Žibėjęs ir mus džiuginęs muzikiniu talentu

O juk A.Bražinsko sukurtos muzikos vis laukė, pagal ją mielai dainavo, grojo atlikėjai, ja „gyveno" klausytojai, kartais ir nežinodami, kas jų tikrasis autorius. Vilkaviškis tikrai gali didžiuotis, kad šiame mieste gimė ypatingo talento muzikas, nuo jaunų dienų puikiai skambinęs fortepijonu, laisvai improvizavęs, nuostabiai jautęs poetinio teksto muzikinį skambesį...

Antrasis pasaulinis karas sujaukė Bražinskų šeimos gyvenimą. Kadangi tėvas buvo dirbęs pasienio policijoje, šeimai teko trauktis į Vakarus. Vokietijoje jie pasimetė, mama su abiem vaikais buvo sugrąžinta namo. Tėvui pasisekė pasiekti JAV, kur Algimantas jį aplankė tik 1973 m.

A.Bražinskas keletą metų mokėsi Druskininkų vidurinėje mokykloje, kur pramoko smuikuoti, groti akordeonu, skambinti fortepijonu. Netoli Druskininkų, Mizarų kaime, prie namo, kur gyveno su mama, dažnas praeivis suklusdavo, nes žinojo, kad čia muzikuoja jaunasis Algimantas, kurį ir vėliau visi vadinome Algiu. Prieš keletą metų, keliaujant M.K.Čiurlionio keliais, kaip tik teko aplankyti ir Mizarus. Čia sutiktas kaimynystėje gyvenantis choro dirigentas Pranas Jurkonis, beje, parašęs nuostabią knygą „Išskridęs su žalvarniais", sakėsi kaip tik buvęs tarp tų, kuris eidavo lauke klausytis jaunojo Algio muzikavimo.

Būsimasis kompozitorius Mizaruose neilgai užsibuvo. 1953 m. jis jau muzikavo Vilniuje, mokėsi Vilniaus J.Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, stengėsi įvaldyti ir kūrybos meną. 1956 m. sėkmingai peržengė Lietuvos valstybinės konservatorijos slenkstį, tapo E.Balsio kompozicijos klasės studentu. Tai buvo didelė laimė, nes profesorius E.Balsys suvokė savo mokinio talento platumas ir padėjo atsiskleisti kūrybinių sumanymų raiškai. Net studijų metais Algimantas pažėrė nuotaikingų vokalinių ir instrumentinių kūrinių, kuriuos įsidėmėjo ir pamilo ne tik atlikėjai, bet ir klausytojai. Tarp jo sukurtų muzikinių šviesulių buvo ir vokaliniai duetai „Naktigonės daina", „Ei, vyručiai, dainą" pagal V.Bložės eiles, kurias vėliau sėkmingai išpopuliarino Edmundo Kuodžio ir Jono Girijoto vokalinis duetas.

Prisimenant prasmingus studijų metus, verta minėti 1957-uosius, kai tų metų rudenį Lietuvos valstybinės konservatorijos Didžiojoje salėje Lietuvos radijo darbuotojos muzikologės Irenos Mikšytės iniciatyva buvo surengtas vokalinės muzikos konkursas. Tada klausėmės daug dainų, nežinodami, kas jų autoriai. Tik pasibaigus šioms varžyboms, kai buvo įvertintos dainos, sužinojome, kad daugiausia balų pelniusią „Ugnelę", kurią tada padainavo Virgilijus Noreika, poeto Algimanto Baltakio žodžiais sukūrė kompozitorius Algimantas Bražinskas. Galima tvirtinti, kad ši daina, šis kūrybinis laimėjimas, jau tada išgarsino A.Bražinską, kuris ir visu tolimesniu kūrybiniu gyvenimu nenuvylė klausytojų, juolab ir atlikėjų. Ši daina sulaukė daugybės įžymiausių atlikėjų dėmesio, ja savo koncertų programas papuošdavo ir operos solistas Antanas Kučingis. Neprarasdama savojo žavesio, įkopusi į septintąjį gyvavimo dešimtmetį, „Ugnelė" tebeskamba iki šiol.

O dainas A.Bražinskas kūrė įvairiausių kartų poetų tekstais. Jį žavėjo V.Mykolaitis-Putinas, Just.Marcinkevičius, S.Žlibinas, A.Drilinga, S.Geda, V.Barauskas, R.Skučaitė ir daugelis kitų. Kartą, parodžius iš JAV gautą operos solistės ir poetės J.Krištolaitytės-Daugėlienės eilių knygą, jis greitai surado sau artimos nuotaikos tekstus ir jiems sukūrė muziką. A.Bražinsko romansas „Čia niekas nesikeis" kartu su L.Povilaičio, V.Mikalausko ir V.Bagdono vokalinėmis miniatiūromis tilpo minėtos poetės kūrybai skirtame leidinyje, kurio natas jis taip pat parengė spaudai.

Peržvelgus A.Bražinsko kūrybinio darbo rezultatus, stulbina jo apimtys. Tai ne tik jautriai harmonizuotos lietuvių liaudies dainos (neabejoju, kad jų autentiškas skambesys ir išugdė Algimanto muzikinę klausą), bet ir romansai, vokaliniai ciklai, gausybė dainų chorams, kūriniai tautiniams muzikos instrumentams ir jų ansambliams, orkestrams, kamerinė instrumentinė, simfoninė muzika, oratorijos, kantatos, muzika dramos spektakliams ir kino filmams, operos, miuziklas... Ir visa tai, mums, jo amžininkams, teko maloniai išgyventi ir justi šį prasmingą lietuvių muzikinės kultūros turtinimo procesą, kuriam Algis nebuvo abejingas. Jis džiaugėsi kiekvieno dainininko, instrumentalisto, choro ar orkestro kūrybine sėkme, todėl jiems atidavė visus savo kūrybinius sumanymus. Neatsitiktinai, jausdamas profesoriaus Petro Bingelio ir jo vadovauto Kauno valstybinio choro sėkmes, sukūrė chorinių baladžių ciklą, kurį minėtas choras išgarsino ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų. Beje, jų atlikimas tarptautiniame konkurse Areco mieste, Italijoje, antrąją vietą ir sidabro medalį padėjo pelnyti Lauryno Vakario Lopo vadovautam chorui „Cantemus".

Ypač prasmingo žvilgsnio nusipelno A.Bražinsko kūryba „Lietuvos" ansambliui. Jo muzika dominavo šio ansamblio programose, kurias rengė V.Bartusevičius, P.Budrius, kiti. Malonu, kad ir šiandieninio ansamblio programose suskamba jo vokalinės ir instrumentinės miniatiūros, sukuriančios tikrą lietuvišką koloritą, leidžiančios pasidžiaugti mūsų tautinių šokių, judesių išmone.

A.Bražinskas nebuvo abejingas ir kitiems Lietuvos muzikiniams kolektyvams. Lietuvos filharmonijos simfoninis orkestras su pianiste Sonata Bielionyte įspūdingai atliko jo diplominį darbą - fortepijoninį koncertą, kuris sovietinių laikų sąjunginėje apžiūroje pelnė trečiąją vietą. Profesoriaus S.Sondeckio vadovautas Lietuvos kamerinis orkestras savo repertuare turėjo jo Kamerinę simfoniją, simfoniją „Homo sum" pagal Just.Marcinkevičiaus eiles, kuri buvo atliekama su Vaclovu Daunoru.

Kauno valstybinis muzikinis teatras gali didžiuotis, kad plataus visuomenės atgarsio sulaukė 1976 metų kovo 20 dieną parodytas A.Bražinsko miuziklas „Pagramančio šnekučiai" (dirigentas S.Domarkas, režisierius R.Vaitkevičius, dailininkė V.Gatavynaitė, A.Drilingos libretas pagal
P.Cvirkos romaną „Meisteris ir sūnūs"), kuriam uždanga kilo per 100 kartų. Naują gyvenimą, bet jau kaip miuziklas „Šnekučiai", šis A.Bražinsko kūrinys rampos šviesą išvydo Klaipėdos muzikiniame teatre 1999 m. gruodžio 31 d. Naujos redakcijos minėtas A.Bražinsko opusas, bet jau kaip tikras lietuviškas miuziklas „Žemės paukščiai", 2012 m. spalio 18 d. papuošė „Lietuvos" ansamblio programas (dirigentai V.Lukočius ir E.Kaveckas). 2017 metų pabaigoje šis spalvingas miuziklas „Šnekučiai" „prakalbino" ir Panevėžio muzikinio teatro lankytojus (režisierius N.Petrokas, dirigentas J.Mačys, choreografas A.Kondratavičius, scenografijos ir kostiumų autorė D.Petrulytė, chormeisteris A.Viesulas). Šiai liaudiškai versijai ir buvo lemta prieš porą metų suskambėti Čikagoje bei Klivlande, kur dalyvavo Lietuvių operos Čikagoje choras, tautinių šokių kolektyvas „Suktinis", tenykščiai, o ir Lietuvos solistai. Šio kūrinio sėkmė Lietuvoje ir JAV dar kartą pademonstravo A.Bražinsko neeilinį muzikinį talentą.

Kalbėti apie A.Bražinską galima ne tik kaip apie muziką. Jis domėjosi pasauliu, daug keliavo dviračiu, motociklu, lengvąja mašina, pasiekdamas tolimiausius kraštus. Kai mūsų gyvenimą praturtino kompiuterinė technika, jis ją greitai įvaldė rinkdamas natas ir parengdamas spaudai muzikinius leidinius. Šiuo kruopščiu darbu jis užpildė savo „laisvalaikį" pastaraisiais dešimtmečiais, nebesulaukdamas kūrybinių užsakymų. Bet ir tada jis buvo įžvalgus bei geras patarėjas ir kolegoms kompozitoriams, ir leidėjams.

Algimanto Bražinsko gyvenimo knyga užversta, tačiau atversta lieka jo kūrybos knyga. Iš jos muzikinės išminties gali semtis kiekvienas, kam rūpi Lietuvos muzikinės kultūros įvairovė. Taip pat galėtume pasakyti, kad Lietuva, jos kultūros institucijos, nesugebėjo paimti iš jo tai, ką jis galėjo duoti. O galėjo duoti kur kas daugiau. Štai tada ir pasimato, kad susiduriame su lietuviškuoju abejingumu, kuris neleidžia suvokti visų profesionaliojo meno subtilybių, kai neretai į viską žvelgiama iš mėgėjiškumo pozicijų.

Kad A.Bražinskas atėjo į mūsų muzikinį pasaulį ir jame ryškiai suspindėjo, pirmiausia turime būti dėkingi Vilkaviškio kraštui, kuris, kaip ir visa Lietuva, reikia manyti, jo nepamirš ir sugebės didžiuotis. Juolab kad jo muzikinė veikla buvo įvertinta įvairiomis premijomis, taip pat Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi.