Viskas paprasta - būsime arba ne

„Lietuvos kultūra man dabar primena XVIII amžių, - atsakė B.Genzelis. - Siekiame, siekiame atgauti nepriklausomybę, o kai atgauname, pradedame save naikinti - ir kultūroje, ir politikoje. Niekada nebuvau Lenkijos priešu, bet ten yra dviejų rūšių politikų - tikrųjų lenkų ir buvusių Lietuvos bajorų palikuonių. Jie siekia, kad būtų atgaivinta viena Lenkija. Aštuonioliktajame amžiuje buvome Lenkijos provincija ir dabar esame tarsi Lenkijos provincija. Tai ne Europos Sąjungos problema.

Mano supratimu, niekas nepadarė Lietuvos kultūrai didesnės žalos kaip Andriaus Kubiliaus vyriausybė, kurioje švietimo ir mokslo ministru buvo Gintaras Steponavičius. Sunaikino istoriją. Akcentavo, kad tik nereikia rusiškai keiktis. O daugiau - kam ta Lietuvos istorija? Studijuokime Europos istoriją, o Lietuvos - tik tuščias laiko gaišinimas. Vėlgi sunkiai psichologiškai tai galiu paaiškinti.

Piliečius istoriškai šviesti galėtų ir spauda, pats prisidėjau prie Spaudos įstatymo kūrimo pagal Anglijos pavyzdį, kai pridėtinės vertės mokesčiu apmokestinama tik geltonoji spauda, o Lietuvoje visa spauda naikinama. Aš pats susidūriau su tuo, kai leidau savo knygą. Reikėjo finansavimo. Ačiū Dievui, pasiguodžiau vienai savo buvusiai studentei ir ji operatyviai surado verslininkų, galinčių mano knygos leidimą finansuoti.“

- Lietuvoje, ypač socialiniuose tinkluose, jau gėda rašyti taisyklinga lietuvių kalba. Visi tik „infliuenciname“, „promoušiname“ arba patiriame „ekstrymą...“

- Man asmeniškai labai keista, kad pakito lietuviško žodžio „žiauriai“ pradinė prasmė. Žodis apibūdina kažkokį žiaurų veiksmą, o dabar sakoma - žiauriai įdomu, žiauriai skanu. Ir Valstybinės kalbos komisija tokius posakius praleidžia. Komisija veikia, bet jos teisės labai apkarpytos. Valstybinei kalbos komisijai turėjo vadovauti žymūs mokslininkai. Valstybinės kalbos inspekcija nuo Valstybinės kalbos komisijos atjungta. Ar ką nors apie ją girdite?

- Bet yra ir teigiamų dalykų. Žmonės jau gina medžius, gyvūnus, priešinasi paminklų vartymui...

- Tikėkimės. Daug vilčių teikia gamtosaugininkai ir paminklosauga. Tarybiniais laikais Lietuvoje buvo nuostata - nekirsti savo miškų, bet atsivežti medienos iš Karelijos, o dabar „valstiečiai“ atėjo ir nusprendė kuo daugiau parduoti mūsų miško. Kai Švedijoje buvau parlamentinėje stažuotėje, mačiau, kiek jie turi miško ir kaip jį saugo. Geriau pirkti iš Lietuvos.

Anksčiau lietuviai medžius garbino, jiems meldėsi, o dabar tik kerta. Kai dar buvau pajėgus važiuoti, vaikščioti, ne kartą buvau Punios šile. Man net nesisapnavo, kad tokią sengirę galima kirsti ir parduoti švedams. Dabar visiems rūpi tik pinigas ir dar kartą pinigas!

- Ar galime Lietuvoje išskirti grynai lietuvių kultūrą, kai jos visos persipynusios?

- Lietuvoje veikia ir lenkų kultūra, ir žydų kultūra, ir kitos. Jei Lietuvos architektas buvo žydas, jo negalima išbraukti iš Lietuvos kultūros. Visos kultūros Lietuvoje yra labai susipynusios, bet nėra identiškos. Nors kai kurie istoriniai veikėjai nepagrįstai išbraukiami iš Lietuvos kultūros. Pavyzdžiui, poetas Adomas Mickevičius (1798-1855). Turėjau jo raštų visą rinkinį 12-os tomų, tačiau kartu su dalimi savo bibliotekos padovanojau Aukštadvariui, savo gimtajam miestui. Kažin, kas ten skaitys...Veikėjus vertiname pagal lietuvių kalbos vartojimą. Bet tada gal ir Mykolo Lietuvio (1538-1539) galime atsisakyti. Vienuolis Albertas Vijukas-Kojalavičius (1609-1677), parašęs pirmąjį Lietuvos istorijos vadovėlį, taip pat rašė ne lietuviškai, bet lotynų kalba. Bet nekyla noras jį išbraukti iš Lietuvos kultūros.

1863 m. sukilimo vienas vadų Kostas Kalinauskas, mano kandidatinės disertacijos tyrinėjimo objektas, mokėjo lietuviškai ir gyveno dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusioje etnografinėje Lietuvoje. O dabar K.Kalinauską atiduodame Baltarusijai. Nes manifestus rašė ne lietuvių kalba. K.Kalinauskas kaip sukilėlis žinojo, kad manifestus geriau rašyti ta kalba, kuria žmonės moka skaityti. O lietuviškai tuo metu beveik niekas neskaitė.

- Įdomu, kaip atrodys Lietuva kultūros požiūriu XXI a. pabaigoje?

- Arba būsime, arba nebūsime. Kitos alternatyvos nėra.

Dabar net liberalai negina savo švietimo reformos, bet tai - tik kalbos. Dabartinį švietimo, mokslo ir sporto ministrą Algirdą Monkevičių šiek tiek pažįstu. Neblogų intencijų, bet labai bevalis. Vis kartoja: „ką aš padarysiu, nuo manęs niekas nepriklauso“. Tik reikėtų palinkėti, kad ir nuo jo priklausytų.

Dabartiniam kultūros ministrui taip pat rūpi kultūra. Bet anksčiau praradome Lietuvos kino studiją, apšmeižtas ir praktiškai išstumtas iš Lietuvos kultūros Saulius Sondeckis, kovojama su Petro Cvirkos paminklu. Supraskime, jog Lietuva turėjo tragišką istoriją.

Pavyzdžiui, akademikas Juras Požela pritarė Sąjūdžiui, nors J.Poželos tėvą Karolį Poželą sušaudė Smetona, o mamą - Stalinas 1937 m. Našlaitis augo vaikų namuose. Abu tėvai atseit Tarybų valdžią kūrė, bet koks jų likimas? Kazys Bizauskas (Vasario 16-osios akto signataras - aut. past.) per paskutinį tarpukario vyriausybės posėdį 1940 m. birželį kalbėjo, jog jau geriau rusai nei vokiečiai, bet rusai iškart K.Bizauską suėmė ir sušaudė. Žmonės yra tik žmonės. Jie gali klysti.