Žemaitis prof. Ignas Končius - Lietuvos šviesulys

Ignas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Vyresniojo brolio paragintas, mokėsi Palangos progimnazijoje (1899-1903) ir Liepojos gimnazijoje (1903-1907). Priklausė slaptam moksleivių būreliui, veikė tarp darbininkų. 1907 m. baigęs gimnaziją įstojo į Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą. Studijų metais buvo Lietuvos tyrimo ratelio pirmininkas. 1910 m. - Peterburgo lietuvių studentų draugijos pirmininkas. 1911 m. Žemaitijoje surašinėjo ir fotografavo koplytėles ir kryžius, Plungėje surengė vaidinimą „Tadas Blinda“. Nuo 1911 m. žurnalo „Visuomenė“ bendradarbis.

1913 m. baigęs Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Fizikos skyrių, Palangos gimnazijoje dėstė fiziką ir matematiką. Per I pasaulinį karą buvo nukentėjusių nuo karo Peterburgo lietuvių šelpimo draugijos narys, mokytojavo Estijos Veru mieste veikusioje evakuotoje Palangos mergaičių gimnazijoje, 1917-1920 m. Stavropolio žemės ūkio institute dirbo asistentu, sudarė programą, pagal kurią buvo dėstoma matematika darbo komunų mokyklose, suorganizavo komitetą karo pabėgėliams šelpti, buvo jo pirmininkas. Susirašinėjo su K.Būga (1879-1924), J.Jablonskiu ir kt., nes, rašydamas vadovėlį, pritrūko terminų. 1921-1924 m. - Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokyklos fizikos ir matematikos mokytojas, 1924-1926 m. - Lietuvos žemės ūkio akademijos docentas.

Dėstydamas fiziką būsimiesiems agronomams, miškininkams ir melioratoriams, I.Končius, sekdamas tėvo pėdomis, susidomėjo meteorologija, vadino ją taikomąja fizika. Dotnuvoje įsteigė meteorologinių stebėjimų aikštelę, konsultavo ir aplinkinių mokyklų mokytojus. Parašė pirmą lietuvišką meteorologijos vadovėlį „Meteorologija su 121 paveikslu ir 10 lentelių“ (1924), knygą „Ūkininko dangus“ (1925), išvertė V.Michelsono „Trumpą mokslinių orui spėti žymių rinkinį“ (1928). Populiarino ir kitus gamtos mokslus. Išvertė V.Šenicheno „Gyvybės fiziką“ (1924), N.Borodino „Gamtos mokslus ir jų taikinimą gyvenimui“ (1925), R.Lomelio „Žmogaus ir gamtos jėgas arba darbo ir gamybos jėgų fiziką“ (1929).

Nuo 1926 iki 1939 m. I.Končius dirbo Lietuvos Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Nuo 1932 m. - ekstraordinarinis profesorius. 1926 m. dar dėstė fiziką. Aukštuosiuose karininkų kursuose. Rūpinosi jaunų fizikų ugdymu, sudarė sąlygas užsienyje ginti doktoratus Povilui Brazdžiūnui (1897-1986), Antanui Žvironui, Adolfui Juciui (1904-1974), Antanui Puodžiukynui (1898-1986), Kazimierui Baršauskui (1904-1964).

1927 ir 1928 m. išleido fizikos paskaitų konspektus, 1928 m. - „50 fizikos praktikos darbų“, buvo vienas iš P.Brazdžiūno redaguotų „Fizikos praktikos darbų“ (1938) autorių, išvertė F.Zaico ir R.Džonsono „Nūdienę kietųjų kūnų teoriją“ (1940). Kartu su K.Baršausku tyrinėjo kosminius spindulius, bet rezultatus paskelbti sutrukdė karas. Redagavo „Matematikos ir gamtos fakulteto darbų“ XI-XIII t. (1937-1939), „Gamtos“ žurnalą, fizikos vadovėlius gimnazijoms, fizikos straipsnius „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ (1933-1942) ir „Lietuvių enciklopedijos“ I-VI t. Pats į šiuos leidinius parašė apie 30 straipsnių.

Parašė ir daugiau kaip 300 mokslo populiarinimo straipsnių, daugiau negu bet kas kitas šia tematika prieškarinėje Lietuvoje. Pirmąjį straipsnį apie Edmondo Halio (1656-1742), anglų astronomo ir geofiziko, atrastą kometą išspausdino 1910 m. žurnale „Visuomenė“, vėliau dažnai rašė „Švietimo darbe“, „Kultūroje“, „Saulutėje“. Buvo išvertęs J.Perelmano „Įdomiąją fiziką“, neatsiradus galimybės ją išspausdinti, daug medžiagos iš jos skaitytojams pateikdavo periodikoje. Po karo JAV paskelbė straipsnius „Atominė bomba“, „Ciklotronas“, „H-bombos žabojimas“.

Apie savo mokytojavimą rašė su humoru ir ieškodamas dėsningumų: „Kai reikėjo pamokomis duoną pelnytis, gana daug teko aritmetikos mokyti. <...> Aritmetikos pataisų netrūko. <...> Baigęs universitetą, mokiau Palangoje antroj klasėj aritmetikos. Karui kilus, Liepojos gimnazijoj antroj klasėj mokiau aritmetikos. Veruje, Estijoj, iškeltas sykiu su Palangos gimnazija, kaip mokiniams šelpti draugijos narys, gavau padėti antros klasės mokiniui Paulikui iš aritmetikos. Kaukaze, Stavropoly, dėsčiau aritmetiką. Tremtyje Bairoite mokiau aritmetikos. Dilingene irgi tas pats. Vysbadene amatų mokykloje dėsčiau aritmetiką. Ofenbache įvairioms amatų mokyklos grupėms dėsčiau aritmetiką. Kurso niekame nebaigiau. Vis pradėdavau nuo trupmenų.“

Ženkli ir I.Končiaus kraštotyrinė veikla. Peterburgo universitete bendravo su Imperatoriškojo Aleksandro III muziejaus etnografu Eduardu Volteriu (1856-1941), klausė jo paskaitų ir susidomėjo kraštotyra, 1911-1939 m. keliavo po Žemaitiją (jaunystėje - dviračiu), registravo pakelių kryžius ir koplytėles (Nepriklausomybės metais tai atliko dar kartą). Apie tai parašė 7 straipsnius žurnaluose „Soter“ ir „Gimtasai kraštas“, Čikagoje išleido knygą „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (1965).

Apie tautos materialinės kultūros paminklų rinkimo, kaupimo ir saugojimo tvarką parengė instrukcijų ir programų (1923, 1925, 1933). Dotnuvoje subūrė kraštotyrininkų būrelį. Mėgo keliauti pėsčiomis. Po kelionių su Viktoru Ruokiu (1885-1971) išleido knygą „Palangos kraštas“, su Konstantinu Avižoniu (1909-1969) ir Steponu Kolupaila (1892-1964) - „20 kelionių po Kauno apskritį“ (1937). Dalyvavo „senovės dienose“ Merkinėje ir Alytuje, prisidėjo prie Dzūkų muziejaus Alytuje, „Alkos“ - Telšiuose, „Aušros“ - Šiauliuose, Kauno zoologijos sodo steigimo. Buvo valstybinės archeologijos komisijos narys, parengė Įstatymą dėl senovės paminklų apsaugos, dalyvavo įvairiose etnografinėse ekspedicijose, muziejininkų suvažiavimuose, dirbo muziejų ir kraštotyros draugijų valdybose.

Buvo Žemaičių studentų Simono Daukanto (1882-1962) etnografinės draugijos garbės narys, studentų draugijos „Baltija“ globėjas, rėmė Bronių Pundzių (1882-1962), kūrusį S.Daukanto ir Motiejaus Valančiaus (1801-1875) skulptūras. Bendradarbiaudamas su kalbininku Jonu Jablonskiu parengė fizikos terminų lietuvišką žodyną.

I.Končius spaudoje fotografijos mėgėjus ir matininkus ragino fotografuoti kaimo žmonių darbus ir jų sukurtus dalykus. Jo nuotraukų negatyvų ir pozityvų yra Sankt Peterburgo valstybiniame etnografijos, Lietuvos nacionaliniame, Kauno M.K.Čiurlionio dailės, Šiaulių „Aušros“ muziejuose. Pabrėždavo savo žemaitišką kilmę, namų knygos grafoje „tautybė“ įrašė „žemaitis“.

Kaip dėstytoją I.Končių charakterizuoja jo buvęs studentas, plungiškis, fizikas ir rašytojas Aleksandras Pakalniškis (1910-2012 JAV): „Fiziką dėstė profesorius Ignas Končius. Buvo jis Vytauto Didžiojo universiteto Fizikos katedros vedėjas. Nedidelio ūgio, energingas, su pakirptais ūsiukais panosėje. Paskaitos jo buvo įdomios, gyvos, nors pats jis visuomet buvo rimtas, gal ir piktas. Niekuomet negirdėjau jį kokį juoką pasakojant ir kažin ar mačiau, kad per paskaitą būtų jis kuomet nusišypsojęs. Buvo rimtas, rūpestingas ir priekabus.“

1939 m. spalio mėn. I.Končius buvo paskirtas Vilniaus universiteto (VU) valdytoju, daug dirbo jį pertvarkant, ir nors teko dirbti labai priešiškoje aplinkoje, 1940 m. pavasario semestras prasidėjo jau lietuviškame VU. 1940 m. vasario mėn. perdavęs pareigas rektoriui M.Biržiškai, grįžo į Kauną ir vadovavo VDU Fizikos katedrai. 1940 m. vadovavo VDU Darbo fakultetui.

1941 m. su jauniausiu sūnumi Liudu I.Končius buvo suimtas. Tik per stebuklą liko gyvas po Červenės žudynių. Pėsčias, sušelptas gailestingos baltarusės dešimčia kiaušinių, grįžo į Minską. Paskui buvo pargabentas į Kauną. Net ir rašydamas apie šią tragišką savo gyvenimo atkarpą, I.Končius liko ištikimas matematikai: „Visų varomųjų buvo ne mažiau kaip trys tūkstančiai. Prileidžiant, kad buvo nušauta penki procentai, taigi iš viso kelionėje į aną pasaulį pasiųsta šimtas penkios dešimtys žmonių. Jei kiekvienam reikėjo po tris šūvius <...>, tai iš viso tikram reikalui į žmogų buvo paleista 450 šūvių. Jei iš viso kelio nuo Minsko iki Červenės 60-65 km, tai kiekvienam kilometrui tenka po du su puse žmogaus arba kas du kilometrai penki žmonės. Arba kas kilometras buvo girdima septyni aštuoni šūviai. Jei kilometras buvo nueitas per penkiolika minučių, tai apytikriai kas dvi minutės vienas šūvis.“

Profesoriavo VDU Technologijos fakultete. 1942 m. išrinktas Savitarpio pagalbos komiteto pirmininku, padėjo šelpti invalidus, daugiavaikes šeimas, konclagerių kalinius ir jų šeimas. Artėjant frontui, su dviem sūnumis (Liudu ir Vytautu) patraukė pabėgėlių keliais, kiti du liko su jo žmona Lietuvoje. Atsisakė ir jam skirto automobilio, pėsčias panemuniais patraukė į paskutinę kelionę po Lietuvą. Jo rankraščius ant pečių išnešė veikalų „Mūsų Lietuva“ ir „Lietuvos bažnyčios“ autorius Bronius Kviklys (1913-1980).

1945-1949 m. I.Končius gyveno perkeltųjų asmenų stovyklose, mokytojavo amatų mokyklose, drožinėjo iš medžio suvenyrinius kryžius, koplytstulpius. Įrankius buvo pasiėmęs iš namų. 1949 m. persikėlė į JAV, šio užsiėmimo nemetė, padarė apie 500 medžio drožinių. 1954 m. sūnus parengė jo drožinių albumą. Gyveno Bostone, dirbo universiteto fizikos tyrimų laboratorijoje. Buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos narys, Akademinių skautų sąjungos pirmininkas.

Į pensiją išėjo 75 metų. Be anksčiau minėtos, parengė dar dvi etnografines knygas apie Žemaitiją. 1996 09 08 I.Končius perlaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse. I.Končiaus vardu pavadinta Plungės r. Žlibinų pagrindinė mokykla. Atkurtoje Nepriklausomoje Lietuvoje išleistos I.Končiaus knygos: „Kelionė į Červenę ir atgal: atsiminimai“ (1993), „Žemaičio šnekos“ (1996), „Mano eitasis kelias: atsiminimai“ (2001-2006, d. 1-2).

Parengta pagal savaitraštį „Respublika"