Žavioji Mizija Sert - genijų kolekcininkė

Gražuolė aukštuomenės dama Mizija Sert (Misia Sert) įkvėpdavo ryškiausius savo meto dailininkus ir rašytojus. Jos portretus tapė O.Renuaras (A.Renoir), A.Tulūzas Lotrekas (H.Toulouse-Lautrec), P.Bonaras (P.Bonnard), E.Viujaras (Jean Edouard

Vuillard), jai savo kūrinius dedikavo I.Stravinskis, M.Ravelis ir F.Pulenkas (F.Poulenc), ji tapo kelių Ž.Kokto (J.Cocteau) ir M.Prusto (M.Proust) romanų herojų prototipu. Mizija Sert buvo ištekėjusi tris kartus ir, didžiam daugybės karštai ją įsimylėjusių gerbėjų nusivylimui, niekada nesileisdavo į nesantuokinius romanus.

Abu Mizijos tėvai buvo lenkai, bet ji gimė Sankt Peterburge. Jos tėvas, skulptorius ir architektas C.Godebskis Sankt Peterburge kūrė imperatoriaus rūmų interjerus. Kai žmona Sofi gavo anoniminį laišką, kuriame buvo pranešama apie jo neištikimybę, ji iškart atvyko į Rusiją. Pasirodė, kad vyras užmezgė romaną su jaunesniąja jos motinos seserimi. Sofi tuo metu laukėsi jo vaiko. Iškamuota ilgos kelionės ir išgirdusi tokias neviltį keliančias naujienas, Sofi pagimdė dukrą anksčiau laiko, bet gimdydama mirė.

Iš pradžių Sofijos dukrą Misią augino močiutė, didžiulio dvaro netoli Briuselio savininkė, viena iš Belgijos karalienės artimiausių draugių. Senovinėje viloje visada viešėdavo daug svečių, pokylių salėse stovintys rojaliai skambėdavo nenutildami. Nieko keista, kad natas Misia išmoko greičiau negu abėcėlę ir vaikystėje skambino pačiam F.Listui (F.Liszt). Vėliau ji mokėsi pas kompozitorių G.Forė (G.Faure) ir greitai tapo pianiste virtuoze. Tačiau muzikantės karjera netapo pagrindiniu jos gyvenimo tikslu.

Kai jai sukako 10 metų, tėvas ir jau antroji pamotė išsiuntė ją į Paryžiaus Šv.Širdies vienuolyno pensioną. Jame praleistus 6 metus Mizija laikė prarastais gyvenimo metais. Tačiau jie vis dėlto užgrūdino jos charakterį ir sutvirtino jos nepriklausomumo siekį. Būdama keturiolikos ji, susivaidijusi su pamote, padedant šeimos draugui, pabėgo iš namų ir išvyko į Londoną, o paskui grįžo į Paryžių ir pradėjo gyventi savarankiškai. Pinigų gyvenimui užsidirbdavo privačiai mokydama groti fortepijonu. 15-os metų Mizija ištekėjo už savo pusbrolio Tadė (Tadeušo) Natansono (Thadee Natanson), pradedančiojo verslininko, bankininko iš Varšuvos sūnaus, kuriam vos sukako 19-a. Ji anksti tekėjo ne iš didelės meilės - tiesiog norėjo išsiveržti iš tėvo globos, o vedybos jai suteikė galimybę gyventi taip, kaip ji visada svajojo: ir ji, ir jos vyras buvo tiesiog pamišę dėl meno.

Jos vyras kartu su broliais leido žurnalą „La Revue Blanche", kuriame buvo spausdinami straipsniai apie visus Paryžiaus kultūrinius įvykius, publikuojami P.Verleno (P.Verlaine), G.Apolinero (G.Apollinaire), O.Vaildo
(O.Wilde) ir M.Prusto kūriniai, o iliustracijas jiems kūrė P.Bonaras ir A.Tulūzas Lotrekas. Pasižymėdama puikiu meniniu skoniu, Mizija tapo pagrindine šio žurnalo ideologe ir neoficialia redaktore. Ji dažnai pati ieškodavo autorių ir skaitydavo rankraščius. Redaktoriai ja pasitikėdavo, mat ji neklystamai „užuosdavo" genijus.

Jų namuose rinkdavosi visa Paryžiaus bohemos grietinėlė, dailininkai ir poetai viešėdavo pas juos savaitėmis, žavėdamiesi jaunosios šeimininkės grožiu, protu ir dosnumu. Jos vyras buvo turtingas, tad Mizija dalindavo čekius, tardavosi dėl užsakymų, rengdavo labdaringus vakarus. Ji niekada neslėpė, kad labai mėgsta būti dėmesio centre, o tą pasiekti nebuvo sunku. Jai patiko apsupti save talentingais žmonėmis ir valdyti jų protus bei širdis - dėl to ji pelnė „genijų ėdikės" pravardę. Ji tapo daugybės garsių poetų ir dailininkų mūza. S.Malarmė (S.Mallarme) jos vėduoklę aprašinėjo savo eilėraščiais, A.Tulūzas Lotrekas, P.Bonaras ir O.Renuaras vaizdavo ją savo paveiksluose. O.Renuaras sukūrė net 7 jos portretus!

Netrukus Mizija tapo tikra Paryžiaus madų diktatore: jei ji per koncertą, spektaklį ar parodą imdavo ploti, jos pavyzdžiu pasekdavo daugelis - jei įvertino ji, vadinasi, tai tikrai yra verta pagyrimų. Aristokratai pradėjo ją kviesti į savo salonus ir Mizija tapo nuolatine aukštuomenės vakarų dalyve. Kartą per vieną tokį renginį ji susipažino su žinomu pramonininku Alfredu Edvardsu (Alfred Edwards). Nors ir buvo vedęs, jis iškart pradėjo suktis apie Miziją ir sugalvojo vieną gudrybę: pasisiūlęs jos vyrui remti jo projektus, mainais pareikalavo... atiduoti jam žmoną! Alfredas išsituokė ir pasipiršo Mizijai. Jis buvo toks atkaklus, kad 1905 m. Mizija tapo ponia Edvards. Ir visiškai neslėpė, kad pagrindinis argumentas buvo jos naujojo sutuoktinio milijonai.

Vyras padovanojo jai 100 pėdų ilgio jachtą, kurioje ji gyvendavo ir priiminėdavo svečius. Kartą ten jai dainavo pats E.Karuzas (E.Caruso), o ji paprašė jo nutilti, nes panoro pasiklausyti žuvėdrų klyksmo. Turtu Mizija, kaip ir anksčiau, disponavo kaip norėjo, ir leido didžiules sumas menui. Prie invalido vežimėlio prikaustytam O.Renuarui ji savo namuose liepė įrengti specialų liftą, kad dailininkas, kaip ir anksčiau, galėtų ją lankyti ir tapyti jos portretus. Mizija globojo daug jaunų talentų ir pripažintus meistrus. Apie save ji sakė taip: „Aš ne gerbiu meną, o jį kuriu!" Būtent jos dėka Sergejaus Diagilevo „Rusų sezonai", iš pradžių buvę jam nuostolingi, tapo labai populiarūs. Mūsų laikais Mizija būtų profesionali prodiuserė - ji diktavo madą, o spektaklius paversdavo sensacijomis. S.Diagilevo statyti spektakliai, kurių premjeros nesulaukdavo sėkmės, jai įsikišus, netrukus vykdavo perpildytose salėse. Moteris jam tapo pagrindine patarėja, drauge ir mecenate. Garsusis impresarijus žavėjosi jos dalykiniais gebėjimais, nepriekaištingu skoniu, mokėjimu tvarkyti reikalus ir laikė ją rusų baleto Paryžiuje krikštamote.

Tad nieko keista, kad likimas suvedė Miziją su dar viena madų diktatore - Koko Šanel (Coco Chanel). Jos labai susidraugavo. Koko prisipažino, kad Mizija daug ko ją išmokė, išugdė jos meninį skonį ir supažindino su viso Paryžiaus menininkais. K.Šanel modeliavo drabužius, o jos draugė sumaniai ją „reklamavo", buvo jos pagrindinė „vitrina": viską, ką ji vilkėdavo, iškart pradėdavo stvarstyti madingos paryžietės. Vėliau savo memuaruose Koko rašė: „Mizija buvo vienintelė moteris, kurią ir dabar laikau genialia."

Jos santuoka su A.Edvardsu baigėsi taip, kaip ir galima nujausti: vyras pametė galvą dėl jaunos aktorės ir išsiskyrė su Mizija. Bet ji neilgai liūdėjo ir vėl netrukus ištekėjo. Jos trečiuoju vyru tapo ispanas dailininkas Žozepas Marija Sertas (Josep Maria Sert). Ji tikrai jį mylėjo ir vėliau taip rašė apie savo santuokas: „Natansonas buvo vaikystės draugas, ir aš, penkiolikos metų vaikas, ištekėjau už draugo. Žavaus draugo, subtilaus ir kultūringo... Edvardsas buvo beveik mano tėvo bendraamžis ir mane pavertė labiausiai išlepinta mergaite pasaulyje. O su Sertu kaip lygi su lygiu įžengiau į gyvenimą. Pirmą kartą patyriau akinamą, raminamą ir grėsmingą jausmą, kad kažkas užsibaigė." Drauge jie nugyveno 20 metų, bet ir ši santuoka baigėsi taip pat - Ž.Sertas įsimylėjo jauną gražuolę.

Paskutinius gyvenimo metus Mizija praleido visiškai viena. Ji įprato vartoti morfijų ir nebematė gyvenimo prasmės. Vienintelis žmogus, ją palaikęs iki paskutinių dienų, buvo K.Šanel. Būtent ji 1950 m. lydėjo Miziją į paskutinę kelionę. 2015 m. „Chanel" kvepalų kolekcijoje atsirado naujas aromatas. Jis buvo pavadintas „Misia" - pagerbiant moterį, kurią Koko Šanel laikė savo artimiausia drauge.