„Kino aktoriai - tai sprinteriai, teatro aktoriai - ilgų distancijų bėgikai“, - mėgo kartoti V.Etušas. Jis pats buvo ir tas, ir tas. Tačiau V.Etušas nebuvo iš tų aktorių, kurie, patyrę šlovę, dienas baigia visiškai užmiršti arba skurde. Net šiuolaikiniame pasaulyje (ir net tarp nusikaltėlių!) sovietinė garsenybė išliko nepranokstamas autoritetas. Jo pasirodymas teatro scenoje arba televizoriaus ekrane rusų žiūrovams visada keldavo daugybę teigiamų emocijų: V.Etušą jie dievino, mėgdžiojo, mylėjo. V.Etušas - visa sovietų ir rusų kino epocha, o filmai, kuriuose jis vaidino - tikra kultūros paveldo klasika. Koks aktorius buvo V.Etušas, žino daugelis. O koks buvo jo gyvenimas už filmavimo aikštelės ribų?

Pyragaitis ar Č.Čaplinas?

Būsimasis aktorius gimė 1922 m. gegužės 6 dieną, nors pagal pasą - metais vėliau. Tokį neatitikimą pats V.Etušas aiškino tų laikų tradicija: daugelis tėvų specialiai „pajaunindavo“ sūnus, kad labiau sutvirtėtų iki tarnybos armijoje. Aktorius į klausimus apie savo amžių atsakydavo, kaip jam būdinga, ironiškai: „Oficialiai aš egzistuoju nuo 1923 metų.“

Etušų šeima buvo pasiturinti, gyveno erdviame 4 kambarių bute. Berniukas mokėsi gerai, sutarė su bendraklasiais ir mokytojais. Tėvas stengėsi įskiepyti jam meilę teatrui. 1938 m. įvyko tragedija: šeimos galva buvo suimtas melagingai įskundus kaimynams, neva Etušas vyresnysis neigiamai atsiliepia apie J.Staliną ir yra antisovietinių pažiūrų. Tokio kaltinimo tais laikais pakakdavo žmogui įkišti į kalėjimą. Kaimynai iškart užėmė vieną jų kambarį, sutvarkyta šeimos buitis akimirksniu sugriuvo - mamai prisiėjo įsidarbinti kasininke fotoateljė. Mokykloje požiūris į „liaudies priešo“ sūnų gerokai pasikeitė. V.Etušo tėvui pasisekė: vidaus reikalų liaudies komisaru tapus L.Berijai, daugelis nuteistųjų už nedidelius nusikaltimus buvo amnestuoti, jis grįžo namo.

Kartais mama sūnui surengdavo mažą šventę, atiduodama jam sutaupytus skatikus. „Ką daryti - nueiti į kiną ar nusipirkti kokį saldėsį? Pyragaitis ar Čarlis Čaplinas?“ - kaskart dilemą spręsdavo berniukas ir visada pasirinkdavo kiną. Nuo 8 klasės V.Etušas pradėjo vaidinti mokyklos dramos būrelyje, nuolatos bandydavo „pralįsti“ į teatrą, kaip įmanydamas stengėsi pamatyti naujus spektaklius. 1940 m., baigęs mokyklą, susiruošė stoti į Valstybinį teatro meno institutą (GITIS). Sėkmingai įveikęs du turus, jis suklupo per trečiąjį - pritrūko balų. Laimė, V.Etušas draugavo su režisieriaus Rubeno Simonovo dukterėčia, todėl šis Vladimirą įtaisė laisvuoju klausytoju B.Ščiukino teatro mokykloje.

V.Etušas fronte

Ankstyvą 1941 m. birželio 22 d. rytą V.Etušas ėjo namo iš vakarėlio su draugais ir pamatė visu greičiu lekiantį vokišką automobilį. Tik paskui jis sužinojo, kad tai buvo Vokietijos ambasadoriaus mašina - jis vyko į Kremlių įteikti V.Molotovui memorandumo apie karo pradžią. Pradedantysis aktorius parėjo namo, prigulė pamiegoti, o dieną jį pažadino mama ir pranešė liūdną žinią - prasidėjo karas. Į armiją jis nebuvo pašauktas kaip studentas, bet kartą teatro salėje suskaičiavęs vos 13 žmonių, vaikinas nutarė, kad jo profesija karo metais nebebus reikalinga ir užsirašė savanoriu į frontą.

Kariauti jam teko Kaukazo kalnuose ir Ukrainoje. Jau būdamas vyresnysis leitenantas jis dalyvavo mūšiuose prie Zaporožės, sunkiai sužeistas pusę metų pragulėjo karo ligoninėje ir grįžo namo su „baltu bilietu“ ir II invalidumo grupe.

Ilgas kelias į šlovę

V.Etušas vėl įsiliejo į karo metų Maskvos gyvenimą, grįžo į B.Ščiukino mokyklą ir buvo priimtas į 4 kursą. Daugiau su teatru V.Etušas nebesiskyrė. 1945 m. jis tapo diplomuotu aktoriumi ir buvo paskirtas dirbti J.Vachtangovo teatre. Pirmaisiais metais jis „griežė antruoju smuiku“, bet viską pakeitė J.Simonovo spektaklis „Du veroniečiai“, kuriame V.Etušui atiteko Lanso vaidmuo. Netrukus jis tapo vienu pagrindinių teatro aktorių, pradėjo ir dėstytojauti gimtojoje „Ščiukoje“, tapdamas jauniausiu pedagogu per visą šios mokymo įstaigos istoriją. 1976 m. jis buvo jau B.Ščiukino mokyklos profesorius, 1987 m. - rektorius, o nuo 2003 m. ir jos meno vadovas.

1953 m. Vladimiras Etušas gavo pirmąjį vaidmenį kine - turko Seido Ali M.Romo istoriniame filme „Admirolas Ušakovas“. Paskui pasipylė kiti... Tačiau plačiajai publikai V.Etušas tapo žinomas iš vaidmenų L.Gaidajaus kino komedijose.

Nacionalinis didvyris

Kartą ir visam laikui V.Etušo gyvenimą pakeitė komiškas rajono komunalinio ūkio vedėjo Saachovo vaidmuo filme „Kaukazo belaisvė“ (1966 m.). Įdomu, kad suvaidinęs ne vieną pietietį, lemtingojo vaidmens aktorius iš pradžių norėjo atsisakyti: „Dar pora tokių tipažų ir aš visą gyvenimą vaidinsiu tik temperamentingus brunetus.“ Bet režisieriui L.Gaidajui pavyko jį perkalbėti: „Štai mano filme dar vieną suvaidinsi, o paskui spręsk!“ Aktorius, akimirksniu tapęs tiesiog nacionaliniu didvyriu ir Kaukaze, ir Užkaukazėje, prisimindavo: „Filmui pasirodžius, pažįstami mane įspėdavo, kad būčiau atsargus - atseit, kaukaziečiai gali ir primušti. O išėjo atvirkščiai. Kartą nuėjau į turgų, o ten mane ėmė vos ne ant rankų nešioti. Apsupo iš visų pusių, vienas per kitą ėmė vaišinti. Tai yra - priėmė kaip savą. Nors, kaip supratau, azerbaidžaniečiai manė, kad Saachovas - armėnas. Armėnai jį laikė azerbaidžaniečiu. Gruzinai taip pat aiškiai nelaikė saviškiu... Ir visiems buvo smagu. Ypač man.“

Po to nauji pasiūlymai filmuotis pylėsi vienas po kito. Aktoriui teko tiesiog plėšytis, kad suderintų darbą mylimame teatre su kinu. Ir nors vaidmenų jam buvo siūloma įvairių, dažniausiai pasitaikydavo suktų, godžių, nesąžiningų personažų - visiška priešingybė patikliam artistui.

1971 m. Vladimirui Etušui buvo suteiktas RF liaudies artisto vardas, o 1984 m. jis buvo pagerbtas visos šalies liaudies artisto vardu. Tuo metu jo išskirtinių vaidmenų sąraše jau buvo Snautas iš A.Tarkovskio „Soliario“, karalius iš „Sena sena pasaka“, inžinierius Brunsas iš L.Gaidajaus „12 kėdžių“ ir dar vienas nemirtingas vaidmuo L.Gaidajaus komedijoje „Ivanas Vasiljevičius keičia profesiją“. Jo personažas - apiplėšimo auka tapęs dantų gydytojas Špakas - buvo nors ir antraplanis, bet be galo įsimenantis, jo replikos tapo citatomis. Kai po 30 metų išties buvo apvogtas atostogavusio V.Etušo butas ir jam paskambino iš milicijos, į aktoriaus klausimą „O ką gi pavogė?“ tvarkos saugotojas atsakė: „Jūs man, aišku, dovanokite, bet negaliu susilaikyti - viską, kas užgyventa nepakeliamu darbu: du vietos gamybos magnetofonus, tris importinius portsigarus...“ Įdomu, kad „Špako“ butą tikrajame gyvenime apšvarinę ilgapirščiai po kiek laiko grąžino pavogtus daiktus, palikę raštelį: „Gerbiamasis Etušai! Atleiskite mums, buvome priversti taip pasielgti. Daiktai buvo įkeisti. Gražiname dalį. Likusius grąžinsime vėliau.“

Kitaip nei daugybės kitų sovietinio kino žvaigždžių, jo karjera nenutrūko sugriuvus SSRS. Dabartinėje Rusijoje aktorius kaip ir anksčiau kildavo į J.Vachtangovo teatro sceną, o filmavosi iki 2017 m., kai atliko vaidmenį televizijos seriale „Paauglys“, pagal F.Dostojevskio romaną. Tarp jo paskutiniųjų filmų ir televizijos serialas „Trys muškietininkai“ bei komedija „Pabėgti, pavyti, įsimylėti“ (abu - 2013 m.).

Moterys jo gyvenime

Aktorius turėjo 4 žmonas. Su pirmąja žmona, „Ščiukos“ pirmakurse Ninele Myškova, aktorius susipažino būdamas 4 kurso studentas. Ji nekentė savo vardo ir Vladimirui prisistatė Eva, tik registruojant santuoką jis sužinojo jos tikrąjį vardą. Vėliau Ninelė susižavėjo kitu ir V.Etušą paliko.

Nuo 1945 iki 1950 m. V.Etušas gyveno neoficialioje santuokoje su aktore Jelena Izmailova. Ji buvo nepaprastai graži, sklido kalbos, kad jos palankumo siekė „tautų vado“ sūnus Vasilijus Stalinas. Deja, jų šeimos gyvenimas neatlaikė išmėginimo populiarumu.

Pagrindinė V.Etušo gyvenimo moteris - Nina Krainova, anglų kalbos dėstytoja iš saulėtojo Baku, 1955 m. padovanojusi jam vienintelę dukterį Raisą. Su ja V.Etušas nugyveno 48 metus, nuoširdžiai tikėdamas, kad jų santuoka atlaikys tokius sunkumus kaip smulkios intrigėlės. 2000 m. Nina, ilgai sirgusi vėžiu, mirė. 2003 m. 80-metis aktorius pasiryžo vesti dar kartą. Vladimiro išrinktąja tapo jo sena gerbėja Jelena Gorbunova, už jį jaunesnė 43 metais. Sutapimas - ji taip pat anglų kalbos dėstytoja.

2017 m. birželio 26 d. V.Etušas pateko į Sklifosovskio ligoninės reanimacijos skyrių. Kopdamas laiptais į polikliniką, aktorius neišlaikė pusiausvyros ir parkrito, tiesa, nieko nesusilaužė, tik smarkiai susitrenkė. Į sceną jis grįžo tik 2018 m. gruodį. 2019 m. kovo 8-ąją 96 metų aktorius patyrė širdies priepuolį, buvo paguldytas į ligoninę, ir kovo 9 d. mirė.

Kitokie faktai apie legendinį aktorių

* V.Etušas puikiai mėgdžiojo kaukaziečių šneką. Jis lengvai galėjo kalbėti su azerbaidžaniečių, gruzinų, armėnų ir apskritai bet kokiu akcentu.

* Paskutiniojo XX a. dešimtmečio viduryje aktorius viešai atsisakė „Tautų draugystės“ ordino, motyvuodamas taip: „Nenoriu dalyvauti mele, gauti savo esmės neatitinkančio apdovanojimo. Čečėnijoje vyksta karas, grasiname Ukrainai raketomis dėl Juodosios jūros laivyno. Dabar apie tautų draugystę gali kalbėti tik visiški cinikai.“

* V.Etušas visą gyvenimą dievino prancūzų dainininkės M.Matjė (M.Matthieu) dainas. Jis nepamiršdavo pasveikinti dainininkės su gimtadieniu ir Kovo 8-ąja. Gyvenimo pabaigoje jie buvo susitikę.