1 nuotr.

Eglei ir Tomui Ramonams nuosavas nedidelis ūkininko ūkis sudarė galimybes likti tėvynėje ir Lietuvai auginti net tris sūnaitėlius. Ramonų šeimos asmeninio albumo nuotr.

Akys baisininkės, rankos darbininkės

Tomas buvo vienintelis iš trijų Stasės ir Stepono Ramonų šeimos vaikų, kuris nesibodėjo žemės darbų. Viskas prasidėjo tėvų ūkyje. Tuo metu rajono žemdirbiai be grūdinių kultūrų dar augino ir cukrinius runkelius. Ir Tomas nuo vaikystės daug laiko praleisdavo ne dykinėdamas, o šios kultūros laukuose - ravėdavo, po to raudavo, taisydavo... Su tėčiu visada kartu - prie technikos remonto darbų ar jos rekonstrukcijų.

Šiaulių universitete įgijęs informacinių technologijų inžinieriaus išsilavinimą, Tomas dar bandė save realizuoti dirbdamas mokytoju. Tačiau iš Mažeikių parsivežęs žmoną ir sukūręs šeimą, ėmė rimtai svarstyti, kaip užtikrinti jaunos šeimos gerovę. Kad galėtų daugiau laiko skirti savo ūkyje, pirmiausia pakeitė profesiją. Tapęs kariškiu, šiandien Tomas užtikrina saugumą Šiaulių Zoknių aviacijos bazėje, o laisvą nuo tarnybos laiką skiria savam ūkiui puoselėti ir plėsti.

Jaunas ūkininkas atviras: iki šiol per 15 ūkininkavimo metų visą pelną skyrė ūkio modernizacijai ir nuosavos žemės plotų didinimui. Tiesa, nedidelės pajamos leidžia nusipirkti daugiau naudotą žemės ūkio techniką ir padargus. Tačiau Tomas yra jau dukart pasinaudojęs finansine Europos Sąjungos parama - įsigijo naują traktorių, kombainą ir plūgą. 2015-aisiais įsigytas CLAAS kombainas ir buvo paskutinis už paramą įsigytas pirkinys. Jaunas vyras apgailestauja, kad pastaruosius kelerius metus augalininkystės ūkiams sąlygos gauti europinę paramą yra nepalankios, nors sumanymų ir planų turima daug.

„Per daugiau kaip dešimtmetį iš ūkio pajamų galėjau įsigyti sodybą mieste. Tvarkomės iš lėto. Vienais metais susitvarkėme gyvenamojo namo vieną aukštą, kitais metais investavome į kiemo grindinį, trečiais pirkome šeimyninį automobilį. Reikėtų investicijų ir tvorai, tačiau jas dar teks atidėti vėlesniam laikui. Pagalvojome, kad dar niekur su šeima neatostogavome, pasibaigus darbymečiui svajojame visi išvažiuoti pailsėti. Tai bus pirmoji mūsų bendra kelionė į kurią nors užsienio šalį“, - pasakoja jaunas ūkininkas, pats įdedantis daug savo fantazijos, rankų darbo ir remontuojant namus, ir įsirengiant pirtį. Kai profesionalūs statybininkai už pirties įrengimo darbus paprašė apvalios sumos, ūkininkas už galvos susiėmė. Ir pagalvojo: o ką, ar jis galvos, ar rankų neturi, kad pats negalėtų tokių darbų atlikti? Daug skaitė, konsultavosi - ir pasidarė.

Tarnyba - savotiškas draudimas

O ir ko jaunam vyrui įsikibus laikytis valdiškos tarnybos? Tomas turi savų priežasčių ir filosofiją. „Aš labai patenkintas, kad galiu suderinti darbą ir ūkininkavimą. Kai ūkis nedidelis, negali rizikuoti. Juk dirbant žemės ūkyje visada esi priklausomas nuo gamtos. Negali žinoti, kokie metai pasitaikys. O kaip tada gyventi, jei neturi kito pajamų šaltinio? Kaip išlaikyti šeimą? Aš dabar iš kariškio atlyginimo išsilaikau, o ūkio pajamos yra skiriamos investicijoms. Jei ne ūkis, prabanga šiandien būtų auginti ir tris vaikus“, - pasakoja jaunos šeimos galva.

O kad žemės ūkis yra rizikingas, liudija ir paskutiniai oro sąlygų svyravimai. Vieną dieną - vėjas, kitą dieną - lietus. Tomas kasdien kelia galvą ir žiūri į dangų, nes žūtbūt reikia važiuoti į sudygusių žieminių rapsų laukus ir stabdyti jų augimą, o negali, sąlygos neleidžia. Jei rugpjūčio viduryje pasėtų 30 ha rapsų augimo nepavyks sustabdyti, prieš žiemą rapsai bus aukšti, užaugins daug lapų - grės iššutimas. Tada pavasarį nors verk. Arba viską akėk lauk ir naują, vasarinę, kultūrą sėk. Jaunasis ūkininkas apsidraudęs - arkiniame sandėlyje turi su rezervu sukaupęs apie 10 tonų vasarinių miežių ir 5 tonas žirnių sėklos. Karinė tarnyba yra puikus saugiklis ir šiemet, kai grūdai mažiausiai 30 proc. pigiau superkami nei pernai.

Pats sau traktorininkas ir kombainininkas

Nuo pat 18-os, kai tik tėvų dėka įregistravo nuosavą ūkį, Tomas rimtai į darbus kibo - išmoko vairuoti traktorių, sunkvežimius su priekabom, išmoko dirbti kombainu - vėliau šios technikos valdymo niuansų pamokė net patyrusį tėtį. Kad nuosavam ūkyje apsieitų be svetimų rankų, Tomas įvaldė ir suvirintojo amatą.

„Daug metų su tėčiu susikooperavę taip ir dirbdavom. Aš kuldavau, tėtis su sezoniniu talkininku grūdus iš laukų veža. Tėtis daugiau buvo agronomas, aš - technikas. Bet šį sezoną jau viską stengiuosi daryti pats - nuo pradžios iki galo“, - atvirauja jaunas ūkininkas.

Tačiau bendrus sumanymus ir toliau įgyvendina su tėčiu. Kai finansinės galimybės ribotos, tenka pasukti galvą, kaip išsiversti be brangios naujos technikos. Nusipirkę dėvėtą ražienų skutiką, ant jo sumontavo smulkių sėklų sėjamąją. Ant diskinio skutiko pritvirtino sėjamąją. Ir visi šie racionalizaciniai sumanymai išbandyti, pasitvirtino.

Tėvas ir sūnus nuosavame arkiniame sandėlyje Joniškio pakraštyje patys susimontavo ir grūdų valomąją. Rezultatu patenkinti su kaupu: sezono metu valomoji greičiau išvalo atvežtą derlių nei Tomas spėja grūdų prikulti.

Dabar du Ramonai svarsto: ar nevertėtų čia pat statyti ir nuosavo elevatoriaus?

Tomas Ramonas už paramą dėkingas ir žmonai Eglei. Ji per darbymetį į lauką atveža ir pietus, ir sūnelius.

„Per javapjūtę išvažiuoji anksti, 6 valandą, vaikai dar miega. Grįžti vidurnaktį - jie jau miega. Jei ne Eglė, per darbymetį nei aš vaikų, nei vaikai manęs nematytų“, - apie darbymečio iššūkius kalba jaunas tėvas.

Šeima neabejoja: iš trijų augančių sūnaitėlių tikrai atsiras nors vienas, kuris, kaip tėvas, į tą žemės pėdą įsikibs. Tą liudija ir šešiamečio Augusto, penkiamečio Kristupo ir dvejų metukų Domanto po balkonu išrikiuoti žaislai - traktoriukas, kombainiukas, karučiai, priekabėlės... Todėl net gaunamus „vaikų pinigus“ šeima investuoja į perkamus žemės arus. Nors šiandien žemės hektaras itin brangus, T.Ramonas drąsiai žvelgia toli į priekį - ta investicija atsipirks jo vaikams ir anūkams.

Avys šeimos poreikiams

Šeima turi dar ir sodybą Padirvonių kaime. Tiesa, gyvenamuoju namu leidžia naudotis būsto neturintiems. O štai sename sode Ramonai įkurdino Romanovų veislės avių bandą. Jos teikia dvigubą naudą - „nušienauja“ didelius kaimo sodybos plotus, o šeimą aprūpina ekologiška mėsa. Tad į parduotuvių vitrinas su mėsa ūkininko šeima nesidairo.

15 arų sodybos mieste jaunoji ūkininko šeima nepavertė vien tik gėlynais. Čia dera ir sodas, o darže užsiauginamos visos būtiniausios daržovės, šiltnamyje sirpsta pomidorai. O visą tą gėrį nuo piktadarių sergsti akyloji ir sargioji belgų aviganė Nora.

Pasidalink: