir tuo labai džiaugiuosi. Ypač charakteriniais, kokie teko „Stepančikovo dvare“ ir „Duburyje“. Man, labai kukliam žmogui, beveik be teksto suvaidinti tokias echidnas bobas buvo ir nemažas iššūkis, ir didelis malonumas. „Dubury“ su Doloresa Kazragyte pasimėgaudamos džiazavome žemaitiškai...

- Taigi jūsų amplua...

- Visiška travesti. Pradėjau nuo vaikiškų vaidmenų. Kai pirmą kartą atėjau į teatro siuvyklą, svėriau 40 kilogramų, siuvėjos rankomis skėstelėjo: dar už Ingeborgą Dapkūnaitę liesesnė! Pasiuvo man suknelę trumpomis rankovėmis, o aš maldauju: prisiūkit ilgas, kad tų pagaliukų nesimatytų. Prisiuvo tiulines.

- O Piaf - ar ji dar turės tęsinį?

- Yra galimybė suvaidinti moterį, kuri guli psichiatrinėje ligoninėje ir galvoja, kad... ji yra Piaf. Gal, sakau, man reiktų imtis tos pjesės, kad pačiai taip neatsitiktų...

 Parengta pagal dienraščio "Respublika" priedą "Gyvenimas"