Pasakoja dokumentai

Vermachto generolo likimas sudomino žurnalistą ir kolekcininką Vilių Kavaliauską, Broniaus Kašelionio knygoje ,,Dainavos partizanai" perskaičiusį cituotą autentišką karo metų dokumentą. Citata liudijo, kad 1944 m. rugpjūčio 15 d. per operaciją Alytaus apskrityje buvo nukauta grupė vokiečių karių, kartu su 267 pėstininkų divizijos generolu leitenantu Otu Drešeriu:

*„85 P.P. 2-ojo bataliono sargybos skyrius iš vietos gyventojų gavo duomenis apie tai, kad miške ryčiau Aukštojo kaimo (Lietuvos SSR, Alytaus apskr., 12 km nuo Merkinės miesto pietvakarių) slapstosi grupė vokiečių su generolu.

*Tą pačią dieną, pagal gautus duomenis, vokiečių likvidavimui buvo orientuotas bataliono štabas, išsiųsta 30 žmonių grupė.

*Priėjus vokiečių buvimo vietą, kariai buvo apšaudyti. Per mūšį vokiečių grupė buvo visiškai sunaikinta.

*Tarp nukautųjų buvo generolas-leitenantas Oto Drešer, 267 pėstininkų divizijos vadas, sunaikintas Raudonosios Armijos dalinių.

*Divizijos likučiai buvo sunaikinti š. m. liepos pradžioje. Mosino kaimo rajone kariuomenės valdybos štabo komandos.

*Medicinos tarnybos papulkininkis Helmut Eps, vienas papulkininkis, du kapitonai, vienas karininkas (laipsnis nenustatytas) ir 13 SS kareivių.

*Pažyma: generolo-leitenanto Drešer daiktai ir dokumentai perduoti III Baltarusijos fronto žvalgybos skyriui."

Reikėtų paminėti, kad O.Drešeris - ne eilinis generolas, o elitinės 267 Vermachto divizijos, kuri laikoma viena iš specialiųjų ir desantinių divizijų pradininkių, vadas. Jis dalyvavo dar Pirmajame pasauliniame kare, vadovavo Lenkijos, Prancūzijos užėmimo karinėms okupacijoms, taip pat pasižymėjo Minsko, Kijevo, Maskvos kautynėse, už ką A.Hitlerio buvo apdovanotas Aukso garbės kryžiumi.

Legendos ir tikrovė

V.Kavaliausko siūlymu, šią vasarą buvo nutarta surengti istorinę-humanistinę ekspediciją, kurios tikslas - surasti generolo palaikus ir grąžinti juos šeimai. Projektui ėmėsi vadovauti pirmasis Nepriklausomybę atstačiusios Lietuvos krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius su vienu kariuomenės kūrėjų, dimisijos brigados generolu Česlovu Jezersku. Jie apie ketinimus informavo Vokietijos karo atašė.

Ekspedicijos sumanytojai rinko visą prieinamą medžiagą apie 1944-ųjų vasaros įvykius. Kai kurie pasakojimai skambėjo kaip legendos. Vienas merkiniškis, dar sovietmečiu savo kolekcijoje turėjęs nacių Kraujo medalį, tvirtino jį gavęs iš vieno Aušrinės kaimo gyventojo. Jo įsitikinimu, šis nacių Alaus pučo dalyvio apdovanojimas priklausė būtent generolui Otui Drešeriui, nes medalio numeris buvo iš pirmo juo apdovanotųjų dešimtuko. Daugiau apie šią istoriją nieko negalėjo pasakyti nei varėniškiai kultūrininkai, nei istorikai.

Tačiau tikru atradimu tapo buvęs Liškiavos mokyklos istorijos mokytojas, savo kaimo praeitimi besidomintis ir Aušrinės kaime ūkininkaujantis Kęstutis Gudelionis. Jis ne tik parodė su minėtu įvykiu susijusias vietas, papasakojo dar gyvų likusių to meto įvykusių kautynių liudininkų prisiminimus, bet ir nurodė apytikslią Vermachto generolo palaidojimo vietą. Anot pasakotojo, Raudonoji armija su vokiečiais jau kovėsi Prūsijoje, o 267-osios divizijos štabas slėpėsi šalia Aušrinės kaimo esančiame miškelyje, kurio prieigose net asmeniniu A.Hitlerio įsakymu bandė leistis Vermachto kariškių gelbėti atskridęs lėktuvas. Tačiau apie vokiečių buvimą sužinoję Raudonosios armijos kariai, tuo metu saugoję Žeimių kaime įsikūrusį karinį aerodromą, besislapstantį 267-osios divizijos štabą apsupo. Įvyko mūšis, o kuo jis baigėsi, jau žinome. Žuvusieji buvo čia pat užkasti.

Beje, įdomu, kad, nepraėjus nė savaitei, rusų žvalgybos padalinio ,,Smerš" vadovybė susigriebė nukovusi aukšto rango kariškį. Į Aušrinės kaimą atvykęs Raudonosios armijos karininkas liepė atkasti palaikus. Atlikus žuvusio generolo kratą, vėliau liepta jį palaidoti karste, o kaimietis, nuavęs Riterio kryžiaus kavalierių, gavo pylos ir avalynę turėjo padėti į vietą.

Ieškant O.Drešerio kapo, pradiniame etape daugiausia ,,juodo" darbo atliko Gintauto Miškinio vadovaujamos Kultūros paveldo tyrėjų asociacijos nariai. Jie turėjo patirties ieškant Lietuvoje žuvusių vokiečių karių palaikų. Pagal rastus karių žetonus Vermachto archyvas Vokietijoje identifikavo žuvusiuosius ir informavo jų gimines apie palaidojimo vietas.

Beje, G.Miškinio grupės nariai pagarsėjo tuo, kad šalia Kaltinėnų surado Žemaičio apygardos partizanų archyvą, tyrinėjo Varčios miške nukautų partizanų žuvimo vietas. O varėniškiams bus įdomu sužinoti ir tai, kad būtent šie žmonės surado A.Baublio-Merkio (Vytauto tėvonijos štabo vado) Šaulių organizacijos nario ženklą miške, šalia Palkabalio, esančioje jo būrio žuvimo vietoje. Visi jų rasti daiktai eksponuojami Okupacijos ir laisvės kovų muziejuje Vilniuje.

O.Drešerio palaikų paieškos akcijos metu kalbėtasi su daugeliu tų kautynių liudininkų bei jų vaikais, tirtos jų nurodytos karių laidojimo vietos. Nors Onutė ir Juozas Valiukynai, kuriems ekspedicijos dalyviai ypač dėkingi, jiems priklausančioje žemėje leido atlikti tyrimus ir kasinėjimus panaudojant visą prieinamą šiuolaikinę techniką, O.Drešerio palaikų aptikti nepavyko.

Kur ilsisi generolas?

Iš Vokietijos gautoje informacijoje buvo nurodyta, kad ieškomas generolas palaidotas šalia Klaipėdos, Baukštininkuose esančiose vokiečių kariams skirtose kapinėse. Kodėl nurodyta Klaipėda? Anot kraštotyrininkų, taip galėjo atsitikti todėl, kad Memeliu anksčiau vadintas mūsų uostamiestis, bet vėliau išsiaiškinta, jog Memeliu vadinama ir Nemuno upė, kurios vingyje tarp Liškiavos ir Vilkiautinio yra įsikūręs Aušrinės kaimas.

Sklandė gandai, kad O.Drešerio vadovaujama divizija per Lietuvą 1944-aisiais traukėsi tuo pačiu keliu, kaip ir 1941 m., kai dalyvaudama operacijoje ,,Barbarosa" puolė Sovietų Sąjungą. Tada, pagal to meto rusų karinės žvalgybos informaciją, ji buvo pastebėta Laukininkų kaime prie Merkio. Laukininkai ir Kasčiūnai, kaip dzūkai sako, du kaimai ant vieno lauko. Tačiau Kasčiūnuose gyvenantis buvęs partizanas J. Jakavonis-Tigras negalėjo nei patvirtinti, nei paneigti, kad karo pradžioje, 1941 m. vasarą, jų sodyboje nakvojęs generolas buvo minėtasis O.Drešeris.

Skaičiuojama, kad prie Nemuno, kuriuo nuo Gardino iki Klaipėdos ėjo siena tarp Kryžiuočių ordino ir Lietuvos, per du šimtus metų vykusius karus žuvo apie 2 mln. mūsų protėvių - jotvingių, sūduvių, žemaičių, lietuvių. Aušrinės kaimo laukuose, kultūros paveldo įstatymais saugomas vienas didžiausių jotvingių kapinynų Lietuvoje. O vis dėlto neapleidžia jausmas, kad per keliasdešimt metrų, už šalia esančio keliuko, palaidotas ir vienas garsiausių praėjusio amžiaus kryžiuočių ordino magistrų - 267-osios divizijos vadas, generolas Otas Drešeris.